Darbdavio ir pavaldinio bendravimas
5 (100%) 1 vote

Darbdavio ir pavaldinio bendravimas

Turinys

1. Įvadas……………………………………………………………………………………. 3

2. Bendravimo vieta ir reikšmė valdymo sistemoje……………………………………… 4

2.1. Bendravimo vieta valdymo procese…………………………………………….. 4

2.2. Etiketas sistemoje “vadovas-pavaldinys”. Konfliktai………………………….. 5

3. Nuo ko prasideda vadovo ir pavaldinio bendravimas ……………………………….. 7

3.1. Vadovo psichologinė nuostata ………………………………………………….. 7

3.2. Pavaldinių psichologinė nuostata……………………………………………….. 7

3.3. Pirmasis įspūdis ………………………………………………………………….. 8

3.4. Vadovo darbo aplinkos įtaka bendravimui…………………………………….. 8

3.5. Jumoras ir šypsena……………………………………………………………….. 10

3.6. Vadovo elgesio manieros.Stresas……………………………………………….. 10

3.7. Konflikto valdymas………………………………………………………………. 11

3.8. Vadovo ir pavaldinių draugystė…………………………………………………. 12

4. Apie vadovo kalbos meną……………………………………………………………… 14

4.1. Vadovo žodis ir autoritetas………………………………………………………. 14

4.2. Vadovo kalbos elementai……………………………………………………….. 14

5. Ar reikia mokėti klausytis?…………………………………………………………….. 17

5.1. Klausyti ar kalbėti?………………………………………………………………. 17

5.2. Neverbalinė kalba sistemoje “vadovas – pavaldinys”………………………….. 17

6. Motyvavimas, reiklumas ir kontrolė…………………………………………………… 20

7. Pagyrimai sistemoje “vadovas – pavaldinys”………………………………………….. 22

8. Kritika sistemoje “vadovas – pavaldinys”……………………………………………… 23

9. Kas lemia vadovo darbo sėkmę?………………………………………………………. 25

10. Pabaiga………………………………………………………………………………… 26

11. Priedai…………………………………………………………………………………. 27

12. Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………. 29

1. Įvadas

Vadovavimas žmonėms – tai ne tik mokslas, bet ir menas. Vadovavimas – tai pirmiausia darbas su žmonėmis.

Vadovui kasdien tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Bendravimo su žmonėmis manieros – tai ne asmeninis, bet visuomeninis reikalas, nes nuo to priklauso jo vadovaujamų žmonių pasitenkinimas darbu, psichologinis kolektyvo klimatas, o kartu ir darbo produktyvumas. Vadovui nepakanka gerai išmanyti savo darbą, jam būtina pažinti dirbančių žmonių psichologiją, žinoti jų interesus, poreikius, įsitikinimus, nuotaikas ir nuomones. Nežinant potencialių darbuotojų galimybių, jų vidinio pasaulio, neįmanoma su jais efektyviai dirbti.

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, nuolat yra kaip tarp žmonių, su kuriais pastoviai bendrauja. Bendravimas atlieka daug svarbių funkcijų. Visų pirma, bendraudamas žmogus išreiškia savo esmę ir tampa asmenybe.

Santykiai sistemoje “vadovas – pavaldinys” atrodo nesudėtingi: vadovas turi teisę įsakinėti, reikalauti ir kontroliuoti, pavaldinys privalo sąžiningai dirbti. Vadovas turi teisę skatinti ir bausti, o pavaldinys – kritikuoti ir skųstis. Gyvenime ši sistema kur kas sudėtingesnė.

Tarpusavio santykių atmosferą sukuria patys žmonės. Savo elgesiu jie gali ją supurvinti, suardyti, tačiau tie patys žmonės gali šią atmosferą ir pataisyti, pakeisti ją taip, kad susidaręs klimatas skatintų darbuotojų pasitenkinimą darbu.

H. Rodžersas knygoje “Vienos skrybėlės principas” yra pasakęs: Žmonės, dirbantys pas mane, yra pagrindinis kapitalas mano biznyje”. Norėčiau, kad šis referatas padėtų įrodyti šį amerikiečių menedžerio ir psichologo teiginį.

