TURINYS
Įvadas …………………………………………………………………………………….2
1. Pastarųjų ekonominių pokyčių apžvalga ………………………………………………..4
2. Struktūrinų reformų uždaviniai …………………………………………………………5
2.1 Įmonių restruktūrizavimas ir bankrotas ……………………………………………….6
2.2 Smulkus ir vidutinis verslas ……………………………………………………………8
2.3 Pramonė ……………………………………………………………………………….9
3. Laisvas prekių judėjimas ………………………………………………………………10
4. Laisvė teikti paslaugas ……………………………………………………………………………………..12
5. Laisvas kapitalo judėjimas ………………………………………………………………………………..13
6. Įmonių teisė …………………………………………………………………………………………………….14
7. Konkurencijos politika ……………………………………………………………………………………..15
8. Mokesčiai ……………………………………………………………………………………………………….16
9. Muitų sąjunga ………………………………………………………………………………………………….17
10. Verslo plėtra ………………………………………………………………………………………………….18
11. Lietuvos ekonominės integracijos į bendrąją ES rinką programa …………………………22
12. Išvados …………………………………………………………………………………………………………24
13. Literatūra ………………………………………………………………………………………………………25
ĮVADAS
Praėjęs ekonominių reformų dešimtmetis buvo rezultatyvus – Lietuvoje sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika. Tačiau aiškiai deklaruotas Lietuvos valstybės strateginis siekis – narystė Europos Sąjungoje (ES) reikalauja toliau konsoliduoti pastangas ekonominės politikos, teisės derinimo ir administracinių gebėjimų stiprinimo srityse.
Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki stojimo į ES – tai ne tik ekonominis dokumentas. Tai visų pirma politinis dokumentas, išreiškiantis politinius Vyriausybės įsipareigojimus sėkmingai užbaigti ekonomikos ir struktūrines reformas.
Ekonominės programos parengimas žymi kokybiškai naują Lietuvos ir ES santykių etapą – ekonominės politikos derinimo ir koordinavimo etapą, kuris yra neatsiejama tolygaus ES vieningosios rinkos funkcionavimo sąlyga. Vis didesnis vaidmuo formuojant nacionalinę ekonomikos strategiją tenka valstybės institucijų, pirmiausia ministerijų, atsakingų už finansus ir ekonominę politiką, bei centrinio banko, administraciniams gebėjimams ir jų veiksmų koordinavimui. Persiorientavimas į ilgalaikę perspektyvą įgalins optimizuoti ekonomikos reformų planavimo procesą, efektyviai prognozuoti ir valdyti ekonomikos pokyčius.
Lietuvoje dar nėra galutinai pasibaigęs ekonomikos transformacijos laikotarpis, todėl ekonominei politikai keliami kiti tikslai negu ilgametės rinkos ekonomikos ir aukšto pragyvenimo lygio valstybėse. Lietuvos ekonominės programos tikslai pirmiausia orientuoti į šalies pasirengimą prisiimti narystės ES įsipareigojimus nuo 2004 m.
Pagrindinis ekonominės politikos tikslas laikotarpiui iki įstojimo į ES – tenkinti ekonominius stojimo į ES kriterijus (Kopenhagos kriterijus) ir rengtis narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Visa reformų programa orientuota į tinkamų šio tikslo sėkmingo įgyvendinimo priemonių sukūrimą vidutinės trukmės laikotarpiu:
1. spartūs ir tolygūs ekonomikos plėtros tempai;
2. stabili makroekonominė aplinka;
3. palankios verslo plėtros sąlygos;
4. išaugusi ekonominė integracija su ES;
5. sėkmingai įgyvendintos struktūrinės reformos;
6. stabili ir prognozuojama teisinė aplinka;
7. skaidrus valstybės valdymas;
8. politinis sutarimas dėl daromų reformų.
