Dabartines etikos bruozai
5 (100%) 1 vote

Dabartines etikos bruozai

Dabartinė Europos šalių etinė mintis plėtojosi europietiškos filosofijos kontekste ir patyrė tuos pačius konceptualinius pokyčius kaip ir kitos filosofijos disciplinos. Jau XIX a. pabaigoje atsirado tos idėjos,kurios nubrėžė XX a. pirmosios pusės filosofijos raidos kryptis ir kartu kritiškai pažvelgė į tradicines, filosofines problemas. Buvo tolstama nuo daugelio problemų, kurias sprendė tradicinė filosofija – hėgeliško objektyvaus idealizmo, metafizinio materializmo, natūralizmo ir kt. Buvo atsisakoma nuo budingo spekuliatyvaus sistemiškumo, metafiziškumo. Naujos besiorientuojančios į mokslo metodus filosofijos, kaip pozityvumo, neorealizmo atmainų, dalinai fenomenologijos kūrėjai siekė remtis tikrovės faktais ir stengėsi tiksliai apibrėžti bei pagrįsti savo teiginius. Antitradiciškai buvo nusistačiusi ir naujoji antropologinė filosofija t.y. gyvenimo filosofija, vėlyvoji fenomenologija, egzistencializmas, modernioji krikščionybės filosofija, kurios pagrindinį dėmesį kreipė į žmogaus, kaip konkretaus individo būties problemas, reikalavusi jų pagrindu aiškinti objektyviąją, išorinę individo atžvilgiu būtį.

Minėtų filosofijos krypčių kūrėjai be bendrųjų metodologijos problemų, ėmėsi filosofiškai tyrinėti moralę, meną, religiją bei kitus kultūros reiškinius. Tai skatino plėtoti etiką. Naujųjų filosofijos krypčių metodologijos pagrindu ir buvo kuriamos žymiausios mūsų laikų etikos teorijos. Artimi pozityvumui buvo ir tie moksliškumo siekiantys etikai, kurie nepriėmė kai kurių jo principų ir nepriklausė jokiai etikos krypčiai. Vokietijos, Prancūzijos universitetuose, kuriose XX a. pirmoje pusėje vyravo antropologinė filosofija, formavosi fenomenologinė, egzistencialistinė, krikščioniškoji etika bei moralės filosofija. Savitą vietą tarp šių krypčių užėmė psichoanalitinė moralės traktuotė, artima pozityvumui savo moralinėmis prielaidomis, o antropologinei etikai – savo humanistinėmis išvadomis.

Šiuolaikinės etikos problema yra išsiskleidusi plačiu diapozonu – nuo esminių moralės bruožų apibūdinimo iki etikos, kaip mokslo disciplinos galimumo svarstymo. Daugiausia dėmesio skiriama tokioms problemoms,kaip moralės normų ir vertinimo prigimtis bei jų santykis, moralinės pareigos ir nemoralinio gėrio, poelgio ir padarinių santykis, moralinių teiginių pagrindžiamumas, jų kalbos ir logikos specifika, moralė ir asmenybės laisvė, atsakomybė ir savęs realizavimas bei kita. Įvairios etikos kryptys skiriasi ne tik problemų sprendimu, tyrinėjimų išvadomis, bet ir keliomis problemomis, jų formulavimo prielaidomis. Pozityvinės pakraipos etikai siekė tyrinėti moralę moksliškai plėtoti etiką kaip analitinę, mokslinę discipliną, o egzistencialistai nepasitiki mokslišku analitiškumu ir aiškina moralės fenomenus remdamiesi iracionalistiniu fenomenologinės įžvalgos metodu. Pozityvistai etikos objektą traktuoja kaip moralės teiginių kalbą bei logiką ir nesprendžia moralinių asmenybės problemų, o egzistencialistai – priešingai, svarbiausiomis etikos problemomis laiko moralinio apsisprendimo, atsakomybės, kaltės, gyvenimo prasmės ir panašiai, problemas.

Todėl neįmanoma šiuolaikinės etikos apibūdinti remiantis jos problematikos bendrumu. XX a pradžioje moralės filosofija buvo labai intensyviai plėtojama Didžiosios Britanijos universitetuose. Naujos etikos teorijos čia kūrėsi polemizuojant su metafiziškojo idealizmo, ypač natūralizmo koncepcijomis. Populiariausioji etinio natūralizmo atmaina – utilitarizmas – žmogaus poelgių moralumo kriterijumi laiko jų padarinių kitiems žmonėms pobūdį. Toks požiūris yra vadinamas konsekvencialistiniu. Pagrindinai utilitarizmo teoretikai teigia, kad moralės normų ir reikalavimų prasmė yra padėti kuo didesniam žmonių skaičiui pasiekti kuo daugiau laimės, kuri buvo tapatinama su malonumais, tiek kūniškais, tiek ir intelektualiniais. Moralinės pasirinkimas ir apsisprendimas iš esmės buvo sutapatintas su apskaičiavimu tos naudos ar žalos – malonumų ar kančių – kurių vieno žmogaus poelgiai gali turėti kitiems žmonėms. Kiekvienas veiksmas ar poelgis girtinas ar smerktinas ne pats savaime, o tik atsižvelgiant į padarinius. Taigi, utilitaristams budingas požiūris, kad viskas gali būti leistina ir morališkai pateisinama, jog tai turės gerų padarinių kuo didesniam žmonių skaičiui.

