Darbdavio materialines atsakomybes problemos darbo teiseje
5 (100%) 1 vote

Darbdavio materialines atsakomybes problemos darbo teiseje

1121314151

Turinys

Įvadas 3

1. Darbdavio materialinės atsakomybės samprata ir sąlygos darbo teisėje 4

2. Darbdavio materialinės atsakomybės atvejai 5

2.1. Darbdavio materialinė atsakomybė, kai darbuotojas sužalojamas arba miršta,

arba suserga profesine liga 5

2.2. Materialinė darbdavio atsakomybė, kai žala padaroma sugadinant,

sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą 10

2.3. Darbdavio materialinė atsakomybė, kai kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo

arba kitų asmenų turtiniai interesai 10

2.4. Darbdavio materialinė atsakomybė, kai darbuotojui padaroma neturtinė žala 13

Išvados 15

Naudota ir cituota literatūra 16

Įvadas

Materialinės atsakomybės darbo teisėje klausimai – ne naujiena tiek Lietuvos teisės doktrinoje, tiek ir praktikoje. Tačiau pažymėtina, kad kai kalbama apie materialinę atsakomybę darbo teisėje dažniausiai pabrėžiama ir nagrinėjama darbuotojų materialinė atsakomybė, tuo tarpu darbdavių materialinei atsakomybei, kylančiai iš teisinių darbo santykių, skiriama mažiau dėmesio. Darbdavių materialinė atsakomybė dažniausiai nagrinėjama darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais. Paprastai per mažai akcentuojama, kad yra ir kitos atsakomybės atsiradimo formos. Šis faktas iš dalies lemia tai, kad Lietuvos įstatymuose nebuvo sistemiškai reglamentuotas darbdavių materialinės atsakomybės klausimas, nebuvo pabrėžiami pagrindiniai principai. To negalėtume pasakyti apie darbuotojų materialinės atsakomybės klausimus, išdėstytus atskirame Darbo įstatymų kodekso skyriuje[1].

Šiuo straipsniu siekiama sistemiškai aptarti darbdavio materialinės atsakomybės institutą, panagrinėti kitus darbdavio materialinės atsakomybės atvejus, numatytus Lietuvos įstatymuose.

1. Darbdavio materialinės atsakomybės samprata ir sąlygos darbo teisėje

Nagrinėti darbdavio materialinės atsakomybės klausimus tikslinga pradėti apibrėžiant, kas tai yra darbdavys ir kaip suprantama materialinė atsakomybė darbo teisėje. Plačiąja prasme darbdaviu reikėtų laikyti kiekvieną asmenį (tiek fizinį, tiek juridinį), įdarbinusį pagal darbo sutartį bent vieną darbuotoją. Pagal 2002 m. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 16 straipsnį darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija arba kita organizacinė struktūra nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal Darbo kodekso 14 straipsnį – turinti darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdavys taip pat gali būti fizinis asmuo [2]. Darbdaviui, kaip juridiniam asmeniui, esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams atstovauja atitinkamai įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas [3, p. 183]. Materialinė atsakomybė teisės doktrinoje apibrėžiama gana skirtingai. Tiksliausiai, manau, ją reiktų apibrėžti kaip tam tikrą rūšį valstybinės prievartos, kuri taikoma už darbo teisės pažeidimus ir turi apsaugos teisinio santykio formą siekiant, kad teisės pažeidėjas atlygintų nukentėjusiajai šaliai padarytą žalą darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti visos arba dalies kitai darbo sutarties šaliai padarytos žalos (nuostolių) atlyginimą [4, p. 227]. Materialinė atsakomybė galima, jeigu yra tam tikros sąlygos. Materialinės atsakomybės sąlygos – teisės pažeidimo elementai, nuo kurių priklauso galimybė taikyti darbdaviui arba darbuotojui materialinę atsakomybę [3, p. 492]. Šias sąlygas galima suskirstyti į dvi grupes: 1) bendras sąlygas, būtinas turtinei atsakomybei atsirasti, ir 2) specialias sąlygas, būtinas darbo sutarties šalies materialinei atsakomybei atsirasti pagal darbo teisės normas. Bendros materialinės atsakomybės sąlygos yra šios: a) reali žala; b) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); c) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ir d) pažeidėjo kaltė. Specialios atsakomybės sąlygos yra: a) pažeidėjas su nukentėjusia šalimi susijęs darbo teisiniu santykiu ir b) žalos padarymas vykdant darbo pareigas. Tai įtvirtinta ir Darbo kodekso 246 straipsnyje. Visos materialinės atsakomybės sąlygos tarpusavyje glaudžiai susijusios ir sudaro vieną sudėtingą reiškinį – darbo teisės pažeidimą, kuris yra pagrindas materialinei atsakomybei atsirasti [4, p. 229].