2. Bendravimo vieta ir reikšmė valdymo sistemoje

2.1. Bendravimo vieta valdymo procese

Valdymo objektas visada yra žmonės (ir tik žmonės), sujungti į darbo grupę (kolektyvą). Žymiausi šios srities specialistai į klausimą, kas yra valdymas, atsako taip: pasak valdymo teorijos pradininko F.Teiloro, valdymas – tai ko nors darymas kitų rankomis. anot žymaus devinti dešimtmečio amerikiečių menedžerio L.Jakokos, valdymas – tai ne kas kita kaip žmonių nusiteikimas darbui, ir vienintelis būdas tai padaryti – tai bendrauti su jais. Vadinasi, valdymas visada yra bendravimas.

Bendravimas arba komunikacija – tai pasikeisimo informacija procesas, laiduojantis žmonių tarpusavi supratimą. Šis pasikeitimas informacija gali vykti žodžiais, idėjomis, ir netgi emocijomis. Bendravimo procese atsiranda supratimas, emocionalus potraukis, formuojasi solidarumas, nuomonių ir pastangų bendrumas. Apskaičiuota, kad vadovai įvairaus pobūdžio bendravimui skiria 80-90 proc. savo darbo laiko. Todėl galima teigti,
kad vadovu tampama tik išmokus bendrauti su pavaldiniais, priešingu atveju vadovas – tik varovas.

Bendravimą galima suprasti ir plačiąja, ir siaurąja prasme. Pirmuoju atveju bendravimo objektas – įvairios socialinės grupės, visa visuomenė. Nagrinėjant bendravimą kolektyve, tuo labiau sistemoje “vadovas – pavaldinys”, tikslinga kalbėti apie tai siaurąja prasme, tai yra kaip apie tarpasmeninius ir tarpgrupinius tiesioginius kontaktus.

Žinomos tokios pagrindinės bendravimo funkcijos:

Pažintinė. Norint dalyvauti bendroje veikloje reikalingos tam tikros žinios. Tas žinias vaikas gauna iš vyresnių tik bendraudamas su jais. Todėl svarbiausia bendravimo funkcija yra pirminis pažinimo šaltinis ir būdas.

Reguliacinė. Ši bendravimo funkcija reiškiasi tuo, kad ji daro įtaką kolegoms ir bendradarbiams, siekdama išsaugoti ar pakeisti jų elgesį, aktyvumą, vertybių sistemą ar panašiai.

Be to, galima skirti dalykinį, oficialų (formalų) ir neoficialų (neformalų) bendravimą.

Formalus yra toks bendravimas, kurį reguliuoja bendravimo dalyvių oficialūs vaidmenys (mokytojas – mokinys, vadovas – pavaldinys).

Neformalus bendravimas vyksta remiantis santykiais susiklosčiusiais tarp partnerių simpatijų ar antipatijų pagrindu.

Būtina pabrėžti, kad darbo aplinkoje tarp oficialaus ir neoficialaus bendravimo turi būti tam tikras atstumas, tai yra turi vyrauti oficialus bendravimas. O bendraujant ne darbo aplinkoje turėtų vyrauti neoficialus bendravimas.

Komunikacinė. Bendraudamas žmogus gauna ne tik informacijos, ne tik koordinuoja savo veiksmus ir kaupia žinias bei patyrimą, bet kartu formuojasi ir kaip asmenybė. Ši bendravimo funkcija priklauso emocionaliai sferai.Kaip tik bendravimo procese atsiranda ir vystosi visos žmogaus emocijos.

Pagal tarpiškumą bendravimą galima skirti į tiesioginį, tai yra bendravimą be tarpininkų, ir netiesioginį, tai yra per tarpininką.

Pagal bendravimo dalyvių skaičių jis gali būti asmeninis – individualus, kai bendrauja du subjektai; asmeninis – grupinis, kai vienas asmuo bendrauja su grupe; ir grupinis, kai grupė bendrauja su grupe.

Pagal bendravimo dalyvių statusą valdymo hierarchijoje galima skirti horizontalų (pavaldinys su pavaldiniu) ir vertikalų (vadovas su pavaldiniu) bendravimą.