Programoje išnagrinėtos ir įvertintos prielaidos pasiekti deklaruojamus ekonominės politikos tikslus, pateikta struktūrinių reformų vizija. Prognozės grįstos prielaida, kad nagrinėjamu laikotarpiu išorinė ekonominė Lietuvos aplinka iš esmės išliks stabili.
Programą sudaro keturios pagrindinės dalys, apžvelgiančios pastarųjų metų ekonominius pokyčius Lietuvoje, planuojamą monetarinę ir fiskalinę politiką laikotarpiui iki Lietuvos stojimo į ES bei planuojamas struktūrines reformas. Apibendrinant Lietuvos ekonominių reformų kelią ir apibrėžiant programoje pateiktas vidutinės trukmės perspektyvas, reikėtų akcentuoti keletą svarbių aspektų.
Per praėjusį laikotarpį po išorinio 1998-1999 m. šoko Lietuva, vykdydama valiutų valdybos modeliu pagrįstą pinigų politiką ir griežtą fiskalinę politiką, sugrįžo į ankstesnį sparčios ekonominės plėtros kelią. Teigiamos makroekonominės tendencijos, išryškėjusios 2000 m. (žemas infliacijos lygis, iki 2,8 proc. BVP sumažėjęs fiskalinis ir iki 6,0 proc. – einamosios
sąskaitos deficitas, 3,3 proc. išaugęs realus BVP), tęsiasi ir 2001 m. Užsienio ir vidaus skola išlieka stabili ir pagal tarptautinius standartus nedidelė.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ekonomikoje įvyko fundamentalūs pokyčiai: labai išaugo ekonomikos atvirumo ir liberalizacijos laipsnis, pakito ūkio struktūra, įsigalėjo privatus sektorius, padidėjo konkurencija. Didelį vaidmenį modernizuojant ūkį vaidina užsienio investicijos. Tęsiasi ekonominės integracijos su ES procesas. Sparčiai augant užsienio prekybos apimčiai, eksportas perorientuojamas nuo NVS į ES rinką, kuriai dabar tenka apie 50 proc. Lietuvos eksporto.
Valiutų valdybos sąlygomis nacionalinę valiutą susiejus su JAV doleriu, infliacija sumažėjo nuo 45 proc. 1994 m. iki 1,4 proc. 2000 m., išlaikytas stabilus lito kursas. Nuo 2002 m. vasario 2 dienos litas bus persietas prie euro.
Privatizavimas beveik baigtas, 72 proc. BVP sukuriama privačiame sektoriuje. 1996 -2001 m. liepos mėn. iš privatizavimo gauta 4,1 mlrd. litų įplaukų, didžioji dalis – kaip užsienio investicijos. 2001 m. priimti nauji restruktūrizavimo, bankroto bei kiti įstatymai, užtikrinantys privataus sektoriaus veiklos skaidrumą, tarptautinių standartų taikymą ir patrauklumą užsienio investuotojams.
Pastaraisiais metais įvykus struktūriniams pokyčiams, Lietuvos ūkio struktūra tapo panaši į ES šalių struktūrą. 2000 m. Lietuvos paslaugų sektorius sukūrė 60 proc. BVP (1991 m. buvo 34 proc.). Pramonės lyginamoji dalis sumažėjo nuo 44,4 proc. 1991 m. iki 26,3 proc. 2000 m., žemės ūkio – nuo 16,4 proc. iki 7,5 proc. Tačiau, nepaisant šių pokyčių, 2000 m. žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje dirbantys asmenys vis dar sudarė 19,6 proc. visų dirbančių asmenų.