XX a .pradžioje etinio utilitarizmo autoritetas gerokai susvyravo. Aiškėjo, kad utilitarizmo prielaidos neretai atveda prie netikėtų ir net antihumaniškų išvadų. Apskritai stiprėjo utilitarizmo ir natūralizmo kritika, kuri formavo naujas etikos koncepcijas, o jų kūrėjai, naujos kartos etikai, atmetė pagrindinius utilitarizmo principus, nors kai ką iš jo perėmė ir modifikavo.

Utilitaristinę etiką nuosekliausiai kritikavo intuityvizmas, kuris formavosi britų universitetuose. Svarbiausiu natūralizmo bei metafizinės etikos trūkumu jie laikė pagrindinio moralės reiškinio – gėrio bei pačios moralės redukavimą į realybę, esančią už moralės, vienais atvejais – į natūralius, kitais – į antinatūralius reiškinius, be to, moralės teiginių reikšmės tapatinimą su empirinių teiginių reikšme. Moralės redukavimą į nemoralinius reiškinius jie vadino natūralistine klaida.
Kritikuojamąsias teorijas britai pirmiausia nagrinėjo jų teiginių kalbas bei logikos požiūriu metaetikai. Metaetika – tai metodologiniai, loginiai, semantiniai etikos tyrimai, analizuojantys daugiausia moralės kalbą. Kai kada metaetika apibūdinama kaip etikos kryptis, apimanti intuityvistinę, emotyvistinę etiką ir lingvistinės analizės etiką.

Remdamiesi metaetine analize, jie priėjo išvadą, kad moralinis gėris negali būti kildinamas iš natūralių reiškinių, nes jis yra unikalios prigimties ir nedalus, todėl negalima gėrio analizuoti, pažinti diskriptyviai, apibrėžti, o galima tik intuityviai suvokti. Pasak brito Dž. Mūro, mes tik intuityviai suvokiame išsprendžiame, kurie poelgiai yra morališkai teisingi, o kurie ne, ir intuityviai įžvelgiame bendruosius moralės principus. Teoriškai intuityvizmas nebuvo vientisas, skilo į dvi pakraipas, kurios skirtingai traktavo pagrindinį, pirminį moralės reiškinį.Deontologinės pakraipos intuityvistams pagrindinis moralės fenomenams buvo pareiga, privalomumas. Aksiologinės pakraipos atstovams – vertybės, gėris. Deontologai pareigos, privalumo, kaip ir gėrio sąvokas laiko galutinėmis neanalizuojamomis, neapibrėžiamomis, o tik suvokiamomis intuityviai. Jie kritikuoja savaiminio gėrio koncepciją, o moralinio teisingumo arba neteisingumo netapatina su gerais ar blogo poelgio padariniais utilitaristine prasme.Pasak jų, teigiamai vertinamas toks poelgis, kuris atitinka pareigą, o pareiga išreiškia tam tikroje situacijoje morališkai deramiausią poelgį. Tačiau nėra jokių galimybių racionaliai sustatyti bei įrodyti, todėl tam tikroje situacijoje mes privalome elgtis kaip tik taip ir kodėl vienas poelgis yra deramesnis už kitą. Neįmanoma nustatyti jokio racionalaus moralinės pareigos pagrindo. Vienintelis būdas įsitikint, ar kuri nors pareiga atitinka konkrečią situaciją ir ar poelgis teisingas, – tai pačiam atsidurti panašioje situacijoje ir intuityviai suvokti, kaip privalu pasielgti. Jeigu kas intuityviai nesugeba suvokti pareigos, neįmanoma jam šito įrodyti.

Aksiologinės pakraipos atstovai intuityvistai pabrėžia gėrio pirmumą ir teigia, kad intuityvus gėrio suvokimas implikuoja ir atitinkamą pareigos, privalomumo pajautimą, nors pareiga nėra gėris, o tik būdas jį pasiekti. Vieni poelgiai savaime geri, kiti – savaime blogi, nepriklausomai nuo to ar žmonės tokiais juos laiko. Dž. Mūro supratimu morališkai privalomi yra tokie poelgiai, kurie gali lemti didžiausią gėrį pasaulyje. Taigi aksiologinis intuityvizmas iš dalies grįžta prie konsekvencialistinės pozicijos. Intuityvistai negali savo suformuluoto gėrio pareigos sampratos racionaliai pagrįsti. Intuityvizmo metodika neįgalina išvengti subjektyvizmo ir realetyvizmo. Todėl intuityvizmo autoritetas pastaraisiais dešimtmečiais smuko.

XX a. pradžioje Britanijoje, kai buvusiuose Austrijos, Vokietijos universitetuose susiformavo loginio pozityvizmo filosofija, o jos pagrindu nauja etikos kryptis – emotyvizmas. Jie moksliškai aiškindami moralę, nuėjo kur kas toliau, negu intuityvistai. Emotyvizmo atstovai vadovavosi loginio pozityvizmo postulatais ir filosofijos uždaviniu laikė ne tikrovės, o tik jos kalbinio atspindžio analizę, besiremiančią tiksliais empiriniais ir loginiais kriterijais. Emotyvistų požiūriu, moralės teiginiai, išreiškiantys poelgių vertinimą arba normas, įpareigojančias arba draudžiančias tam tikrą elgesį, nepateikia jokios naujos informacijos apie tikrovę. Tokie teiginiai – tai tik vertintojo skonio, norų, valios, t.y.jausmų išraiška. Todėl specifinė moralinių teiginių reikšmė esanti emotyvinė. Moralės teiginių funkcija – sužadinti ir kitų žmonių panašius jausmus, paskatinti, kad jie panašiai vertintų poelgius, panašiai elgtųsi.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1301 žodžiai iš 4321 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.