Dailė1
5 (100%) 1 vote

Dailė1

TURINYS

Įvadas 3

Lietuvos dailė 1945-1956 m 4

1956- 1970m dailė 5

1970-1989 m dailė 6

1989-1999 m dailė 7

Išvados 8

Literatūra 9

Įvadas

Iš istorijos žinome, kad XX amžius yra bene įdomiausias ir permainingiausias amžius visoje žmonijos istorijoje: žmogus pakilo į orą, vėliau net į kosmosą; atradimų ir išradimų buvę tiek, kad sunku juos visus būtų ir įvardinti.Žmonija išgyveno du pasaulinius karus, šaltąjį karą, vos nesusinaikino atominiu ginklu.

Jokios abejonės, visi anksčiau minėti procesai ir įvykiai negalėjo nepalikti žymės pasaulio ir Lietuvos mene.

Rašyti darbą apie Lietuvos dailę paskatino artimiausi šeimos nariai, kurie taip pat yra dailininkai, bei jų draugai. Jų pasakojimai, jų išgyvenimai paskatino plačiau pasidomėti Lietuvos dailė po II Pasaulinio karo.

Šio darbo tikslas – atskleisti Lietuvos dailėje vyraujančios tendencijas nuo 1945 iki 2000 metų. Kad būtų tiksliau, šį periodą suskirs čiau į keturis laikotarpius:

1. 1945-1956m.

2. 1956-1970m

3. 1970-1989m

4. 1989-1999m

Būtent toks skirstymas buvo sutinkamas literatūroje, kuria rėmiausi rašydama šį darbą:edukacinis aspektas.Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė 17, išleista 2000 metais Vilniuje. Aštuntą, devintą ir dalį dešimto dešimtmečio padėjo atskleisti A. Andriuškevičiaus knyga „Lietuvių dailė: 1975 – 1995 “ išleista Vilniuje , 1997 metais.

Ruošdamasi šiam darbui supratau, kad didžiulę įtaką Lietuvos dailės istoriniai darė istoriniai įvykiai, pagal kuriuos ir skirstomas šis laikotarpis į etapus.

1945-1956 m.dailė

Šiuo laiko periodu Lietuvoje kūrybinė veikla tampa vis labiau centralizuota. Valstybiniu mastu tampa vis labiau reguliuojama ir prižiūrima. 1945 m LSSR komisarų Taryba patvirtino LSSR dailininkų sąjungos statusą. Tais pačiais metais įsteigtas Dailė fondas, valdęs Dailės kombinatus, pertvarkytos aukštosios dailė mokyklos Vilniuje ir Kaune (1951 m jos sujungtos į vieną Dailės institutą ). Tais pačiais metais reformuotas ir Vilniaus dailės muziejus.Po reorganizacijos Kaune atidarytas M.K Čiurlionio dailės muziejus. Pradėtos rengti respublikinės parodos, kurioms temos buvo nustatomos pagal sovietinę ideologinę doktriną. Lietuvos dailininkus bandyta įtraukti į visos valstybės gyvenimą. Materialiai ir ideologiškai jie tapo priklausomi valdančių ir reguliuojančių institucijų.

Tarybinė valdžia iškėlė menininkams liaudiškumo ir partiškumo principus, kurie reiškė, kad dailė turi būti suprantama liaudžiai, t.y. būti realistinė, o jos turinys turi auklėti žiūrovus, formuoti senovines vertybes. Dailininkas turėjo būti politiškai organizuotas, turėti „teisingą“ ateities viziją ir taikanti liaudies interesams. Kitais žodžiais tariant menininkams buvo atimta kūrybinė laisvė, kurios, būtent, ir reikia kūrimui. Tokie menininkų apribojimai privedė daugelį menininkų prie kūrybinių krizių. Daug menininkų savo energiją skandino alkoholyje, svaigiose medžiagose. Būta ir savižudybių. Stipresni dailininkai (t.y.stipresnių nervų) dirbdavo nekūrybinį darbą, o kurdavo tik sau, savo artimiesiems.

LSSR principų neatitiko Europos menas, menų centrai, todėl buvo nutraukiami bet kokie ryšiai su Europos dailės centrais, atmetamas „ypatingas buržuazinis“ palikimas. Menininkai buvo verčiami remtis ideologiškai priimtais dailės raidos etapais ir dailininkais: X1X a rusų peredviznikais, XX a pradžios lietuvių realistais ir lietuvių svarbiausiomis dailės šakomis tapo tapybos, skulptūra ir grafika, o reikšmingiausiais žanrais, labiausiai tinkamais sovietinių idėjų propogandai – teminis paveikslas, modernioji, monumentalioji skulptūra, plakatas, iš dailės ir portretas.

1956-1970 m.dailė

1956 m. SSKP XX suvažiavime buvo kritiškai įvertintas Stalino kultas, iškelta gyvenimo, o drauge ir meno modernizavimo idėja. Reikalauta atsisakyti meno dogmatizmo, pomopastikos, kalbėta apie nacionalinę dailės formą ir internacionalinį tūrinį. Pradėtos rengti regioninės parodos: Pabaltijo tapybos ir grafikos trienalės, skulptūros kvadrienalės. Formavosi profesional , nacionalinė dailės leksika. Atsigręžta į XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės palikimą bei liaudies meną, kuris imtas tirti. Padaugėjo dailei skirtų leidinių, užsienio dailės parodų. Buvo restauruojamas Vilniaus senamiestis, Trakų pilis, reabilituojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba.

Nauja dailininkų karta ėmė eksperementuoti, siekti dailės modernizavimo. Kūrinys įgijo gana estetinės vertybės statusą. Atkreiptas dėmesys į kiekvienos dailės šakos savitumus. Nors žanrų hierarchija liko ta pati, tačiau keitėsi temos – buvo mėgstama motinystės, industralizacijos ir urbonizacijos tematika , mokslo ir technologijos laimėjimus atspindintys motyvai, į dailę atėjo jaunas, stiprus šiuolaikinis herojus.Sustiprėjo dėmesys taikomajai dekoratyviniai dailei, galinčiai formuoti modernią, daiktinę aplinką.

Dailininkai rėmėsi Lietuvos ketvirtojo dešimtmečio daile, kuri jiems atrodė pati moderniausia, vėl susidomėta klasikiniu modernizmu (fovizmu , ekspresionizmu etc), o „nacionalinės dvasios“ ieškota liaudies mene.

Dailininkai, pajutę šiokią tokią laisvę, atsigavo, darbai pradėjo modernėti. Daugelyje darbų apie septintą dešimtmetį pasirodė satyriškumo, buvo galima
po truputi įžiūrėti šiokia tokią pašaipą šalies vykdomai politikai.1970-1989 m dailė

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 789 žodžiai iš 1523 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.