Spartus reformų tempas neišvengiamai sukėlė ir tam tikrų ekonominių bei socialinių rūpesčių, kuriuos ne visuomet sėkmingai pavyko sušvelninti. Laikotarpiu iki Lietuvos įstojimo į ES Vyriausybė kreips ypatingą dėmesį į keletą problemų. Pirma, nerimą kelia aukštas nedarbo lygis, skaičiuojant Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) metodika, 2000 m. pasiekęs 15,4 proc. ir vis dar išlaikantis tam tikrą kilimo tendenciją. Antra, žemas įmonių sektoriaus, vis dar nepakankamai greitai atsigaunančio dėl neigiamų pokyčių tarptautinėje konjunktūroje, pelningumas. Šiame kontekste aktualia problema išlieka vidaus investicijų skatinimas. Trečia, Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas finansuojamas pirmiausia iš užsienio kapitalo įplaukų, todėl būtina toliau gerinti verslo ir investicijų sąlygas.
1. PASTARŲJŲ EKONOMINIŲ POKYČIŲ APŽVALGA
Realus sektorius
Lietuvos BVP 1995 m. – 1998 m. vidutiniškai didėjo 5,1 procento. 1997 ir 1998 m. Lietuvos ekonomika augo ypač sparčiai – BVP padidėjo atitinkamai 7,3 ir 5,1 proc., tačiau dėl nepalankių išorės pokyčių 1999 m. realus BVP sumažėjo 3,9 proc. Sėkmingai perorientavus eksporto srautus į Vakarų rinkas, 2000 m. BVP padidėjo 3,3 procento. 2001 m. pirmąjį pusmetį realus BVP (išankstiniu vertinimu), palyginti su atitinkamu praėjusių metų pusmečiu, padidėjo 5,1 proc.
Realus metinis BVP augimas 1995-2001 m.
Pastaraisiais metais ūkis buvo sparčiai restruktūrizuojamas. Paslaugų sektoriaus pridėtinė vertė išaugo nuo 34 proc. visos pridėtinės vertės 1991 m. iki 60 proc. 2000 m. Ypač sparti plėtra kai kurių iki tol silpnai išplėtotų paslaugų, tokių kaip finansinis tarpininkavimas, didmeninė ir mažmeninė prekyba, transportas.
Gamybos sektoriaus restruktūrizavimas vyko ūkio subjektams keičiant daug energijos ir žaliavų reikalaujančias senas technologijas pažangesnėmis ir prisitaikant prie standartų, taikomų ES rinkoje, bei Vakarų rinkos poreikių. Darbo našumo augimas, palyginti su darbo užmokesčiu, nuo 1999 m. tapo viena konkurencingumo didėjimo priežasčių. Svarbiausios šakos 2000 m. buvo maisto produktų ir gėrimų gamyba (23,4 proc. visos parduotos apdirbamosios, kasybos ir karjerų eksploatavimo pramonės produkcijos) ir rafinuotų naftos produktų gamyba (18,8 proc. parduotos produkcijos). 2000 m. pramonėje dirbo 20 proc. visų dirbančių žmonių.
Pramonė ir toliau išlieka svarbus ūkio sektorius, jos dalis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 44,4 proc. bendrosios pridėtinės vertės 1991 m. iki 22,8 proc. (apdirbamoji pramonė sudarė 17,6 proc.) 1999 m. Pramonės dalis 2000 m. padidėjo iki 26,3 proc.(apdirbamoji pramonė sudarė 21 proc.) bendrosios pridėtinės vertės.
Žemės ūkyje nuo 1995 m. pastebima mažėjimo tendencija – nuo 11,7 proc. bendrosios pridėtinės vertės iki 7,5 proc. 2000 m. Užimtumas šiame sektoriuje sumažėjo iki 19,6 proc. visų dirbančių žmonių.
Privatizavimo rezultatai sąlygojo galutinį privataus sektoriaus įsitvirtinimą ir jo spartų augimą Lietuvos ekonomikoje (BVP, sukurto privačiame sektoriuje, dalis išaugo iki 72 proc.). 1999 m. įplaukos už privatizuotas įmones sudarė 1,2 proc. BVP, 2000 m. – 2 proc. BVP, per 2001 m. sausio – kovo mėnesius – 0,4 proc. BVP. 1996-2001 m. liepos mėn. per privatizavimą gauta 4,1 mlrd. litų įplaukų , arba 9,1 proc. 2000 m. BVP.