Pagal bendravimo įtaką bendros veiklos organizuotumui ir pagal pageidavimą bendrauti galima skirti:

1. Būtiną bendravimą (tarpusavio kontaktai, be kurių negalima bendra veikla).

2. Norimą bendravimą (kontaktai,grindžiami bendraujančių simpatija ir padedantys spręsti bendros veiklos uždavinius).

3. Neutralų bendravimą (kontaktai, kurie netrukdo, bet ir nepadeda spręsti bendros veiklos uždavinių).

4. Nepageidaujamą bendravimą (kontaktai, kliudantys organizuoti bendrą veiklą).

2.2. Etiketas sistemoje “vadovas-pavaldinys”. Konfliktai

Valdymo etika – tai visuma normų, reguliuojančių vadovų elgesį bendraujant su pavaldiniais.

Etika ir etiketas – tai du skirtingi dalykai. Etiketas labiau atspindi mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame savo veiksmus su aplinkiniais. Etiketas visada buvo ir yra žmonių bendravimo priemonė išreiškianti vienas kitam rodomą dėmesį.

Svarbi reikšmė etiketui tenka konfliktinių situacijų ir diskusijų metu. Pavaldiniui dažnai tenka kalbėtis su viršininku. Pastarasis visada turi savo nuomonę, kuri ne visada priimtina pavaldiniui. Ką daryti, kad pavaldiniui išsakant savo požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, nekiltų konfliktų su vadovu? Svarbiausia – nesulaužyti taisyklės – NEPRADĖK KOVOS, KURIOS NEGALI LAIMĖTI. Ar tai reiškia, kad reikia vengti bet kokių konfliktų su viršininkais ir visuomet nuolankiai jiems paklusti? Jokiu būdu ne. Tačiau svarbu ar pavaldinys moka nesutikti su vadovo nuomone.

Kiekvienam iš mūsų anksčiau ar vėliau tenka susikirsti su savo vadovu. nesutarimų vengimas gali būti naudingas tik trumpam, o kai bendrauti reikia ilgai, jis žalingas: pavaldinys praranda savo vertę, jaučiasi neramiai, o vadovas praranda galimybę sužinoti pavaldinio nuomonę, kuri jam galėtų būti naudinga.

Štai keletas taisyklių, kurias sudarė amerikiečių verslo psichologijos žinovai:

1. Pasirinkite tinkamą laiką (netrukdykite vadovo prieš atsakingą susitikimą, posėdį ar panašiai. Neikite prieš pat pietus, nes jis bus priverstas skubėti. Nesikreipkite prieš pat atostogas ar po jų, nes žmogus psichologiškai gyvena atostogų nuotaikomis).

2. Neikite pas vadovą supykę (pradėję nuo konkretaus klausimo nesistenkite išlieti visą per ilgą laiką susitvenkusį apmaudą ir nepasitenkinimą. Jei pavaldinys tik neigiamai atsiliepia apie savo darbą, vadovui gali atrodyti, kad beviltiška stengtis jam padėti ir kad visiems bus geriau, jei jis paieškos darbo kitur).

3. Aiškiai apibrėžkite pokalbio objektą (didžiausi ginčai kyla tuomet, kai nei viršininkas, nei jo pavaldinys nesupranta, ką kiekvienas iš jų nori pasakyti. Pavaldinys turi savo požiūrį išdėstyti aiškiai ir glaustai, be nereikalingų žodžių. Naudinga savo argumentus užsirašyti, nes tai padės nenukrypti nuo pokalbio objekto).

4. Pasiūlykite sprendimą (vadovo galva ir taip užimta daugybe reikalų, o jūs dar jų pridedate. Jei pavaldinys negali pasiūlyti konkretaus sprendimo, bent jau turi patarti kaip prie jo priartėti).

5. Pažvelkite į situaciją
vadovo akimis (kad pavaldinys galėtų abipusiškai naudingai bendradarbiauti su vadovu, jis turėtų pasistengti suprasti, ko siekia vadovas ir kokios jam iškyla kliūtys. Jei pavaldinys užims partnerio poziciją, vadovas bus labiau linkęs įgyvendinti ir pavaldinio tikslus.

