A. Žmuidzinavičius priklauso tiems dailininkams, kurie savo kūrybos šaknimis remiasi į gimtąjį kraštą, liaudies tradicijas folklorą. Jo kūrinių kalba labai paprasta, kaip paprastos ir meninės išraiškos priemonės. Už tat dailininkas išliko nuošalyje audringo įvairių stilių – impresionizmo ir kitų. Izmo judėjimų Europos dailės persiformavimo ir minėtų stilių aktyvios raidos laikotarpiu nors gilino žinias 2 – iuose stambiuose meno centruose paryžiuje ir Miunchene, lankesi įvairių šalių muziejuose ir galerijose. A. Žmuidzinavičių traukė xx a. pabaigoje dar kartą visu savo grožiu sušvites vėlyvasis romantizmas, kuris ir atsispindėjo jo kūryboje.Didelę įtaką jam atspindėjo žymus lenkų istorinio žanro puoselėtojas V. Gersonas, pas kurį Varšuvoje dailininkas studijavo tapybą. Tačiau ir čia A.Žmuidzinavičius išliko nuoseklus ir tvirtas Dzūkijos valstietis, kuris kaip kalboje ir dainose , taip ir visur, viską supoetina sumaloniną.JO tapyboje ir gamtos vaizdai, ir netgi niūrios nuotaikos pazenklintos gilia lyrine kalba, suminkštintos, sušvelnintos glotnių potėpių:”Negyvoji gamta”(1900), “Gavo laišką”(1904), “Rudaraistis”(1904), “Per kiaurą naktį”(1906), “Dzūkų kaimelis”(1906), “Bulviakasis”(1906), “Sielvartas”(1906).
Atidžiau ir giliau pažvelgia tapytojo to meto kūryba, nerandame kokio nors pastovesnio dėmesio kuriam žanrui. Dailininkas aktyviai reiškiasi portrete, bando savo jėgas tematinėse kompozicijose ir sėkmingai tapo peizažus. Tai tesiasi beveik iki 1-ojo pasaulinio karo. Tik jau pastebimas didesnis meistriškumas, gilesni apibendrinimai:”Miunchenas naktį”(1908), “Archeologo Tado Daugirdo portretas”(1910), “Nelaiminga šalis”(1910), “Sielininkai”(1911), “Nemunas prieš audrą”(1917). Ypč meistriškas pastarasis darbas.
Toky spartų tapytojo brendimą nulėmė daugelis veiksmų:jo kūrybinės studijos Vakarų Europos ir JAV muziejuose bei galerijose, kurias jis lankė, ir bendras tos meto lietuvių dailės vystymasis, kūrybinių jegų susitelkimas ir jų brendimas. Šiam meniniam judėjimui didelę ytaką turėjo pirmosios dailės parodos, kuriose dalyvavo M.K.Čiurlionis, P.Kalpokas,J.Šileika ir kt.
Taigi vystantis lietuvių dailei, sparčiai brendo ir A.Žmuidzinavičiaus talents, jo meistriškumas, intelektas, formavosi savitas stilius.Vis daugiau vietos jo tapyboje pradėjo užimti peizažai, kurie ilgainiui sudarė tartum Lietuvos gamtos portretą, atspindintį įvairias nuotaikas, metų laikus, geografines zonas, etnografines sritis.Vienuose iš jų tapytojas į mus prakalba epine kalba, ramiai, giliai, su etnografiniais krašto vaizdais:”Neris ties Vilnium”(1916), “Ežeras”(1918), “Linų kūlimo talka”(1926, “Senuose kirtimuose”(1927), “Paukščių kaimas”(1927), Neris”(1929), “Vakarop”(1930), “Dvi pušys”(1931), “Rondžės tiltelis”(1931), “Žvejai rengiasi žvejoti”(1932), “Piliakalnis temstant”(1939). Kituose jis čiulba kaip įsimylėjas dzūkelis:”Senas sodas”(1913), “Paskutinis spindulys”(1913), “Kirtimuose”(1922), “Rytmetis”(1927), “Žiema”(1939) ir kiti.Šie darbai nėra vienodos reikšmės ir tarp jų lygybes ženklo dėti negalima. Bet jie jau kalba apie A. Žmuidzinavičių, kai susiformavusį peizažistą, turintį savas menines problemas ir jas savitai sprendžiantį peizažuose. Per jį mes kalbame su gamta. Jis yra mūsų valdovas Lietuvos peizažuose ir plačiai atskleidžia visą jų grožį ir vaizdingumą, dažnai paskirdamas jiems net ištisus ciklus, pvz. Nemunui, Lietuvos ežerams, pajūriui ir kt.