Darbo teisėje skiriama dviejų rūšių materialioji atsakomybė: a) darbuotojo darbdaviui ir b) darbdavio darbuotojui [5, p. 147]. Šios straipsnio tikslas – išsamiau panagrinėti darbdavio materialinės atsakomybės klausimus.

2. Darbdavio materialinės atsakomybės atvejai

Sistemiškai aptariant darbdavio materialinę atsakomybę reikia vadovautis Darbo kodekso 248 straipsniu – pateikti jį kaip pagrindą, apibrėžiantį pagrindinius darbdavio materialinės atsakomybės atsiradimo atvejus. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas minėtame straipsnyje sistemiškai išdėstė darbdavio materialinės atsakomybės klausimus – ankščiau įstatymuose jie nebuvo įtvirtinti. Tai vertintina teigiamai, nes darbdavio materialinę atsakomybę imta reglamentuoti aiškiau.

Darbo kodekso 248 straipsnis nustato, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai:

1) darbuotojas sužalojamas, miršta arba suserga profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų
socialiniu draudimu;

2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą;

3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo arba kitų asmenų turtiniai interesai;

4) darbuotojui padaroma neturtinė žala.

Toliau aptariamas kiekvienas minėtas darbdavio materialinės atsakomybės atvejis, nagrinėjami ypatumai bei teorinės ir praktinės problemos, iškylančios įgyvendinat teisės normas, reglamentuojančias darbdavio materialinės atsakomybės klausimus.

2.1. Darbdavio materialinė atsakomybė, kai darbuotojas sužalojamas arba miršta,

arba suserga profesine liga

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 13 straipsnyje darbdaviui nustatyta pareiga užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais. Minėtame įstatyme taip pat įtvirtinta, kad darbdavys, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus ir neužtikrino saugių ir sveikų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka [6]. Taigi darbdavio materialinės atsakomybės, kai darbuotojas sužalojamas arba miršta, arba suserga profesine liga, pagrindas – darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų pažeidimas.

Minėtu atveju aptariama žala, padaryta darbuotojo asmeniui, gali būti dvejopa:

1) asmens sveikatos (kūno) sužalojimas arba kitoks pakenkimas jai (profesinė liga);

2) gyvybės atėmimas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnis nustato visiško padarytos žalos atlyginimo principą [7]. Tačiau, tai patvirtina ir teismų praktika, faktiškai sveikatos sužalojimo atveju minėtas principas sunkiai įgyvendinamas, nes sveikatą po patirto sužalojimo ar ligos asmuo gali atgauti tik iš dalies. Todėl galėtume kalbėti tik apie dalinį patirtos žalos kompensavimą. Manytina, kad žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju yra riboto pobūdžio [8, p. 217]. Nuostolius, atsiradusius dėl padarytos žalos asmens sveikatai, sudaro: 1) neigiami nuostoliai (vadinamosios negautos pajamos), kurie susidaro, kai asmuo dėl ligos, sužalojimo netenka dalies savo ankstesnių pajamų (uždarbio); 2) teigiami nuostoliai (vadinamosios papildomos išlaidos), kurie susidaro, kai asmuo dėl sužalojimo, ligos priverstas turėti tam tikrų papildomų išlaidų. Asmeniui žuvus turi būti atlyginamos: 1) laidojimo išlaidos; 2) asmenų, kuriuos žuvusysis išlaikė, prarastos pajamos. Be to, įstatymai tam tikrais atvejais nustato papildomus kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant nuostolių dydį (pvz., gali būti atsižvelgiama į turtinę šalių padėtį, nukentėjusiojo kaltės laipsnį ir pan.).