6. Vadovaukitės sveiku protu (visuomet reikia atsiminti, kad “pagrindinės kortos vadovo rankose”. Prieš ginčydamasis pavaldinys turi pagalvoti apie ginčo padarinius: per daug pasikarščiavus jie gali būti labai nepageidaujami. Tačiau pagrindinė taisyklė – NEPRADĖTI KOVOS, KURIOS NEGALI LAIMĖTI).

Taigi, net smarkiausiai susidūrus pažiūroms ar įsitikinimams, etiketas gali sukurti pagarbią atmosferą ir neleisti, kad nuomonių skirtumai peraugtų į tarpusavio įžeidinėjimą ir žmogaus menkinimą. Mūsų nagrinėjimo objektas – vadovo ir pavaldinių tarpusavio santykių etiketas.

Vadovo santykiai su pavaldiniais turi būti pagrįsti humaniškumo principu. Tarpusavio santykiai ir žmogaus požiūris į darbą turi labai plačią motyvaciją. Teigiamo, neigiamo ar pasyvaus požiūrio į darbą, savo profesiją priežasčių reikia ieškoti bendravimo procese. Nesusipratimai šeimoje, emocionalus nepastovumas, tikslo neturėjimas ir panašiai – tai svarios aplinkybės, kurios gali daryti ir daro neigiamą įtaką žmogaus požiūriui į darbą.

Svarbiausią vietą sistemoje “vadovas – pavaldinys” užima vadovas, kadangi santykiai šioje sistemoje labai nuo jo priklauso. Todėl svarbus reikalavimas visų sferų, lygių ir rangų vadovams – tai mokėjimas bendrauti su žmonėmis.

Vadovo bendravimas su pavaldiniais turi labai apibrėžtą paskirtį:

1. Perduoti potvarkį, nurodymą; kažką rekomenduoti, patarti.

2. Gauti “grįžtamąją” informaciją iš pavaldinio apie užduoties įvykdymą.

3. Įvertinti atliktą užduotį.

4. “Įžiebti” teigiamą motyvą darbui.

Mokėti bendrauti, tai yra mokėti perduoti savo valią, priversti jai paklusti, “uždegti” entuziazmą ir skirti jį tam, kam reikia, nėra taip paprasta. Kiekvienas žmogus, su kuriuo vadovui tenka bendrauti, turi savo individualių savybių, savo “aš”, savaip interpretuoja reiškinius. Kiekvienas elgiasi taip, kaip jis vertina vieną ar kitą situaciją. Su šiomis savybėmis vadovui būtina skaitytis, jeigu norima, kad sektųsi darbas.

Tačiau vadovo bendravimas su pavaldiniais turi savo ribas. Eksperimentai rodo, kad, bendravimui intensyvėjant, vadovo darbo efektyvumas didėja iki tam tikro laipsnio, kurį peržengus, jis ima mažėti. Kaip sako pavaldiniai, pernelyg mėgstantis bendrauti vadovas tampa familiariu, plepiu, įkyriu ir gali tiesiog trukdyti pavaldiniams atlikti savo darbą.

3. Nuo ko prasideda vadovo ir pavaldinio bendravimas

3.1. Vadovo psichologinė nuostataDidžiausią ir svarbiausią įtaką vadovo bei pavaldinio bendravimui daro vadovo požiūris į savo vietą, į savo darbą, į save kaip vadovą ir į savo pavaldinius. Svarbus veiksnys, darantis nemažą įtaką bendravimui, yra vadovo psichologinė nuostata savo darbuotojo (ar kliento) atžvilgiu.

Jei vadovas laiko save nepakeičiamu, “vadovu iki gyvos galvos”, tai yra jei požiūris į ateitį iškreiptas, tai ir požiūris į pavaldinius ir į santykius su jais bus netinkamas.

Žmogus, turintis neigiamą nuostatą kito atžvilgiu, į viską, ką šis darys, žiūrės ir tai vertins su nepasitikėjimu, įtariai, visur įžvelgdamas nedraugiškumą. Taip yra todėl, kad detales, veiksmus, jų tikslą suvokiame vadovaudamiesi bendra psichologine nuostata.

Bendravimas turi būti nuoširdus, asmeniškas, suteikiantis komforto jausmą bendraujantiems asmenims.