Tarybinės santvarkos metais A.Žmuidzinavičiaus kūryba dar labiau susiformuoja stilistiniu ir žanriniu atžvilgiais. Pagrindinis jo žanras tebelieka peizažas, nors pradžioje jis nutapo visą eilę portretų:”S.Nėris”(1941), “Rašytoja S. Čiurlionienė”(1941), “Mergaitė”(1941), “V.Mickevičius-Kapsukas”(1945), ir kiti.
Šio meto peizažuose pastebimas didesnis dėmesys apibendrinimams ir plastinei kalbai, ypč šviesos ir spalvos žaismui bei jų plastikai, erdvei ir t.t:”Iždžiūvusia eglė” (1945), “Palangos pajūrį”(1951), “Nemuno žiotys”(1950), “Žiemą”(1955), “Rudaminos piliakalnis”(1956), “Paežerio pušys”(1958) ir kiti.
Ypač A. Žmuidzinavičių sudomino Kauno Hidro elektrinės statybos idėja, ir jis nutapė 13 paveikslų ciklą “Čia bus kauno marios”. Šiame cikle tapytojas duoda isamę tų vietovių, kurias užlies Nemuno vandenys, charakteristika, kupiną giedrios romantiškos nuotaikos, kūrybinio poreikio, sukurta labai meistriškai.Tokia yra ir visa jo kūryba: teigianti gyvenimą, žadinanti geriausius ir kilniausius jausmus žmogui, gamtai, visam, kas gražu, kas dar už žmogų geresnė.
Pastaraisiais laikais Žmuidzinavičiuje, matyt, įvyksta ar jau yvyko persilaužimas spalvų pamėgime,- rašo Liudas Gira .-Jo koloritas esti jau dazniau skaidrus, aiškus, gyvas, tarsi jisai būtų pats savyje daugiau skaidrios gyvybės pajutes, tarsi jam būtų sužibusi kokia jai nauja saulutė, daugiau ramumo ir drasos įkvepusi. Nuo šiol A.Žmuidzinavičiaus kūryboje pastebimas ne tik skaidresnis koloritas, įvairesni spalvų deriniai, bet ir susidomėjimas natūraliu saules apšvietimu, įspūdingais saulelydžiais ir saulėtekiais, debesų ir saulės šviesos kontrasto poveikiu
peizažui.
1914 metais A. Žmuidzinavičius kartu su gamtininku T.Ivanausku plaukė baltąja jūra, lankėsi šiaurės ledjūrio salose, Norvegijos pakrantėse. Kelionės metu fiksavo tundra, šiaurės gyvenvietes, jūros vaizdus. Šie jo darbai tikslūs, realistiški.
Gryžus į Vilnių prasidėjo pirmasis pasaulinis karas A.Žmuidzinavičius rūpinasi dailės kūrinių evakuacija ir apsauga. Kas kartą vis daugiau dėmesio skiria peizažui. “Nemunas prieš audrą” (1917)-viena geriausių A.Žmidzinavičiaus drobių. Tipiškas lietuvos gamtovaizdis, santūri kompozicija, jautrus potėpis, šviesos ir šešėlių kontrastai ryškiai ,itikinamai perteikia ir tvankią, kupiną nerimo bei laukimo atmosferą, ir žmogaus išgyvenimus.
1919m. buržuazinės Lenkijos legionams okuoavus Vilnių A. Žmuidzinavičius persikelia į Kauną kiur prabėga visas tolimesnis jo gyvenimas. Tais pačiais metais aplanko Švediją, nutapo Stokholmo ir jo apylinkių peizažų “Pilka diena”, “Šieną grėbia “ ir kiti. Čia matome drėgme alsuojančias pievas, medžius, Švelniais saulės spinduliais apšviestus priemiesčius.
1919 m. buržuazinės Lenkijos legionams okupavus Vilnių, A. Žmuidzinavičius persikelia i Kauną, kur prabėga visas tolimesnis jo gyvenimas. Tais pačiais metais aplanko Švediją, nutapo Stokholmo ir jo apylinkių peizažų: „Pilka diena“, „Šieną grėbia“, „Stokholmas saulėlydyje“, „Karlborgas“, „Saltšiobadenas“ ir kt. Čia matome drėgme alsuojančias pievas, medžius, švelniais saulės spinduliais apšviestus priemiesčius ir užutėkius. Tapytojas stengiasi pajusti individualų peizažų charakterį, specifinę Švedijos gamtos nuotaiką. Jaukus intymumas, elegija, tarsi autoriaus vidinis nusiteikimas nuspalvina tuos peizažus, suteikia jiems savitą prasmę.