Kai D.Defo gimė kažkada 1660 metais, – tiksli data nežinoma, – šiuolaikinis pasaulis taip pat dar tik taisėsi gimti.Tuomet kai kurie mokyti ir galvoti Londono džentelmenai uoliai diskutavo, ketindami įkurti Draugiją gamtos pa-inimui tobulinti. Po dviejų metų buvo įkurta Karališkoji draugija, ir mokslui buvo pripažinta tinkama vieta civilizacijoje.Tačiau mokslo sąjūdžio pergalė , dėl kurios Karališkoji draugija tapo reikšminga, ne vienintelė priežastis, kodėl teigiama, jog Defo gimimas sutapo su šiuolaikinio pasaulio pradžia. Vienuolika metų prieš gimstant Defo, už liaudies išdavimą buvo nikirsta galva Karoliui I, ir dvylika sėkmingų metų Anglija buvo respublika.
Tuomet, kai gimė Defo, pasaulis, tiksliau Londono Sitis , uoliai šventė revoliuciją. Džiaugsmingai gaudė visų bažnyčių varpai. Nutekamaisiais latakais plūdo alus. Ir kiekvieną naktį penkių mylių spinduliu aplink Londoną, pasak žmonių kalbų, dangų parausvindavo nesuskaičiuojami laužai. Žmonės, bent jau dauguma jų, -linksminosi.
Jie linksminosi ir tuomet, kai gimė Defo..Bet ne visi Londono Sičio ir jo apylinkių gyventojai svaidė kepures į orą ir kėlė tostus už sugrįžusį monarchą. Anaiptol ne visi . Puritonai toil gražu nesidžiaugė. Joks deglas nedegė. Defo tėvų namuose Kriplgeite. Defo tėvas Džeimsas Fo buvo presbiterionas, ir be to, dar koks atkaklus.
Tačiau, nepaisant puritonų, gatvėse, degė laužai, gaudė varpai ir praeiviai norom nenorom turėjo nuolankiai išgerti sklidinus stiklus į Jo švenčiamosios didenybės sveikatą ir už Kronvelio pražūtį, kažkur mažam Kriplgeito namelyje ryžtingų bruožų mėlynakis kūdikis jau mirkčiojo ir burbuliavo, silpnomis savo rankytėmis siekdamas apimti visatą… Danielis Defo buvo gyvas ir spardėsi.
Laikai buvo neramūs, o namuose – nuotaika slogi, kai disenterio vaikas išvydo šį pasaulį: tų metų pradžioje buvo taip neramu, kad kūdikio gimimas nebuvo įregistruotas bažnyčios metrikų knygoje.
Mažam, sveikam, guviam, akylam žmogyčiui net ir geriausiais laikais gimti puritonų šeimoje buvo ne pats linksmiausias dalykas. Toks griežtumas – tiek daug Biblijos, tiek daug “Nedrįsk”.
Defo tekdavo pakęsti tėvų dievobaimingus plepalus ir dėtis visiškai rimtam. Vargšelis Defo. Nepasakysi, kad Defo tėvai buvo nemalonūs. Savaip jie verti pagarbos.
Džeimsas Fo buvo rimtas, dievobaimingas žmogus. Gimęs ir užaugęs Nortamptone, dar jaunystėje pilietinio karo metais pateko į Londoną. Atidirbęs pameistriu, ėmėsi savarankiško verslo, į kurį įdėjo visas jėgas, ir atkakliai dirbant, joms neblogai klojosi. Jis kalė pinigus, ir tam tikra prasme gyveno puikiai. Jo bičiuliai, kaip ir jis, buvo puritonai. Fo buvo kilęs iš smulkių žemdirbių, bet panelė, kurią vedė, buvo iš kilmingesnės giminės – jos tėvas laikė sakalų pulką. O Džeimso Fo pramoga buvo ne medžioklė, o – religija. Kaip ir daugelis kitų XVII amžiaus puritonų, jis labia uoliai atsidavė religijai. Jo gyvenimas sukosi apie dvi knygas – Bibliją ir buhalterijos knygą. Apie ponią Fo iš užsilikusių negausių užuominų galima susidaryti tik labai miglotą jos vaizdą. Jėgos, kurios likdavo pamaitinus misterį Fo ir vaikus (be Danielio, dar buvo dvi mažos dukros), būdavo skiriamos religijai. Ką Defo paveldėjo iš jos? Jeigu iš prekybininko tėvo jis paveldėjo kunkuliuojančią energiją, egoizmą, verteivos apsukrumą ir diplomato taktiškumą, tai argi galima teigti, kad iš motinos paveldėjo aistrą meilės nuotykiams, vaizduotės galią ir literatūros talentą? Defo buvo ir realistas, ir romantikas, ir pagrįstai galima spėlioti, kad dvi tarpusavy rungtyniaujančios kraujo srovės buvo tėvo ir motinos palikimas. Iš abiejų tėvų jis paveldėjo išdidumą: iš motinos – protėvių išdidumą, o iš tėvo – atkaklų, nepriklausomą puritono išdidumą.
Kai Defo buvo penkerių metų, Londono Sitį ištiko pati didžiausia nelaimė – garsusis Londono maras. 1665m. maras įsimintinas dėl to, kad tai buvo paskutinė epidemija. Tai labai paveikė Defo. Tie vaizdai ir garsai , tas bjaurus juos lydintis dvoksmas tikriausiai vaidendavosi jo vaikiškuose sapnuose… Tik paklausykit, kaip gyvai jis prisimena visą tą siaubą netgi po penkiasdešimt septynerių metų: “ Prisimenu ir, aprašydamas tą įvykį , man regis, tiesiog viską girdėte girdžiu… Jauna moteris, jos motina ir kambarinė buvo nežinia kokiu reikalu kažkur išėjusios, nes namas nebuvo uždarytas. Po kokių dviejų valandų, joms grįžus, jaunoji dama pasiskundė, kaip jai negera, o po ketvirčio valandos pradėjo vemti ir pajuto stiprų galvos skausmą… Kol vėdinosi patalynė, motina nurengė dukterį ir, paguldžiusi į lovą, apšviesdama jos kūną žvake, tučtuojau ant kūno pastebėjo lemtingas žymes. Nebegalėdama susitvardyti, motina išmetė žvakę ir taip klaikiai suriko, kad galėjo sukelti siaubą net ir pačiam didžiausiam drąsuoliui. Be to, tai nebuvo vien tik klyksmas ar šauksmas: apimta siaubo ji pirmiausiai nualpo, paskui vėl atsigavo, ėmė lakstyti po namus aukštyn ir žemyn laiptais tarsi paklaikusi ir be perstojo spiegė, rėkė keletą valandų, visai prarado protą arba bent nesugebėdama valdytis. Kaip man pasakojo, ji taip ir neatėjo į protą. O jaunoji mergaitė tą akimirką jau buvo nebegyvas lavonas…
Baigiantis vasarai, po tris
savaites trukusio besaikio mirtingumo, liga staiga praėjo. Misteris Fo vėl išdrįso išeiti laukan. Žmonės ėmė švęsti.
Tačiau linksmybės truko neilgai. Vos tik liovėsi sukę ratus numirėlių vežimai, kilo didysis gaisras, siautėję penkias dienas ir sunaikinęs visą apsuptą senovine siena Londono Sitį. Būdamas šešerių metų, Defo gyveno Londone ir viską matė. Jo tėvo namas išliko tik per plauką. Liepsnos priartėjo prie jų gatvelės, bet jos nepasiekė.