3.2. Pavaldinių psichologinė nuostata

Vokiečių rašytojas G. Knoblackas aprašo pavaldinių reagavimą į vadovą, kuris suformulavo neigiamą požiūrį į save. Kad ir ką jis darytų, pavaldiniai vertina neigiamai:

1. Jei jis ateina į darbą punktualiai, sakoma: “Jis tyčia laiku atbėgo, kad galėtų kibti prie mūsų”.

2. Jei jis vėluoja, darbuotojai sako: “Be abejo, ką nori tą ir daro, juk jis viršininkas”.

3. Jei jis klausia kaip gyvena pavaldinio šeima, visi jį smerkia: “Amžinai kiša nosį ne į savo reikalus”.

4. Jei jis neklausia, tai šnekama: “Jis žmonėmis visai nesidomi”.

5. Jei jis greitai priima sprendimus, sakoma: “Jis viską daro paskubomis”.

6. Jei jis sprendžia lėtai, sakoma: “Koks neryžtingas žmogus”.

7. Jei jis klausia patarimo, kalbama: “Pats nieko nesugeba”.

8. Jei neklausia, sakoma: “Pasipūtėlis”.

Šis psichologinis nusistatymas turi įtakos ne tik bendravimo formai ir asmeninių klausimų sprendimui, bet ir perteikiant informaciją vadovui. Dėl neigiamo nusistatymo informacija gali būti perteikta neteisingai, tai yra tokia kokios laukia vadovas, kokia atitinka jo nuotaiką. Psichologai teigia, kad čia pasireiškia stiprus noras, žinant vadovo simpatijas ir antipatijas, pateikti jam malonią informaciją ir nutylėti nemalonią (tegul pasako kitas). Toks darbuotojas žino, kad viską galima “gražiai suvynioti, įpakuoti ir perrišti rožiniu kaspinėliu” net ir liūdniausią statistiką. Tai labai vaizdžiai iliustruoja pavyzdys:

“- Ar aš ją sužeidžiau?- paklausė medžiotojas vedlį čiabuvį antilopių medžioklėje.

– Taip,- atsakė jis,- kulka pataikė tiesiai į širdį!

– Bet juk ji nubėgo!

– Taip, nubėgo.

– Tai kam sakai,
pataikiau?

– Tačiau juk jūs mano šeimininkas, ir aš maniau, kad jums bus nemalonu, jei pasakysiu, kad jūs visą laiką šaudote pro šalį.”

Vienas šio pokalbio dalyvių suprato tą primityvią tiesą, jog žmogus mėgsta, kai jam sakomi malonūs dalykai. Šis pavyzdys leidžia daryti išvadą, kad vadovas turi rūpintis darbuotojų nuomone apie save, jam būtina pažvelgti į save iš šalies ir pamatyti save ne tokį, kokiu jis laiko pats save, o tokį, kokį jį mato kiti.

3.3. Pirmasis įspūdis

Vadovo ir pavaldinių santykiams svarbus bendras įspūdis, kurį lemia išvaizda, apsirengimas ir aplinka, kurioje vyksta kontaktai.

Daugelis tvirtina, kad pirmas įspūdis jų neapgauna, kad jie iš pirmo žvilgsnio gali atskirti tinginį nuo darbštuolio ir panašiai. Iš tikrųjų, jei žmogus pirmo susitikimo metu padarė gerą įspūdį, mes jo atžvilgiu nusiteikiame palankiai, lyg ”kreditu” teikiame jam pagarbą.

Jei pirmas įspūdis nemalonus, mes taip pat įdėmiai stebime mums nesimpatiško žmogaus bruožus, gestikuliaciją ar kalbą. Neigiama informacija mūsų emocijas veikia stipriau negu teigiama. Paslėpti savo nedraugiškumą sunku, bendradarbis tai greitai pajunta ir taip pat pradeda jausti antipatiją mums.

Susipažindami su žmogumi, taip pat su nauju vadovu ar pavaldiniu, pirmiausia stengiamės suprasti kas jis. Tik tai suvokę stengiamės suprasti koks jis. Kas jis, mes bandome pasakyti pagal išvaizdą, iš jos galima šiek tiek spręsti apie gyvenimo būdą, darbo pobūdį ir panašiai.