Šiuo metu Lietuvoje žalos, padarytos dėl darbuotojo sveikatos sužalojimo arba darbuotojui mirus, atlyginimas numatytas keliuose skirtinguose įstatymuose, keliais skirtingais būdais, kurie priklauso tiek nuo to, kada buvo padaryta žala darbuotojo sveikatai, tiek nuo kitų juridinių faktų (pvz., ar darbuotojas buvo draudžiamas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu). Pagrindiniais aktais, reglamentuojančiais šį institutą, laikytini Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Civilinis kodeksas bei Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas – jei nelaimingas atsitikimas įvyksta šiuo metu, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (Žmonių saugos darbe įstatymas), 1964 m. priimtas Civilinis kodeksas – jei nelaimingas atsitikimas įvyko iki 2000 m. sausio 1 d. Be to, be minėtų įstatymų, taikoma ir keletas poįstatyminių aktų. Taigi kyla daug problemų įgyvendinant minėtų įstatymų normas, be to, pažymėtina, kad ir naujos žalos atlyginimo sistemos įvedimas reikalauja tiek teorinio nagrinėjimo, tiek praktinio tobulinimo.

Žinoma, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad teisės teorijoje nėra bendros nuomonės dėl paties žalos, padarytos darbuotojo sveikatai, atlyginimo, instituto vietos teisės sistemoje, nes vieni autoriai jį laiko darbo teisės reguliavimo dalyku, o kiti priskiria civilinės deliktinės atsakomybės reguliavimo sričiai [5, p. 159]. Kita vertus, žalos atlyginimas, kai asmuo privalomai draudžiamas socialiniu draudimu, gali būti laikomas ir socialinio aprūpinimo teisės dalimi, kurios normos priskiriamos prie viešosios teisės normų.

Praktikoje daugiausia paplitę šie žalos atlyginimo būdai: kaltojo asmens materialinė atsakomybė, pasireiškianti periodinėmis išmokomis arba vienkartinės kompensacijos išmokėjimu; žalos atlyginimas iš specialiųjų fondų; privalomas draudimas nuo nelaimingų atsitikimų; savanoriškas draudimas nuo nelaimingų atsitikimų; žalos atlyginimas iš valstybės lėšų. Pagal DSSĮ 75 straipsnį darbdaviai privalo drausti darbuotojus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau – NADSDĮ) Lietuvoje įsigaliojo nuo 2000 m. sausio 1 d. Kartu įvestas ir naujas žalos atlyginimo būdas – privalomas socialinis draudimas [9]. DSSĮ 78 straipsnyje nustatyta, kad pajamų, kurias darbuotojas prarado dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl profesinės ligos netekęs darbingumo, kompensavimo tvarką nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių
socialinio draudimo įstatymas bei kiti įstatymai. Minėto įstatymo 11 straipsnyje apdraustajam numatyti šie žalos atlyginimo būdai: 1) ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpa; 2) prarasto darbingumo vienkartinė kompensacija; 3) prarasto darbingumo periodinė kompensacija; 4) apdraustajam žuvus dėl draudiminio įvykio jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama laidojimo pašalpa; 5) apdraustajam žuvus dėl draudiminio įvykio jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į pasaulinę praktiką šiomis normomis siekiama įvesti mišrią žalos atlyginimo sistemą, kai žala tam tikrais atvejais atlyginama vienkartine kompensacija, kitais atvejais – periodiniais mokėjimais. Būtina paminėti, kad pagal anglosaksų teisės tradiciją negautos pajamos atlyginamos vienkartinėmis išmokomis, o kontinentinės teisės tradicijos šalyse priimtinesniu laikomas žalos atlyginimas periodiniais mokėjimais [10, p. 171–172].