2001 m. priėmus Įmonių bankroto įstatymą bei Įmonių restruktūrizavimo įstatymą sukurtas efektyvus įmonių bankroto procedūros įgyvendinimo mechanizmas.
vidaus investicijos 2001 m. I ketv., palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo 14,6 proc.
Vidutinis registruoto nedarbo lygis nuo 6,4 proc. 1998 m. pakilo iki 11,5 proc. 2000 m. Pagal TDO apibrėžimą (gyventojų apklausos duomenimis) nedarbo lygis 1998 m. siekė 13,3 proc., o 2000 m. – 15,4 proc. Nedarbą lėmė struktūrinės priežastys – ribotas darbo jėgos mobilumas, kvalifikacijos ir rinkos poreikių neatitikimas. 2000 m. apie 80 proc. bedarbių buvo nekvalifikuoti ar turėjo tik bazinį profesinį išsilavinimą. Siekiant mažinti tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą, yra rengiamos nepaklausių profesijų perkvalifikavimo programos.
2. STRUKTŪRINIŲ REFORMŲ UŽDAVINIAI
1996 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvoje prasidėjo antrasis privatizavimo etapas – vietiniams ir užsienio investuotojams suteiktos lygios teisės rinkos kainomis privatizuoti objektus tik už pinigus.
1999 m. buvo baigtas ir draudimo sektoriaus privatizavimas, o 2000 m. – telekomunikacijų .
2001 – 2003 m. pardavus vienintelį dar neprivatizuotą valstybinį banką Lietuvos Žemės ūkio banką bus baigtas bankų sektoriaus privatizavimas. 2002 m. IV ketv. pardavus AB „Klaipėdos transporto laivynas“ir AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ bus baigtas laivininkystės sektoriaus privatizavimas.
1996-2001 m. iš privatizavimo gauta 4,1 mlrd. litų įplaukų, iš kurių 70 proc. sudaro tiesioginės užsienio investicijos.
19 lentelė
Privatizuoti objektai ir įplaukos 1998-2001 m.
1998 1999 2000 200111
Parduotų objektų skaičius 344 702 947 465
Įplaukos (mln. litų) 2330 489,9 906,8 412,6
2001 m. balandžio mėn. parduotos dvi didelės įmonės – AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LISCO) ir AB Lietuvos taupomasis bankas. 76,36 proc. LISCO valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų įsigijo Danijos bendrovė „DFDS Tor Line A/S“, kuri sumokėjo 190,4 mln. litų bei įsipareigojo investuoti į bendrovę 240 mln. litų. Estijos bankas „Hansapank“ už 150 mln. litų įsigijo 90,73 proc. valstybei nuosavybės teise priklausančių AB Lietuvos taupomojo banko akcijų paketą bei įsipareigojo investuoti dar 150 mln. litų.
Artimiausiais metais privatizavimo procesas vyks tuo pačiu tempu: smulkių bei vidutinių įmonių valstybei priklausančių likutinių akcijų paketų pardavimas bus orientuojamas į vietos pirkėjus, o privatizuojant stambias infrastruktūros įmones, bus stengiamasi pritraukti užsienio investuotojų. Tokiu būdu bus įgyvendinamas siekis diegti įmonėse pažangias valdymo sistemas, naujas technologijas bei kurti naujas (arba išlaikyti esamas) darbo vietas. 2002 m. II ketv. numatoma užbaigti pirmąjį Lietuvos avialinijų privatizavimo etapą, kurio metu numatoma parduoti dalį įmonės akcijų strateginiam investuotojui. 2001 m. IV ketvirtyje planuojama patvirtinti AB „Lietuvos dujos“ privatizavimo programą ir pradėti šios įmonės privatizavimą, kuris bus baigtas 2002 m. 2001 m. IV ketvirtyje numatoma baigti AB „Lietuvos energiją“ restruktūrizavimą ir pradėti energetikos įmonių privatizavimą.