Pirmajam įspūdžiui įtakos turi daug veiksnių. Kaip rodo eksperimentai, didžiausią įtaką jam daro šie elementai:

1. Drabužiai.

2. Kalba.

3. Ūgis.

4. Mimika.

3.4. Vadovo darbo aplinkos įtaka bendravimui

Vadovo ir pavaldinių bendravimo psichologijai nemažą įtaką daro ir darbo aplinka, tai yra vadovo kabinetas. Kiekvienas, kuris susidomi firma pirmiausia patenka į vadovo kabinetą ir iš jo susidaro pirmą įspūdį apie įmonę. Pagrindinis reikalavimas tas, kad kabinetas būtų patogus dirbti. Kabinete neturi būti nieko nereikalingo, kas blaškytų ar atitrauktų vadovo dėmesį nuo tarnybinių pareigų, o lankytoją – nuo dalykinio pokalbio. Vadovo kabinetas turi būti gero skonio ir kuklumo etalonas. Prabanga pavaldiniams ir kitiems apsilankiusiems sukelia norą lyginti, o vadovą visa tai, kas nereikalinga, blaško, atitraukia dėmesį ir vargina.

Jeigu kabineto šeimininkė moteris, pageidautina, kad jaustųsi moteriška ranka. Šito bijoti nereikia. Graži statulėlė, vaza su gėlėmis ar spalvingesnės užuolaidos gali tapti įprastos tarnybinėse patalpose.

Vadovo darbo aplinką reikėtų vertinti dviem požiūriais: funkciniu ir psichologiniu.

Funkcinis požiūris. Kiekvienas daiktas (knygų lentyna, seifas ir panašiai) vadovo darbo vietoje turi turėti funkcinę paskirtį – padėti dirbti.

Ypač svarbu darbo aplinką atidžiai įvertinti ir tinkamai sutvarkyti psichologiniu požiūriu. Kiekvienas daiktas savo forma, vieta erdvėje, o ypač spalva daro nemažą poveikį mūsų psichikai: jaudina, džiugina, liūdina ir panašiai. Regėdami mes patiriame apie 90 proc. visų pojūčių ir gauname apie 40 proc. visos informacijos. Todėl darbo aplinkos spalvų gama turi sudaryti jaukią, psichologiškai įtaigią aplinką ne tik joje dirbančiam vadovui, bet ir lankytojams.

Raudona spalva – jėgos, jausmų, kovos ir garbės simbolis. Ją mėgsta energingi, nuoširdūs ir ryžtingi žmonės.

Geltona spalva – saulės, gausumo, linksmybės simbolis, aktyvi ir jaudinanti. Ši spalva mažina nuovargį, tačiau gali sukelti nemalonius fiziologinius procesus.

Mėlyna spalva – šalta, ramybės, intelekto ir pastovumo simbolis. Ją mėgsta žmonės, linkę bendrauti, smalsūs, lengvai prisitaikantys prie aplinkos.

Ruda spalva sudaro ramią, dažnai liūdną aplinką, sukelia nepasitikėjimo ar net įtarumo jausmą.

Balta spalva – džiaugsmo, dėkingumo, taikos, švaros simbolis.

Juoda spalva – sunki spalva. Ji yra rimtumo, liūdesio simbolis, gadina nuotaiką, mažina darbingumą.

Pilka spalva – šalta ir blaivi. Tai nuovokių ir nepatiklių žmonių spalva. Pastebėta, kad baltos, juodos ir pilkos spalvos aplinkoje žmogus stengiasi ilgiau neužsibūti.

Taigi, teisingas spalvinis kabineto įrengimas gali sudaryti tokią aplinką, kurioje gerės nuotaika ir savijauta ne tik jame dirbančio vadovo, bet ir ateinančių lankytojų.

Vadovo kabinetą, kad ir kokio dydžio jis bebūtų, reikėtų suskirstyti į tris zonas: darbo, posėdžio ir pokalbio. Šias tris vadovo kabineto darbo zonas galima panaudoti trims bendravimo psichologinėms formoms pabrėžti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2701 žodžiai iš 8933 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.