Darbas ir darbo jėgaPastaraisiais metais ekonomika auga greitėjančiais tempais. Ūkio
augimą skatina spartus eksportas bei atsigaunanti vidaus paklausa. BVP
augimo virš 6 proc. kasmetinė prognozė paremta prielaida, kad ekonominė
plėtra Europoje palaipsniui spartės. Lietuvos verslas konkuruos ir vidaus
ir išorės rinkose. ES finansinė parama didins BVP augimo tempus. Vidutinis
mėnesinis darbo užmokestis augs spartėjančiais tempais. Įvertinę ekonominių
ir darbo rinkos rodiklių pokyčius bei gautus duomenis iš darbdavių
prognozuojama, kad nedarbas mažės. Vidutinis nedarbo lygis 2004 metais
turėtų sumažėti iki 7,5 – 7,7 proc., kai tuo tarpu 2003 metais buvo 8,1
proc. Jau treti metai prognozuojamas teigiamas darbo vietų balansas. 2004
metais numatoma įsteigti beveik 47 tūkst., o likviduoti apie 10 tūkst.
darbo vietų. Pagrindiniais darbo vietų steigėjais bus paslaugų sektoriaus,
bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonės.
Daugiau darbo vietų įsteigti negu likviduoti numato pramonės, statybos bei
paslaugų, o likviduoti negu įsteigti – žemės ūkio sektorių darbdaviai.
Išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, ir visų pirma darbui statybos,
transporto, konsultavimo, verslo paslaugų, informacinių technologijų,
elektronikos ūkio sektoriuose bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse.
Bedarbių struktūroje išliks didelė nepasirengusių darbo rinkai ir turinčių
nepaklausias darbo rinkoje profesines kvalifikacijas, be profesinio mokymo
dalis. Augs be darbo įgūdžių bedarbių dalis. Du trečdaliai darbo jėgos
pasiūlos – pakartotinai besikreipiantys į darbo biržas, nesugebėję joje
įsitvirtinti. Planuojama, kad didžiausias įsidarbinimo galimybes turės
statybos inžinieriai, inžinerijos technikai, buhalteriai, apskaitininkai,
finansininkai, programuotojai, stomatologai, kompiuterių taikymo bei
informacinių skaičiavimo sistemų aptarnavimo inžinieriai, užsienio kalbų
mokytojai bei kitų specialybių atstovai. Augs aptarnavimo sferos bei
kvalifikuotų darbininkų – tinkuotojų, pastatų dažytojų, betonuotojų,
apdailininkų, statybos, tarptautinių vežimų vairuotojų, virėjų, kulinarų,
barmenų ir kitų darbuotojų poreikis. Nuo gegužės 1 dienos Lietuvai tapus
visateise Europos Sąjungos nare, Lietuvos dirbantieji ir bedarbiai galės
pasinaudoti darbo jėgos judėjimo laisve Europos Sąjungoje. Nuo 2004 m.
gegužės 1 d. Lietuvos darbo birža įsijungs į Europos užimtumo tarnybų
(EURES) tinklą, kuriame yra ieškančių darbo asmenų gyvenimo aprašymų (CV)
ir laisvų darbo vietų duomenų bazės. Ieškantiems darbo asmenims,
bedarbiams, darbdaviams bus teikiama nauja Darbo biržos paslauga. Kadangi į
Lietuvos darbo biržą kreipiasi per 40 procentų asmenų be profesinio mokymo,
Europos socialinio fondo parama suteiks galimybę išplėsti taikomas mokymo
programas, suteikti ieškantiesiems darbo paklausiausias darbo rinkoje
profesines kvalifikacijas. Kitai bedarbių grupei ši parama suteiks galimybę
kelti profesinę kvalifikaciją, įgyti papildomų profesinių bei naujų
pagrindinių gebėjimų.
Darbo užmokestis
Darbo užmokesčio esmė.
