Dainuojamoji tautosaka
5 (100%) 1 vote

Dainuojamoji tautosaka

Dainuojamoji tautosaka

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………..3

Apeiginės dainos:

Darbo dainos………………………………………………………………………………………………4

Kalendorinių apeigų dainos………………………………………………………….5

Šeimos dainos…………………………………………………………………………………………….6

Raudos………………………………………………………………………………………………………7

Neapeiginės dainos:

Karinės ir istorinės dainos…………………………………………………………………………..8

Jaunimo ir meilės dainos……………………………………………………………………………..9

Šokių,ratelių,žaidimų dainos………………………………………………………………………..10

Vaišių dainos……………………………………………………………………………………………..11

Išvados……………………………………………………………………………………………………..12

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………13

Įvadas

Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.

Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.

Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.

Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo per vestuves, laidotuves, išleidžiant sūnus ar brolius į karą, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.

Dainų vaizdai daug tikroviškesni negu pasakų. Pasak vienos lietuviškų dainų karalienės, dainose – gyvenimas, o pasakose – neteisybė, prasimanymas. Dainos padėjo lietuviams gintis nuo nutautėjimo, suburdavo, nuramindavo žmones tremtyje, emigracijoje, kėlė žmonių dvasią prasidėjus tautiniam atgimimui.

Pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių dainas pirmasis atkreipė Pilypas Ruigys. Leisdamas vokiškąjį savo knygos “Lietuvių kalbos tyrinėjimas” variantą 1745 m., jis paskelbė trijė lietuviškų dainų tekstus. Po keliolikos metų į jas atkreipė dėmesį ir jų grožį išgarsino vokiečių mokslininkai Gotholdas Lesingas ir Johanas Robertas Herderis. Viena iš dainų labai patiko net didžiajam Gėtei. Jis ją panaudojo savo dramoje “Žvejė” (1782). Vėliau lietuviškas dainas rinko ir skelbė daugelis žymių žmonių Lietuvoje ir užsienyje: 19 amžiuje – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Fridrichas Kuršaitis, vokietis Ferdinandas Neselmanas, broliai Antanas ir Jonas Juškos, 20 amžiuje – suomis Augustas Niemis, Jonas Basanavičius, Balys Sruoga, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti…

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

3

Darbo dainos

Lietuva nuo seno

garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.

Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.

Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.

Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo per vestuves, laidotuves, išleidžiant sūnus ar brolius į karą, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.

Dainų vaizdai daug tikroviškesni negu pasakų. Pasak vienos lietuviškų dainų karalienės, dainose – gyvenimas, o pasakose – neteisybė, prasimanymas. Dainos padėjo lietuviams gintis nuo nutautėjimo, suburdavo, nuramindavo žmones tremtyje, emigracijoje, kėlė žmonių dvasią prasidėjus tautiniam atgimimui.

Pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių dainas pirmasis atkreipė Pilypas Ruigys. Leisdamas vokiškąjį savo knygos “Lietuvių kalbos tyrinėjimas” variantą 1745 m., jis paskelbė trijė lietuviškų dainų tekstus. Po keliolikos metų į jas atkreipė dėmesį ir jų grožį išgarsino vokiečių mokslininkai Gotholdas Lesingas ir Johanas Robertas Herderis. Viena iš dainų labai patiko net didžiajam Gėtei. Jis ją panaudojo savo dramoje “Žvejė” (1782). Vėliau lietuviškas dainas rinko ir skelbė daugelis žymių žmonių Lietuvoje ir užsienyje: 19 amžiuje – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Fridrichas Kuršaitis, vokietis Ferdinandas Neselmanas, broliai Antanas ir Jonas Juškos, 20 amžiuje – suomis Augustas Niemis, Jonas Basanavičius, Balys Sruoga, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti.



4

Kalendorinių apeigų dainos

Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos).

Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir Kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu Kalėda ir pan.), dažna jų paralelinė sandara – gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Čia aptiksime retų fantastiškų motyvų, kurių šaknys eina gilyn, į universalų mitinį pasaulėvaizdį. Vieni tyrinėtojai pateikia kosmogoninę šių dainų interpretaciją (dainose užfiksuotas visatos kūrimasis), kiti laikosi nuomonės, kad pirmiausia jos teigia vestuvių aliuziją ar šifruoja jas seksualinės simbolikos lygmenyje. Neatskiriama advento ir Kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje. Tačiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akių asmeninio žmogaus gyvenimo temų, kurios ypač aktualizuojamos žiemos švenčių ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendorinių apeigų dainas keičia su pačiais darbo procesais susijusi tautosaka.

5

Šeimos dainos

Taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią.
dainų grupei taip pat priklauso mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos. Tokia tematika šeimos dainas susieja su vestuvių, darbo, meilės, moralistinėmis dainomis, daugelis našlaičių dainų motyvų artimai siejasi su laidotuvių raudomis. Tik visos šios grupės kartu atspindi bendrąją šeimos gyvenimo tematiką liaudies dainose. Kaip gan vientisa šeimos dainų grupelė išsiskiria dainos apie ištekėjusios sesers ir jos brolių santykius (ši tematika populiari tik rytų Lietuvoje).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1425 žodžiai iš 4367 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.