Įvedus minėtą žalos atlyginimo sistemą išsprendžiama galima darbdavio nemokumo problema, žalos atlyginimo mechanizmas tampa daug paprastesnis ir greitesnis. Be to, draudimu siekiama sumažinti ir atlygintinos žalos neigiamus padarinius darbdavio, kaip atsakingo už žalą asmens, turtinei padėčiai. Nepaisant minėtų teigiamų dalykų pažymėtina keletas problemų, kylančių įgyvendinant minėtą įstatymą. Kaip minėta aukščiau, žala, susijusi su sveikatos sužalojimu, pasireiškia 2 būdais, t.y. kaip negautos pajamos ir kaip nukentėjusiojo turėtos išlaidos. NADSDĮ numato tik negautų pajamų atlyginimą (2 str. 1 d.). Tokiu atveju kyla klausimas dėl kitų išlaidų atlyginimo. Pagal CK kitos išlaidos darbuotojui atlyginamos tik tuo atveju, kai darbuotojas nebuvo apdraustas. Dėl to darytina išvada, kad kitos išlaidos turėtų būti įskaitomos į draudimo išmoką, nors tai prieštarauja NADSDĮ 2 straipsnio 1 daliai. Manytina, kad darbuotojo teisėti interesai žalos atsiradimo atveju būtų labiau užtikrinti, jei kitas išlaidas darbuotojas turėtų teisę išsiieškoti pagal CK. Egzistuojant tokiai draudimo sistemai, pagal kurią atlyginama visa žala, darbdavys praranda budrumą ir motyvaciją siekti užtikrinti darbų saugumą ir darbuotojų sveikatą, todėl galimybė darbuotojui kitas išlaidas išieškoti kitu būdu vertintina ir teigiamai (aišku, nereikia pamiršti administracinės ir baudžiamosios atsakomybės, numatytos atsakingiems asmenims už saugos ir sveikatos darbe norminių aktų pažeidimą).

NADSDĮ įvesta nauja žalos atlyginimo sistema – pereita prie formalizuotos sistemos įvedimo, t. y. įstatymo numatytais atvejais kompensacija apskaičiuojama pagal formulę, kuri priklauso nuo asmens vidutinių mėnesinių draudžiamų pajamų, Vyriausybės tvirtinamų vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų, darbingumo netekimo laipsnio. Tokiu atveju kyla klausimas, kaip nustatyti žalos įvertinimą pagal tokią formulę atsižvelgiant į visos žalos atlyginimo principą, pagal kurį nukentėjusiajam žala turi būti atlyginta ne per daug nei per mažai. Nukentėjusiajam turi būti garantuota buvusi iki žalos padarymo padėtis. Be to, NADSDĮ įtvirtinta, kad formulėje naudojamas koeficientas, apskaičiuojamas kaip asmens vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų santykis su nelaimingo atsitikimo ar susirgimo profesine liga nustatymo metu galiojančiomis vidutinėmis mėnesinėmis draudžiamosiomis pajamomis. Tačiau įstatyme nustatyta, kad koeficientas negali būti didesnis kaip 3. Vadinasi, jei darbuotojas gauna didesnį darbo užmokestį nei atitinkama riba, tam tikra užmokesčio dalis neįtraukiama į žalos atlyginimo apskaičiavimą. Tokiu atveju akivaizdžiai pažeidžiami nukentėjusiojo darbuotojo turtiniai interesai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal NADSDĮ, kitaip nei nustatyta Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinajame įstatyme, draudimo išmokos išmokomos darbuotojui ir tuomet, kai darbdavio kaltės nėra. Šitaip darbuotojo interesai apsaugomi labiau. Tačiau tuomet mes negalime laikyti, kad tai darbdavio materialinės atsakomybės klausimas. Tokia sistema neskatina darbdavio aktyviai imtis priemonių darbuotojų sveikatai apsaugoti. Kitas diskutuotinas klausimas – kodėl darbdavys turi mokėti įmokas, jei jis ėmėsi maksimalių darbo saugos priemonių. Žinoma, tokiu atveju labiau apsaugomi darbuotojo, kaip silpnesnės darbo sutarties šalies, interesai – žalos atlyginimas tampa garantuotas, nesvarbu dėl kieno – darbdavio ar darbuotojo kaltės ji kilo.

Pagal NADSDĮ 76 straipsnį, atsižvelgiant į nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas bei profesinės rizikos veiksnius, ekonominės veiklos sritims nustatomos diferencijuotos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos. Kaip dar vieną problemą šioje srityje reiktų paminėti tai, kad praktikoje nepagrįstai ilgai nediferencijuojamos draudimo įmokos, o įstatymų nuostatos dėl diferencijuotų įmokų įvedimo įsigaliojimo vis atidedamos. Susidaro visiškai nelogiška situacija, kai, pavyzdžiui, statybos įmonė moka tas pačias įmokas kaip ir verslo konsultacijas teikianti įmonė.

