Mokslas
Mokslas gali būti suprantamas, kaip:
• Mokslinis procesas – evoliucinis procesas, kuriuo įvertinamas tam tikros srities empirinis pažinimas arba dėsningumai (įvykiai, kurie kartojasi arba gali būti atkartoti esant tam tikrom aplinkybėm), paremtas konkuruojančių hipotezių sudarymu ir atmetimu tų, kurios prieštarauja stebėjimams
• Pati žinių sistema apie tam tikrą sritį, gauta mokslinio proceso metu.
Mokslinis procesas — tai sistemingas naujų žinių įgijimas apie kurią nors sritį. Paprastai sistemingu įgijimu suprantamas mokslinis metodas, o pastarojo objektu dažniausia yra gamta.
Mokslas tradiciškai skirstomas šiais esminiais požiūriais:
• Fundamentalusis (kitaip – grynasis, kuriantis teorijas) ir taikomasis (teorijas pritaikantis žmonijos poreikiams)
• Gamtos (natūraliosios gamtos reiškinių tyrimas) ir socialinis (tiria žmogaus elgseną ir visuomenę (kitaip – sociumą))
• Dar galimas, tačiau vargu ar tikslingas atskyrimas: humanitariniai ir technikos mokslai.
Mokslas atspindi žmonių poreikį žinoti, menas – jausti (nepainioti su jutimu), religija – tikėti.
Mokslui būdinga savita kalba ir stilius nusistovėjo per šimtmečius (daug graikų ir lotynų kalbų žodžių kilmės terminų).
Kas yra mokslas?
Žmonijos veiklos sfera, siekianti sukurti ją supančios aplinkos apibūdinimą, paaiškinimą, atitinkantį konkretaus laikmečio moksliškumo kriterijus. Pasižymi mokslinių teorijų, kūrimu deduktyviais metodais, empirinių tyrimų gausa, modelių konstravimu, mokslo pasiekimų panaudojimu.
Moksliškumo kriterijai
Istoriškai kintanti sąvoka, kuri apima problematikos, naudotos terminologijos ir konteksto, metodų bei koncepcijos ar rezultatų patikimumo įvertinimą. Jų tikrinimui įvairiais laikais buvo sukurtos inkvizitorių, cenzorių, kritikų, recenzentų, autoritetų institucijos. Moksliškumo kriterijai yra betarpiškai susiję su tiesos, teisingumo, patikimumo, adekvatumo filosofinėmis kategorijomis.
Moksliniai modeliai, metodai, teorijos ir dėsniai
Mokslo filosofija
Matematika ir mokslinis metodas
Matematika yra ir savo paskirties prasme – formali kalba, kuria naudojasi kitų mokslo rūšių atsovai dažniausiai siekiantys glaustai, aiškiai apibūdinti ir išreikšti kiekybinius tiriamų reiškinių sąryšius. Ją suabsoliutino I.Kantas sukūręs posakį, kad kiekviename moksle yra tiek tiesos, kiek jame yra matematikos. Vienas mokslinio metodo kokybės rodiklių – matematinio modelio sukūrimas, panaudojimas.
Mokslo tikslai
Pagrindinis mokslo tikslas yra žmogų supančio pasaulio pažinimas ir jo įvaldymas, bei pajungimas saviems tikslams. Mokslas tarnauja naujų technologijų kūrimui bei visuomenės raidos, ją varančių jėgų ir veikiančių dėsnių nusakymui ir vystymosi prognozavimui. Nežiūrint populiarių nuomonių, mokslo tikslas nėra atsakyti į visus klausimus. Fizinių mokslų tikslas yra atsakyti tik į tuos klausimus, kurie susiję su fizine tikrove (kitaip realybe). Kadangi mokslas nepajėgus aprėpti visų galimų klausimų, tampa svarbus pasirinkimas, į kuriuos atsakinėti. Be to mokslas niekuomet nepatieks absoliučios ir neginčijamos tiesos. Šiandienos žinojimas yra ribotas esamo laikotarpio patirties. Rytoj gali būti nauja patirtis ir gali tekti koreguoti esamas tiesas. Tačiau revoliucijos moksle, įvyksta palyginti retai.
Mokslo vietos ir renginiai
Mokslas yra praktikuojamas universitetuose, institutuose, laboratorijose, ekspedicijose.
Mokslinės organizacijos
• Lietuvos mokslų akademija
Mokslo sričių klasifikacija
• Astronomija
• Biologija
• Biochemija
• Chemija
• Ekonomika
• Fizika
• Filosofija
• Geologija
• Geografija
• Istorija
• Kalbotyra
• Kompiuterių mokslas (Informatika)
• Kultūrologija
• Matematika
• Medicina
• Politologija
• Psichologija
• Sociologija
• Inžinerija
• Teisė
• Teologija
Religija
Religija (iš lotynų religare – būti su kažkuo sujungtam) – tai tikėjimas antgamtine jėga arba jėgomis, šventumu, dieviškumu, taip pat su tuo susijusi individuali ar bendruomeninė veikla (religijos praktikavimas, įvairios praktikos), tam tikslui sukurtos organizacijos ir institucijos.
Religijos esmė
Tam tikros religijos pasekėjai periodiškai švenčia su tikėjimu susijusius įvykius (šventes), studijuoja, gilinasi ir skaito šventuosius raštus, melstis ir teikia vieni kitiems dvasinę bei kitokią pagalbą. Religinė praktika paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir religinių įsitikinimų laikymąsis sekuliarioje aplinkoje, tarp žmonių, kurie nebūtinai priklauso tai religijai. Dažnai tai yra viena iš religijos funkcijų.
Religija taip pat suprantamas kaip vienas iš žmonijos bandymų paaiškinti Visatą ir gamtinius reiškinius įtraukiant vieną ar kelis dievus arba kitas antgamtines jėgas.
Beveik visoms religijoms būdingi du bruožai: