Dainuojamoji tautosaka
Daina – vienas seniausių kūrinių. Lietuvių tauta nėra sukūrusi herojinio epo, todėl manoma, kad lietuvių liaudies dainos galėtų būti savotiška herojinio epo atmaina ; juk dainose atsiskleidžia seniausia tautos dvasinė patirtis, žmonių buitis, papročiai, senojo tikėjimo ženklai, pasaulėjauta. Daina – tai dvasinės kultūros atrama, taurių idealų reiškėja. Dainos gražios ir savitos, jos :
Lyriškos;
alsuoja pastovia namų , šeimos gyvenimo tvirtybe.
Lietuvių liaudies dainoms būdinga formos kultūra. Dainų pasaulis skaidrus ir erdvus. Jose vyrauja tikroviški vaizdai, bet įterpiami ir idealizuoti, fantastiški regėjimai. Dainose buities ar gamtos vaizdai dažnaiusiai lakoniški, grkštūs, giedri, o svarbiausi dainų simboliai yra lyg dieviškos šviesos nutvieksti. Lietuvių tautai būdinga intymi, švelni dainų nuotaika; dainų kalba krikštolinio skambėjimo.
Dainose, kaip ir visoje tautosakoje, matyti, kaip bręsta tautinė savimonė.
Lietuvių liaudies dainų lobynas milžiniškas. Rinkti ir užrašinėti dainos pradėtos 19 a., stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, kuomet į l.l. dainas imta žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. 1825 m. L. Rėza išleidžia pirmąjį rinkinį.
Lietuvių liaudies dainų melodijoms būdingas lyriškumas ir meniškumas. Melodijai daugiausia įtakos turėjo dainų tekstai; ji priklauso nuo dainos žodžių, o tuo paąiu – ir nuo dainų tipo. Mergvakario, karo, advento dainų melodija liūdna. Šiose dainose kalbama apie mergelės sunkią dalią, apie bernelį, negrįžtantį iš karo, apie antgamtiškų jėgų paslaptingą įtaką žmonių pasauliui ir jo tvarkai. O jaunimo, darbo ,kai kurios darbo dainos yra linksmesnės, jose apdainuojama meilė, šventės, darbo džiaugsmas.
ADVENTO IR KALĖDŲ DAINOS:Žiemos artėjimas, nuotakos, jaunikio rinkimasis, piršlybos, ruošimasis būsimoms vestuvėms, senų metų išlydėjimas – dominuojanti advento ir kalėdinių dainų tema. Dainų žodžiuose daug palyginimų, metaforų, epitetų. Bernelis – pilkas žvirblelis, dagilėlis, vanagėlis, viliojantismergelę voverėlę į savo lizdelį. Mergelė – darbščioji bitelė, gegelė, ilgais žiemos vakarais laukianti bernelio sakalėlio.
Advento dainos daugiausia santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgų žiemos vakarų ilgesį ir svajas. Tose dainose daugiausia girdimi žodeliai “ leliumai “, “ aleliuma rūtele “ , “ aleliuma “( “ leliuoti “ reiškia aimanuoti, liūliuti, sūpuoti ).
Kalėdinėse dainose ( daugiausia priedainiuose ) kartojamas žodelis “ kalėda “. Šios dainos yra vienos seniausių iš lietuvių dainų, kur kas senesnės už krikščionybę Lietuvoje, todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigomis nedaug teturi. Manoma, jog žodis “ kalėda “ į Lietuvą atkeliavo iš senovės graikų ir romėnų, per slavų kraštus.Vidury lauko
Stovi grūšelė
KalėdaOi ir iškrito
Trys kibirkštėlės
Kalėda
Ir pasidarė
Dideli dyvai
Kalėda
Dideli dyvai
Marios mėlynos
KalėdaTose marėse
Laivelis plūko
KalėdaTai viena seniausių kalėdautojų dainų. Šioje dainoje apdainuojamas mitologinis Visatos susikūrimo vaizdas.
Apskritai senuosiuose tautodailės kūriniuose ( ypač verpstėse ir ant skrynių ) plačiai paplitęs motyvas – dirbinio plokštuma dalijama į tris dalis su viena centrine dalimi, kurioje piešiamas medis. Toks suskirstymas reiškė Visatos padalijimą į tris kategorijas.