Aptartina žalos darbuotojui atlyginimo situacija, kai už darbuotoją nebuvo mokamos draudimo įmokos (pvz., darbuotojas dirbo
78 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, atlygina darbdavys. Minėtų išlaidų apmokėjimo ir žalos atlyginimo sumos turi būti ne mažesnės, negu nustatyta NADSDĮ. Tai nustatyta ir CK 6.283 straipsnyje, tik nėra nuostatos, kad minėtų išlaidų apmokėjimo ir žalos atlyginimo sumos turi būti ne mažesnės, negu nustatyta NADSDĮ. Darbo kodekso 249 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju, ar dėl jo susirgimo profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Tokiu atveju vėl susiduriama su visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimo problema, nes atlygintinos žalos dydis apribojamas tam tikra minimalia suma. Būtina paminėti, kad darbuotojo mirties atveju, kai darbuotojas nėra apdraustas, asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo arba turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (CK 6.284 str.).

Pažymėtina, kad įsigaliojus NADSD įstatymui Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis žalos atlyginimo įstatymas) nuostatos ir toliau taikomos ir yra aktualios [11]. Įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas taip pat kyla neaiškumų. Keletą jų aptarsime. Pagal CK 6.289 straipsnį įpareigoto atlyginti su fizinio asmens sužalojimu ar gyvybės atėmimu susijusią žalą juridinio asmens reorganizavimo atveju reikalavimai atlyginti žalą pareiškiami juridinio asmens teisių perėmėjui. Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnį kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję Lietuvos Respublikoje iki CK įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja CK, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Remiantis minėta nuostata bei CK 4 straipsnio nuostata, kad CK taikomas ir toms teisėms bei pareigoms, kurios, nors ir atsirado iki kodekso įsigaliojimo, tačiau įgyvendinamos jam įsigaliojus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai įsigaliojus CK atsisako išmokėti žalos atlyginimą iš valstybės lėšų pagal Laikinojo žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse iki jas privatizuojant. Manytina, kad teritoriniai skyriai, neišmokėdami žalos atlyginimo, elgiasi neteisėtai, nes pagal CK įsigaliojimo, patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį CK normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Aišku, galutinį atsakymą šiame ginče pateiks teismų praktika. Paminėtinos ir kitos problemos, kilusios dėl minėto įstatymo nuostatų įgyvendinimo: dėl kompensavimo koeficiento apskaičiavimo [12], dėl to, koks momentas turi būti laikomas valstybinės įmonės privatizavimo momentu [13], dėl pašalpos žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe prilyginimo vienai iš vienkartinio pobūdžio žalos atlyginimo rūšiai, pašalpos dydžio mažinimo arba atmetimo atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltę [14].

Darbdavio atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, atsiranda ir kitiems subjektams [15, p. 22–23]. Tai patvirtina tiek NADSDĮ, tiek CK, kurio 6.284 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai arba kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. 2.2. Materialinė darbdavio atsakomybė, kai žala padaroma sugadinant,

sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą

Pagal Darbo kodekso 248 straipsnio 1 dalies 2 punktą darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą. Pažymėtina, kad tokiu žalos atsiradimo atveju darbdavys atsakys pagal civilinės atsakomybės normas. Tai įtvirtina ir Darbo kodekso 249 straipsnis, pagal kurį darbdavys privalo atlyginti žalą dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo pagal CK normas. Galima tik pažymėti, kad kai darbuotojo turtas darbdaviui perduotas pagal sutartį, taikomos sutartinės civilinės atsakomybės normos, o kai žala atsiranda darbuotojo turtui, kuris nesusijęs sutartiniais santykiais, taikomos deliktinės civilinės atsakomybės normos. Jokių specialių normų dėl žalos, kuri padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą, įstatymuose nenumatyta. Pažymėtina, kad kai kurių valstybių praktikoje tokios normos egzistuoja. Pavyzdžiui, Vengrijos įstatymuose nustatyta, kad darbdavys yra atsakingas už asmeninius darbuotojų daiktus, kuriuos jie atsineša į darbą, tačiau darbdavys turi
teisę nustatyti tam tikrų daiktų atsinešimo ir laikymo įmonėje apribojimus, taip pat reikalauti, kad darbuotojas savo daiktus laikytų saugioje vietoje ir informuotų apie atsinešamus vertingus daiktus [16, p. 78].

2.3. Darbdavio materialinė atsakomybė, kai kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2998 žodžiai iš 5739 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.