Privatizuojamų objektų sąrašas nuolatos papildomas valstybei (savivaldybėms) nuosavybės teise priklausančiais objektais. 2001 m. privatizuojamų objektų sąraše yra daugiau kaip 3000 objektų, iš kurių didžiąją dalį sudaro nekilnojamasis turtas ir likutiniai po pirmojo privatizavimo etapo akcijų paketai. Valstybei (savivaldybėms) priklausančio turto vertė sudaro 2,06 mlrd. litų.
2001-2004 m. privatizuojant valstybei (savivaldybėms) nuosavybės teise priklausantį turtą pagal esamą jo būklės įvertinimą gali būti gauta iki 3,5 mlrd. litų įplaukų.
Privatizavimas sąlygos didelius ūkio struktūros pokyčius, tolesnę privataus sektoriaus plėtrą, ekonomikos efektyvumo augimą. Vykstant privatizavimui, ekonomika tampa vis labiau atvira tiesioginėms užsienio investicijoms, ūkio našumas artėja prie ES lygio.
2.1 Įmonių restruktūrizavimas ir bankrotas
Padėties apžvalga
Pastarųjų 3 metų laikotarpiui būdinga tendencija – greitais tempais augantis bankrutuojančių įmonių skaičius – išlieka. 1998 m. bankrutavo 99 įmonės, 1999 m. – 250, o 2000 m. – 415. Tačiau dėl ilgai trunkančių ir neefektyvių bankroto procedūrų vis didėjo neužbaigtų bylų skaičius. Šiuo metu yra iškeltos 1005 bankroto bylos. Didėjantis įmonių bankrotų skaičius darbui imliuose sektoriuose (apdirbamoji pramonė, prekyba), kuriose dirba daug moterų, veikia kaip papildomas faktorius, komplikuojantis situaciją darbo rinkoje.
Nuo 1993 m. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. bankrutavusių įmonių turtas pagal bankroto pradžioje apskaičiuotą balansinę vertę sudarė 3,6 mlrd. litų, tačiau turtas paprastai parduodamas 2 – 2,5 karto mažesne verte.
Pagrindinės bankroto procesų nepakankamo efektyvumo priežastys: netobuli teisės aktai, nepakankamai išplėtota turto rinka, neatitikimas tarp parduodamo turto pasiūlos ir paklausos.
Reformos tikslai
Iš esmės pertvarkant bei įgyvendinant įmonių restruktūrizavimo ir bankroto procedūras, siekiama:
1. padidinti bankroto procesų efektyvumą ir paspartinti procedūras;
2. sudaryti sąlygas nuostolingai dirbančioms įmonėms greičiau išeiti iš rinkos;
3. sudaryti sąlygas įmonėms, kurioms iškilo laikinų finansinių sunkumų, išvengti bankroto, išlikti rinkoje ir tapti konkurencingomis;
4. sušvelninti
neigiamas socialines bankroto pasekmes;
5. išvengti nepagrįsto išteklių nuvertėjimo ar jų iššvaistymo.
Reformos eiga
Įvertinus situaciją Lietuvos įmonių sektoriuje, ES bei kitų šalių šios srities geriausią patirtį, PHARE ir Pasaulio banko ekspertų rekomendacijas, parengti ir 2001 m. priimti Įmonių bankroto, Įmonių restruktūrizavimo, Garantinio fondo įstatymai. Svarbiausi pakeitimai bankroto procedūrose: supaprastintas bankroto bylos iškėlimas, iki 2 metų apribotas bankroto procedūrų atlikimo laikas, supaprastinta turto pardavimo varžytynių tvarka ir įmonių likvidavimo procedūros, pakeista nemokumo samprata. Garantinis fondas užtikrina dalinius atsiskaitymus su bankrutuojančių įmonių, neturinčių turto, darbuotojais.
