Įvadas
Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo
savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į
žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo
didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius
senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis.
Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties
iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai
mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių,
pagal kurį dirbo ūkio darbus.
Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti
akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus
dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus,
turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų
dienų.
Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda,
kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio
kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o
kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu.
Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių
sukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų elementai. Geriausiai archainiai
mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse,
sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių galima susidaryti vaizdą apie jų
pažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės,
Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais.
Taigi šio darbo tikslas yra parodyti, kaip mūsų protėviai tyrinėjo
dangaus kūnus.
1. Visata ir jos senovinis modelis
Ryšį su kosmosu žmogus suvokė jau ankstyvaisiais pirmykštės
bendruomenės laikais. Pirmykštis žmogus sukūrė mitų, kad visata atsirado iš
chaotiškos materijos.
Lietuvių sakmėse aiškinama, kad iš pradžių nebuvo nieko matoma, visur
buvusi tamsa, o su tirštumu buvęs susimaišęs skystumas. Po tuos dumblynus
tamsybėse karvelio pavidalo dvasia. Tada visatą pradėjo skirstyti dievas.
Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir pasemti žemės sėklyčių.
Jų pribarstė ir išaugo žemė, o Liucinas dar paslapčia nuo dievo pasėjo
pragarą. Yra ir kitokių mitų, kuriuose žemės atsiradimas aiškinamas vis
kitaip. Vienur manoma, kad žemė atsiradusi iš kiaušinio.
Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio
kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia
šviesa, esanti virš kupolo. Kiti manė, kad žemė panaši į keptuvę,
užlenktais kraštais, kuri laikosi ant trijų banginių. Kituose mituose
sakoma, kad aplink žemę yra apsivyniojusi didžiausia žuvis, kuri laiko
įsikandusi uodegą.
Visata taip pat vaizduojama ir kaip Pasaulio medis, augantis
sakrališko pasaulio centre. Jis jungė žemę, dangų ir požemį. Pasaulio medis
vaizduojamas didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą
pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnė – saulė, mėnulis,
paukščiai, šakose – gyvuliai, o iš po šaknų trykšta gyvybės ir išminties
šaltinis. Lietuvių pasaulio medis buvo uosis, pušis ar ąžuolas. Po jais
lankėsi dievai.
Lietuvoje pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių pats
aukščiausias yra geriausias ir jame gyvenanti Saulė. Saulė padėjo žmogui
suvokti, kad Žemė turi keturias pasaulio šalis (rytai, vakarai, šiaurė ir
pietūs).
Taigi lietuviai buvo sukūrę daugybe visatos modelių, kurie
dabartiniam žmogui atrodo nesuprantami.
2. Saulė
Saulė pirmine prasme žmonių laikyta dangaus ugnimi, žibintu. Apie šį
dangaus kūną taip pat yra sukurta daugybė mitų. Vieni teigia, kad saulę
nukalęs dangaus kalvis ir pakabinęs danguje. Daugelyje mitų pasakojama, kad
saulė buvusi uždaryta skryniose ar pagrobta ir ja vis kas nors
išlaisvindavęs.
Užtekanti saulė lyginama su balta karve, balta avele ar ožka, o
nusileidžianti – su juoda. Taip pat saulė vadinama mergele, boba. Ilgainiui
saulė pradėta laikyti dievybe, dangaus šeimininke, gyvybės teikėja ir
visko, kas gyva, globėja. Ji vaizduojama mergina ilgais auksiniais plaukais
su karūna, apsirengusi ilgais aukso rūbais. Rytais keliaujanti rogėmis ar
karieta, pakinkyta pora arklių – baltu ir juodu t.y. ryto ir vakaro žaros.
Mieganti saulė už miškų, kalnų, marių dugne. Manoma, kad saulės vyras buvo
Mėnulis, o dukterys – žvaigždės.
Saulė kartai šypsosi, kartasi liūdi, verkia. Saulės ašaros – tai ant
žolės iškritusi rasa. Dažnai saulė yra vadinama motinėle, piemenėlių
globėja bei užtarėja, ją visi garbino ir mylėjo.
Lietuvių sakmės pasakoja apie saulę, dieną važinėjančią po
dangų
ratais, o naktį plaukiančią valtele. Šie įvaizdžiai išliko ir iki mūsų
laikų, ypač dainose. Lietuvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, o
tuo tarpu rusų saulė – margu vežimu, pakinkytu juodais žirgais, slovėnų –
vežimu, pakinkytu sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu žirgais.
Su saule susijusios ir kai kurios apeigos. Tai ir per Jonines ant
karties deginamas ratas ar stebulė, arba apeiginiame lauže – vežimas.
Ridenamas nuo kalnelio uždegtas ratlankis greičiausiai simbolizavo Saulės
vežimą ar ratą, kuriuo Saulė važinėjanti vasarą.
Per Užgavienes buvo žinomas paprotys pritaisyti prie rogių pavažos
ratą, o ant jo pastatyti moters stabą, vadinamąją Morę. Galimas daiktas,
kad šis paprotys yra susijęs su Saulės rogėmis ir ratais.
Lietuvių liaudis sekė Saulės kelią. Žmonės žinojo, kad žiemą jos
kelias trumpas, o vasarą – ilgas, kada ir nuo kurio laiko prasideda žiemos
ir vasaros saulės kelias. Sakoma, kad per vasaros saulėgrąžą saulė
apsigręžia, o žiemos – atsigręžia. Žinojo ir tai, kad Saulė niekada nebūna
virš galvos, bet zenitą aplenkia iš pietų pusės. Pagal saulę buvo
atlikinėjamos visos ritualinės apeigos.
Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač per
rugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose ne tik saulės kulto elementų, bet
ir mitologinių epinių dainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures,
pasisukdavo į saulę, jai nusilenkdavo ir tris kartus dainuodavo padėkos
dainas. Saulei tekant, žmonės ją taip pat pasitikdavo, tikėdamiesi, kad
Saulė duosianti gerą derlių ir gerą orą.
Taip pat Saulė dainomis ir šokiais buvo garbinama per lygiadienio