Vienas svarbiausių gamybos veiksnių yra darbas. Darbo rinka kartu su žemės
ir kapitalo rinkomis įeina į ekonominių išteklių rinkos sudėtį. Kaip ir
kiti ekonominiai ištekliai darbas rinkoje įgyja savo kainą. Ši kaina yra
darbo užmokestis.
Darbo užmokesčio sąvoką šiuolaikiniai ekonomistai dažnai supranta gana
plačiai, jai priskirdami samdomųjų darbuotojų gaunamas išmokas,
profesionalių specialistų honorarus ir atlyginimus, individualių smulkiųjų
verslininkų, kurie patys teikia paslaugas, gautas pajamas. Darbo užmokestis
paprastai domina didžiąją dalį šalies gyventojų, nes yra pagrindinis
pragyvenimo šaltinis.
Darbo užmokestis mokamas labai įvairiomis formomis: premijų, honorarų,
atlyginimo už pagamintas produkcijos vienetą, atlyginimo už dirbtą laiką ir
kitais pavidalais. Darbo užmokestis gali būti išreikštas dvejopai: kaip
nominalusis ir kaip realusis.
Nominalusis darbo užmokestis – tai pinigų suma, sumokama už darbo valandą,
savaitę, mėnesį ir pan. tai pagrindinė darbo kainos išraiška. Tačiau šis
plačiai vartojamas rodiklis turi tam tikrų trūkumų, dėl kurių jis nėra
visai patikimas. Nominalusis darbo užmokestis neatspindi besikeičiančios
perkamosios galios, mokesčių normos bei infliacijos įtakos. Kainoms
keičiantis, ta pati pinigų suma iš tikrųjų reiškia didesnį ar mažesnį
reikmenų ir paslaugų kiekį, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjį
darbo užmokestį. Kainoms didėjant sparčiau už nominalųjį , net ir
didėjantis darbo užmokestis iš tikrųjų reiškia už jį įsigyjamų prekių ir
paslaugų apimties sumažėjimą. Ir atvirkščiai, jei kainos didėja lėčiau
nominalųjį darbo užmokestį, įsigyjamų prekių ir paslaugų apimtis
išsiplečia.
Realusis darbo užmokestis – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima
įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį. Jis apskaičiuojamas, nominalųjį
darbo
užmokestį koreguojant pagal kainų pokyčius, t.y., atsižvelgiant į
infliaciją. Jo lygį lemia du veiksniai :nominalusis darbo užmokestis ir
perkamų prekių bei paslaugų kainų indeksas.
Suprantama, kad darbo kainos pokyčius tiksliau parodo realusis darbo
užmokestis, išreikšdamas perkamąją galią.
Darbo užmokestis ir darbo našumas.
Vidutinis darbo užmokesčio lygis labai nevienodas įvairiose šalyse.
Paprastai šie darbo kainos skirtumai aiškinami skirtingu paklausos ir
pasiūlos santykiu. Didelė darbo paklausa pakelia darbo kainą – darbo
užmokestį, ir priešingai, sumažėjusi paklausa jį sumažina. Jei darbo
pasiūla išlieka pastovi, pakyla vidutinis realusis darbo užmokesčio lygis.
Itin didelę svarbą turi pačios darbo jėgos kokybė, jos sveikatingumas,
išsilavinimas, profesinis pasirengimas, darbo tradicijos.
Nemažą poveikį visuomet turi gamtinių išteklių santykis su darbo jėga. Tai
teritorija, jos mineraliniai ištekliai, jūros ir vidaus vandenys, landšafto
ypatybės, sudarančios prielaidas ne tik gamybai, bet ir pervežimams,
turizmui bei kitokiai ūkinei veiklai plėtoti.
Tarp kitų darbo našumo veiksnių dar būtina paminėti vidaus rinkos talpumą,
leidžiantį firmoms realizuoti pagamintą produkciją. Nesunku suvokti, kad