Sukūrus nuostolingai dirbančių ir nemokių įmonių restruktūrizavimo ir bankroto teisinę bazę, dabartiniam etape pagrindinis dėmesys teikiamas efektyviam naujų procedūrų įgyvendinimui.
Įgyvendinant minėtus įstatymus, prioritetas skiriamas administracinėms bankroto ir restruktūrizavimo struktūroms stiprinti. Administraciniai gebėjimai stiprinami šiomis kryptimis: organizuojami seminarai ir kvalifikacijos kėlimo kursai įmonių administratoriams, apygardų teismų, nagrinėjančių įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bylas, teisėjams, atitinkamų ministerijų darbuotojams bei įmonių vadovams. Siekiant užtikrinti pakankamą metodinės medžiagos sklaidą, numatoma parengti mokymo priemones (vadovus). 5 apygardų teismų teisėjai specializuojasi bankroto ir restruktūrizavimo byloms nagrinėti, parengta per 500 įmonių bankroto administratorių ir 24 įmonių restruktūrizavimo administratoriai.
Siekiant bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų skaidrumo, parengta nuostolingai dirbančių, bankrutuojančių bei restruktūrizuojamų įmonių duomenų bazė, interneto svetainė, informacija skelbiama spaudoje.
Finansavimas
Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos bei apygardų teismų teisėjų veikla finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų. Garantinis fondas sudaromas iš 0,2 proc. atskaitymų nuo apskaičiuoto įmonių darbuotojų darbo užmokesčio, Privatizavimo fondo bei valstybės biudžeto lėšų ir savanoriškų įnašų. Fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių supirktą perdirbti žemės ūkio produkciją iš dalies tenkinami iš Specialiosios kaimo rėmimo programos, o ateityje šiam tikslui bus sukurta specialioji programa. Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administratorių mokymą finansuoja privatus verslas ir patys administratoriai.
Sistemai tobulinti įgyvendinamas 2 mln. eurų PHARE projektas įmonių finansinei drausmei stiprinti, konkurencingumui didinti. Įgyvendinant šį projektą, pagrindinis dėmesys bus skiriamas ministerijų, kitų už bankrotą ir restruktūrizavimą atsakingų įstaigų, konsultacinių firmų bei ekspertų veiklos koordinavimui, valstybės tarnautojų ir įmonių administratorių apmokymui.
Ekonominis poveikis
Laukiama, kad įgyvendinant naująjį Įmonių bankroto įstatymą:
1. paspartės bankroto procedūrų paskelbimo ir jų vykdymo laikas;
2. 30 proc. padidės bankrutuojančių įmonių skaičius;
3. pagerės finansinė drausmė, atsiskaitymai tarp įmonių bei atsiskaitymai su kreditoriais;
4. sumažės įmonių įsiskolinimai darbuotojams.
Įgyvendinant Įmonių restruktūrizavimo įstatymą, numatoma:
1. atkurti 10 – 15 proc. nemokių įmonių mokumą ir taip išvengti žymaus bankroto bylų skaičiaus augimo;
2. sumažinti įsiskolinimus darbuotojams, baudų, delspinigių bei beviltiškų skolų apimtis;
3. išsaugoti 15-20 proc. darbo vietų, kurios būtų prarastos dėl įmonių bankroto;
4. išvengti didelio bankrutuojančių įmonių išteklių nuvertėjimo;
5. padidinti įmonių patrauklumą užsienio investuotojams.
Tikimasi, kad naujų restruktūrizavimo ir bankroto procedūrų įgyvendinimas leis užtikrinti efektyvų išteklių panaudojimą, pakankamą įmonių sektoriaus lankstumą ir konkurencingumą vidutinės trukmės laikotarpiu.