Dangaus kunai
4.5 (90%) 2 votes

Dangaus kunai

Įvadas

Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo

savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į

žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo

didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius

senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis.

Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties

iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai

mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių,

pagal kurį dirbo ūkio darbus.

Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti

akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus

dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus,

turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų

dienų.

Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda,

kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio

kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o

kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu.

Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių

sukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų elementai. Geriausiai archainiai

mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse,

sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių galima susidaryti vaizdą apie jų

pažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės,

Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais.

Taigi šio darbo tikslas yra parodyti, kaip mūsų protėviai tyrinėjo

dangaus kūnus.

1. Visata ir jos senovinis modelis

Ryšį su kosmosu žmogus suvokė jau ankstyvaisiais pirmykštės

bendruomenės laikais. Pirmykštis žmogus sukūrė mitų, kad visata atsirado iš

chaotiškos materijos.

Lietuvių sakmėse aiškinama, kad iš pradžių nebuvo nieko matoma, visur

buvusi tamsa, o su tirštumu buvęs susimaišęs skystumas. Po tuos dumblynus

tamsybėse karvelio pavidalo dvasia. Tada visatą pradėjo skirstyti dievas.

Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir pasemti žemės sėklyčių.

Jų pribarstė ir išaugo žemė, o Liucinas dar paslapčia nuo dievo pasėjo

pragarą. Yra ir kitokių mitų, kuriuose žemės atsiradimas aiškinamas vis

kitaip. Vienur manoma, kad žemė atsiradusi iš kiaušinio.

Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio

kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia

šviesa, esanti virš kupolo. Kiti manė, kad žemė panaši į keptuvę,

užlenktais kraštais, kuri laikosi ant trijų banginių. Kituose mituose

sakoma, kad aplink žemę yra apsivyniojusi didžiausia žuvis, kuri laiko

įsikandusi uodegą.

Visata taip pat vaizduojama ir kaip Pasaulio medis, augantis

sakrališko pasaulio centre. Jis jungė žemę, dangų ir požemį. Pasaulio medis

vaizduojamas didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą

pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnė – saulė, mėnulis,

paukščiai, šakose – gyvuliai, o iš po šaknų trykšta gyvybės ir išminties

šaltinis. Lietuvių pasaulio medis buvo uosis, pušis ar ąžuolas. Po jais

lankėsi dievai.

Lietuvoje pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių pats

aukščiausias yra geriausias ir jame gyvenanti Saulė. Saulė padėjo žmogui

suvokti, kad Žemė turi keturias pasaulio šalis (rytai, vakarai, šiaurė ir

pietūs).

Taigi lietuviai buvo sukūrę daugybe visatos modelių, kurie

dabartiniam žmogui atrodo nesuprantami.

2. Saulė

Saulė pirmine prasme žmonių laikyta dangaus ugnimi, žibintu. Apie šį

dangaus kūną taip pat yra sukurta daugybė mitų. Vieni teigia, kad saulę

nukalęs dangaus kalvis ir pakabinęs danguje. Daugelyje mitų pasakojama, kad

saulė buvusi uždaryta skryniose ar pagrobta ir ja vis kas nors

išlaisvindavęs.

Užtekanti saulė lyginama su balta karve, balta avele ar ožka, o

nusileidžianti – su juoda. Taip pat saulė vadinama mergele, boba. Ilgainiui

saulė pradėta laikyti dievybe, dangaus šeimininke, gyvybės teikėja ir

visko, kas gyva, globėja. Ji vaizduojama mergina ilgais auksiniais plaukais

su karūna, apsirengusi ilgais aukso rūbais. Rytais keliaujanti rogėmis ar

karieta, pakinkyta pora arklių – baltu ir juodu t.y. ryto ir vakaro žaros.

Mieganti saulė už miškų, kalnų, marių dugne. Manoma, kad saulės vyras buvo

Mėnulis, o dukterys – žvaigždės.

Saulė kartai šypsosi, kartasi liūdi, verkia. Saulės ašaros – tai ant

žolės iškritusi rasa. Dažnai saulė yra vadinama motinėle, piemenėlių

globėja bei užtarėja, ją visi garbino ir mylėjo.

Lietuvių sakmės pasakoja apie saulę, dieną važinėjančią po
dangų

ratais, o naktį plaukiančią valtele. Šie įvaizdžiai išliko ir iki mūsų

laikų, ypač dainose. Lietuvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, o

tuo tarpu rusų saulė – margu vežimu, pakinkytu juodais žirgais, slovėnų –

vežimu, pakinkytu sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu žirgais.

Su saule susijusios ir kai kurios apeigos. Tai ir per Jonines ant

karties deginamas ratas ar stebulė, arba apeiginiame lauže – vežimas.

Ridenamas nuo kalnelio uždegtas ratlankis greičiausiai simbolizavo Saulės

vežimą ar ratą, kuriuo Saulė važinėjanti vasarą.

Per Užgavienes buvo žinomas paprotys pritaisyti prie rogių pavažos

ratą, o ant jo pastatyti moters stabą, vadinamąją Morę. Galimas daiktas,

kad šis paprotys yra susijęs su Saulės rogėmis ir ratais.

Lietuvių liaudis sekė Saulės kelią. Žmonės žinojo, kad žiemą jos

kelias trumpas, o vasarą – ilgas, kada ir nuo kurio laiko prasideda žiemos

ir vasaros saulės kelias. Sakoma, kad per vasaros saulėgrąžą saulė

apsigręžia, o žiemos – atsigręžia. Žinojo ir tai, kad Saulė niekada nebūna

virš galvos, bet zenitą aplenkia iš pietų pusės. Pagal saulę buvo

atlikinėjamos visos ritualinės apeigos.

Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač per

rugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose ne tik saulės kulto elementų, bet

ir mitologinių epinių dainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures,

pasisukdavo į saulę, jai nusilenkdavo ir tris kartus dainuodavo padėkos

dainas. Saulei tekant, žmonės ją taip pat pasitikdavo, tikėdamiesi, kad

Saulė duosianti gerą derlių ir gerą orą.

Taip pat Saulė dainomis ir šokiais buvo garbinama per lygiadienio

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1047 žodžiai iš 3473 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.