Dailės epochos
XIXa. pab.
Impresionizmas
Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato – visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį.
Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą.
XIXa. Pab.
Postimpresionizmas
Postimpresionizmas rėmėsi kuo tikslesniu gamtos tyrinėjimu. Jis brendo palaipsniui, buvo sutelkiamas didžiausias dėmesys į profesines problemas. Didelį vaidmenį
suvaidina fotografijos atsiradimas. Menininkai ieško naujų išraiškos formų, priemonių. Eduardas Mane: “Pusryčiai ant žolės”(figūros suvedamos į uždarą kompoziciją), “Olimpija” (I-planas šviesus, II-tamsus, sudėtingas spalvinis spręndimas.); E. Dega: “Hipodromas” (sugeba į paprastus daiktus pažiūrėti nepaprastai),
XIXa. Ipusm.
Romantizmas
Antonio Canova “Maria Paulina John Wood the Elder and John
Borghese as Venus Victrix” Wood the Younger “The Cirkus:
Delacroix, E. “The Scio Massacres”
Romanizmo laikotarpiu skulptūros kūrinių sukurta nedaug. Jiems būdinga aktuali tematika, dramatizmas, tapybiškos ir dinamiškos formos, sudėtinga faktūra. Romanizmo skulptūrų sukūrė F.Riudas, O.Preo, A.Bari (Prancūzija), A.Kanova (Italija), B.Torvaldsenas (Danija). Tapyboje romanizmas susiformavo XVIIIa.pabaigoje kaip priešprieša klasicizmo ir akademizmo racionalizmui ir dogmatizmui. XIXa. viduryje romanizmo tapyba buvo susijusi su realizmo ir natūralizmo daile, joje ryškėjo pažangūs ir reakciniai bruožai. Dailininkai romantikai propagavo kūrybos laisvę, indvidualizmą, ieškojo temų ir siužetų praeities dailėje folklore, savo tautos arba egzotiškų rytų istorijoje. Jų kūriniuose dominavo subjektyvusis pradas (emocijos ir fantazija), buvo vaizduojami neeiliniai, žymūs gyvenimo meto ir istoriniai įvykiai, didingos dažnai dramatiškos asmenybės ir jų emocijos, gaivališka gamta. Kūriniams būdinga emociningumas, paslaptingumas, patetika, ekspresyvumas; jose vartojamos savitos meninės išraiškos
priemonės: laisva kompozicija, dinamiškos formos, grotesko elementai, ryškus koloritas, įvairūs šviesšešėlių efektai, raiškus, kai kada apibendrintas paveikslas.
XVIIIa. IIp.-XIXa. IIIdeš.
Klasicizmas
Architektūra: Parlamento rūmai Londone,
Bruožai: architektūra akademiškai tiksliai kartojo antikinių statinių formas. Statiniai stačiakampio plano, centrinę dalį puošė portikas, trikampis frontonas, kolonos su graikiškos kilmės orderiais. Tokie pastatai labai priminė senovės graikų šventyklas.
Skulptūra: