Darbo apmokejimo ypatumai
5 (100%) 1 vote

Darbo apmokejimo ypatumai

11213141516171

Turinys

Įvadas 2

1. Socialinės ir ekonominės prielaidos, sąlygojusios Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje 5

1.1 Darbo užmokesčio samprata ir jo dydį lemiantys veiksniai 6

1.2 Valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidos apžvalga 8

2. Darbo apmokėjimo reglamentavimo ypatumai Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams 11

2.1 Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės tarnautojams 12

2.2 Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams 23

3. Kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo reglamentavimas 28

4. Darbo apmokėjimo reglamentavimas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projekte 31

5. Užsienio šalių patirtis nustatant darbo apmokėjimą valstybinio sektoriaus darbuotojams 33

5.1 Airija 34

5.2 Austrija 35

5.3 Ispanija…………………………………………………………………………………….36

5.4 Olandija……………………………………………………………………………………37

5.5 Suomija……………………………………………………………………………………38

Pabaiga 40

Išvados 41

Literatūros sąrašas: 44

Santrauka 48

Įvadas

Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir tapus rinkos ekonomikos valstybe neišvengiamai turėjo keistis mokėjimo už darbą teisiniai pagrindai. Darbo apmokėjimas, kaip pagrindinė ir esminė darbo sąlyga, tapo aktualia teisinė, socialine ir ekonomine problema. Valstybė atsisakė visapusiško darbo užmokesčio visiems dirbantiesiems reguliavimo. Tačiau ne viskas gali būti palikta rinkos savireguliacijai. Vyriausybė nustato minimalios mėnesinės algos dydį, įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojamas iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo apmokėjimas. Praktika parodė, kad dažnas teisės aktų, reglamentuojančių valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimą, kaitaliojimas, bei skirtingas darbo apmokėjimo reglamentavimas skirtingiems subjektams neleido sukurti vieningos ir skaidrios valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos. Problema pradėta spręsti, kai 1999 m. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas ir 2000 m. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas . Šiais aktais įtvirtinta valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistema. Atskiri valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos aspektai aptarti Doc. Valerijos Gerikienės straipsnyje “Darbo apmokėjimo įstatymų taikymo problemos Lietuvoje” , Ingridos Mačernytės – Panomariovienės mokomajame leidinyje “Apmokėjimas už darbą ir jo užtikrinimas” . Darbo ir socialinių tyrimų institutas socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2003 m. atliko išsamų valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sąlygų vertinimą. Šiame darbe, remiantis teisės aktų analize, anksčiau atliktais tyrimais ir straipsniais, užsienio šalių patirtimi bus bandoma detaliai atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo ypatumus, kylančias problemas, pateikti pasiūlymus jiems spręsti.

Darbo tyrimo dalykas – valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistema. Analizuojama teisės šaltiniuose (įstatymuose, vyriausybės nutarimuose, teismų sprendimuose, kituose teisės aktuose) įtvirtinto darbo apmokėjimo sąlygų reglamentavimo visuma.

Darbo tikslas – atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo ypatumus, nurodant principus, tikslus, trūkumus ir pastarųjų šalinimo būdus.

Darbo uždaviniai:

• Apžvelgti darbo užmokesčio politikos formavimąsi;

• nustatyti teisinio reglamentavimo turinį;

• išnagrinėti praktinius įstatymų taikymo aspektus;

• atskleisti darbo apmokėjimo sistemos trūkumus ir pateikti sprendimo būdus;

Tyrimo šaltiniai. Darbe autorius naudojasi valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos teisės normomis ir jų aiškinimo šaltiniais. Teisės normų šaltiniai – Lietuvos norminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės tarnybos įstatymas, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kiti įstatymai ir juos detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, taip pat anksčiau galiojusios teisės normos. Siekiant atskleisti išvardintų teisės aktų turinį, darbe remtasi Konstitucinio Teismo nutarimais, Valstybės kontrolės išvadomis, remtasi Doc. Valerijos Gerikienės, Ingridos Mačernytės – Panomariovienės darbais, Darbo ir socialinių
tyrimų instituto atliktais tyrimais.

Mokslinio tyrimo metodai. Siekdamas darbo tikslo bei įgyvendindamas išsikeltus uždavinius, autorius naudojo šiuos mokslinio tyrimo metodus:

• analitinį-kritinį metodą, kuriuo buvo atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai;

• lyginamąjį metodą, kuriuo atskleisti Lietuvos ir kitų šalių valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo bendrumai ir skirtumai;

• istorinį – aptariama padėtis iki dabartinių teisės aktų nagrinėjamoje srityje priėmimo (tai įgalina atskleisti šių aktų priėmimo priežastis);

• loginį – atskleidžiant kylančias problemas, pateikiant jų sprendimo būdus bei priemones;

• lingvistinį – juo analizuota teisės normų turinys.

Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš įvado, keturių skyrių bei išvadų. Pirmosios darbo dalies paskirtis – aptarti prielaidas, sąlygojusias darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje, pateikti darbo apmokėjimo sampratą, pagrindinius darbo apmokėjimo nustatymo principus, apžvelgti valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidą. Antroje dalyje analizuojami valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimas skirtingais teisės aktais, subjektų darbo apmokėjimo sąlygos, atskleidžiami teisinio reglamentavimo ypatumai. Trečioje dalyje apžvelgiamas kitų iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo apmokėjimo teisinis reglamentavimas, ieškoma skirtybių bei sąsajų su valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimu. Darbo pabaigoje formuluojamos autoriaus išvados, pateikiamas literatūros sąrašas.

Socialinės ir ekonominės prielaidos, sąlygojusios Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir perėjus iš planinio ūkio valdymo į laisva rinka bei demokratija grindžiamą santvarką, neišvengiamai turėjo kurtis naujais principais bei vertybėmis besivadovaujantis valstybinis sektorius. Transformuojantis ekonominei sistemai, kai dirbantys gyventojai darbo užmokestį gaudavo tiesiogiai iš biudžeto ir, galima sakyti, visi priklausė valstybiniam sektoriui, į privačia nuosavybe bei iniciatyva paremtą rinkos ekonomiką, bei pradėjus steigtis naujoms darbo vietoms privačiajame sektoriuje, dirbančiųjų skaičius valstybiniame sektoriuje pamažu ėmė mažėti, o privačiame, anaiptol, išaugo. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1998 m. iki 2003m. užimtųjų skaičius valstybiniame sektoriuje nuo 491,4 tūkst. sumažėjo iki 403,9 tūkst., o privačiame, tuo pačiu laikotarpiu, išaugo nuo 998,0 tūkst. iki 1034,1 tūkst . Tokį užimtųjų persiskirstymą lėmė politiniai sprendimai dalį viešųjų paslaugų teikimo perduoti į privačias rankas, valstybinio turto privatizacija, valstybės išlaidų racionalizacija. Reikia nepamiršti ir nuoseklaus ekonomikos augimo, tampriai susijusio su naujų darbo vietų privačiame sektoriuje sukūrimu. Užimtųjų skaičiaus mažėjimas valstybiniame sektoriuje pastebimas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Lietuva nėra turtinga gamtiniais ištekliais, todėl pagrindinis jos turtas, užtikrinantis ekonomikos bei ūkio augimą, yra žmogiškieji ištekliai. Žmogiškųjų išteklių plėtra lemia visuomenės pažangą apskritai. Kita vertus, aukštos kvalifikacijos darbo jėga itin lengvai migruoja ten, kur užtikrinamas socialinis saugumas bei tinkamas atlyginimas už darbą. Valstybė negali operatyviai reaguoti į darbo rinkos pokyčius bei keisti dažniausiai įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais nustatytą valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo tvarką. Todėl siekdama konkuruoti su privačiuoju sektoriumi dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų, iškilo būtinybė sukurti veiksmingą, progresyvią darbo apmokėjimo sistemą.

Lietuvos Respublikos (toliau LR) Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad “kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju ”. Rinkos ekonomikos sąlygomis darbo užmokestis nustatomas darbdavio ir darbuotojo susitarimu dar prieš priimant į darbą. Valstybiniame sektoriuje darbuotojams, su kuriais nėra sudaromos darbo sutartys, atlyginimų dydis bei mokėjimo tvarka yra griežtai reglamentuoti įstatymais. O tiems, valstybinio sektoriaus darbuotojams, su kuriais darbo sutartys sudaromos (mokytojams, medicinos darbuotojams), reglamentuotas poįstatyminiais teisės aktais, t.y. Vyriausybės nutarimais, ministrų įsakymais.

Darbo užmokesčio samprata ir jo dydį lemiantys veiksniai

Darbo apmokėjimas yra teisinė kategorija, tačiau itin tampriai susijusi su ekonomika. Darbo užmokesčio sąvoka nėra tiksliai apibrėžta įstatymuose, todėl tenka remtis kitais šaltiniais. Žmogiškųjų išteklių valdymo teorijoje darbo užmokestis apibrėžiamas kaip “kompensacija, kurią individas gauna mainais už jo specifinę organizacijoje atliekamą veiklą, atitinkančią organizacijos tikslus ir uždavinius” . Europos Bendrijos
Steigimosi Sutarties 119 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad “atlyginimas reiškia pagrindinį ar minimalų darbo užmokestį arba kitą atlyginimą (tiek grynais pinigais, tiek natūra), kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna už savo darbą mainais iš darbdavio . LR Darbo kodekso 186 straipsnyje nurodyta, kad “darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojui atliekamą pagal darbo sutartį ”. Darbo sutarties sudarymas nėra vienintelis ir pagrindinis darbuotojo statusą apibūdinantis požymis, todėl toks darbo užmokesčio apibrėžimas valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams ir kitiems pareigūnams netinka. Žymiai plačiau “darbo užmokesčio” sąvoka apibrėžta Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 95 “Dėl darbo užmokesčio apsaugos” pirmame straipsnyje, kuriame nurodyta, kad darbo užmokestis reiškia “bet kokį paskirtą ar apskaičiuotą atlyginimą arba uždarbį, išreikštą pinigais, nustatytą abipusiu susitarimu pagal nacionalinius įstatymus ar kitus norminius teisės aktus, ir kurį darbdavys moka įdarbintam asmeniui rašytinės ar žodinės sutarties pagrindu už padarytą ar sutartą padaryti darbą arba už suteiktas ar sutartas padaryti paslaugas”. Kaip matome, visuose šaltiniuose apibrėžtos skirtingos kategorijos – darbo užmokestis ir atlyginimas. Atlyginimas traktuojamas žymiai plačiau. Jis gali būti sudėtinė darbo užmokesčio dalis. Darbo užmokestį Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams būtų tikslinga apibrėžti kaip “įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą darbdavio (valstybės) mokamą atlyginimą už darbą, išreikštą pinigais”.

Žmogiškųjų išteklių valdymo teorijoje skiriami išoriniai bei vidiniai darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai. Išoriniai veiksniai:

1. Darbo rinkos sąlygos – itin daug įtakos ir reikšmės turi konkrečiu laikotarpiu susiklostę darbo jėgos rinkos santykiai, darbo jėgos vertė ir darbo jėgos kaina.

2. Darbo užmokesčio lygis regione – labai svarbi yra aplinka darbo rinkoje. Įmonė visada stengsis mokėti ne daugiau arba bent jau ne žymiai daugiau kaip už analogišką darbą gauna regiono analogiškose įmonėse dirbantys darbuotojai.

3. Gyvenimo lygis – 2004 m. Vyriausybės tvirtinamas minimalus gyvenimo lygis (MGL) nekito ir sudarė 125 litus per mėnesį (šis dydis buvo nustatytas nuo 1998 m. gegužės 1 d.).

4. Kolektyvinė sutartis – viena svarbiausių profsąjungų kolektyvinės sutarties su darbdaviu funkcijų yra susitarimas dėl darbo ir darbo užmokesčio sąlygų. Profsąjungų tikslas – sudarant naują kolektyvinę sutartį, pasiekti didesnį realaus darbo užmokestį.

5. Valstybinės valdžios poveikis – Vyriausybė reguliuoja biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio dydį. Be to, visiems darbuotojams LR Vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį. Darbo kodeksu bei kitais darbo įstatymais yra reglamentuotas darbo užmokestis kenksmingomis darbo sąlygomis, dirbant naktį, dirbant viršvalandžius.

Vidiniai veiksniai:

1. Konkretaus darbo vertė – įmonės, turinčios nuostatais reglamentuotą darbo užmokesčio vertinimo sistemą, dažniausiai vadovaudamosi darbų vertinimo metodais nustato kiekvieno konkretaus darbo vertę.

2. Reliatyvi darbuotojo vertė – darbo užmokestį tikslinga maksimaliai individualizuoti atsižvelgiant į atliekamo darbo turinį, taip pat į darbuotojo elgesį darbe, pasitelkus įvairius darbuotojų skatinimo būdus, kad jie siektų nuolat tobulinti savo darbo kokybę.

3. Darbdavio išgalės mokėti – Valstybinėse biudžetinėse organizacijose darbo užmokesčio dydis priklauso nuo valstybės biudžeto skiriamos sumos. Privačiose įmonėse darbo užmokestis priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.

Valstybiniame sektoriuje nustatant valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą lemiamą įtaką turi valstybės vykdoma darbo užmokesčio politika. Ji formuojama atsižvelgiant į darbo rinkos sąlygas (siekiant išlaikyti geriausius darbuotojus), darbuotojų poreikį, gyvenimo lygį (siekiant socialinio teisingumo), valstybės ekonominę situaciją (atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą , kartą per metus turėtų būti indeksuojama minimali mėnesinė alga (MMA), bet Valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams ir kitiems pareigūnams galioja 1998 m. Vyriausybės patvirtintas 430lt dydis) bei biudžeto pakankamumą (nuo biudžeto surinkimo tiesiogiai priklauso asignavimai valstybės institucijų darbo užmokesčio fondams).

Europos sąjungos valstybėse

Vienas iš svarbiausių apmokėjimo sistemos uždavinių, siekiant išvengti vidinės bei išorinės įtampos, – vieningų kriterijų, pagal kuriuos atlyginama už darbą, nustatymas. Vidinė įtampa susidaro organizacijos viduje, kai nėra vieningų bei teisingų kriterijų, kuriais remiantis nustatomas darbo užmokesčio dydis, t.y. panašų darbą įstaigoje dirbantys asmenys gauna skirtingus atlyginimus. Išorinė įtampa susidaro, kai visi dirbantieji vienoje įstaigoje gauna skirtingą atlyginimą, nei panašų darbą dirbantieji kitose valstybės įstaigose. Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos priimta Ženevos schema, užsienio šalių patirtimi bei analitiniu darbų vertinimo metodu, nustatyta metodologiškai priimtiniausia darbų (pareigybių) vertinimo sistema, kurią
keturi bendrieji veiksniai, išreikšti procentais :

• Darbo sudėtingumas – 45%

• Socialinė reikšmė – 20%

• Atsakomybė – 20%

• Darbo sunkumas bei sąlygos – 15%

Darbo sudėtingumas susijęs su išsimokslinimu, kvalifikacija, asmeninėmis savybėmis, būtinomis norint eiti konkrečias pareigas. Socialinę reikšmę ir atsakomybę apibrėžia institucija ar užimamų pareigų lygis. Apžvelgus galiojančius teisės aktus, matyti, kad Lietuvoje nustatant valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio lygį lemiamą vaidmenį turi socialinė reikšmė (institucija ar jų grupė, kurioje einamos pareigos) ir atsakomybė (užimamų pareigų lygis). Tuo tarpu sudėtingumui, darbo sunkumui ir sąlygoms skiriama mažiau reikšmės. Savaime suprantama, kad instituciją ir pareigų lygį žymiai lengviau įvertinti, nei darbuotojo asmenines savybes ar darbo sudėtingumą, tačiau kvalifikacijai skiriamas aiškiai per mažas dėmesys. Manytume, kad pareigybių susiejimas su išsilavinimu yra būtinas, tačiau to nepakanka norint užtikrinti nuolatinį žmogiškųjų išteklių vystymąsi. Papildomas skatinimas (pareiginės algos dydžio priklausomybė nuo kvalifikacijos) lemtų nuolatinę darbuotojų motyvaciją siekti aukštesnės kvalifikacijos.

Valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidos apžvalga

Nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo bandoma vieningai ir įstatymiškai sureguliuoti valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų ir kitų valstybės pareigūnų darbo apmokėjimą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, dėl teisinės sistemos netobulumo, darbo apmokėjimas dažniausiai buvo reglamentuojamas vyriausybės nutarimais, statutais, bei ministrų įsakymais, o tai buvo paranku lengvai ir greitai pakeisti vienai ar kitai valstybės pareigūnų kategorijai nenaudingas darbo apmokėjimo sąlygas . Savaime suprantama, kad tokiu reglamentavimu vieningos sistemos sukurti neįmanoma.

Todėl 1994 metais buvo pradėtas rengti Lietuvos Respublikos Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas. Įstatymo projekte numatyta, kad jis taikomas visiems asmenims, atlyginimą gaunantiems iš valstybės ar savivaldybės, valstybinio socialinio draudimo biudžetų, bei kitų valstybės fondų, o taip pat valstybės ir savivaldybių įmonių, kurių gaminamos produkcijos kainų ir teikiamų paslaugų tarifų dydžius reguliuoja steigėjai – Vyriausybė, ministerijos, kitos Vyriausybės institucijos, savivaldybės ar jų įgaliotos pavaldžios institucijos, administracijos darbuotojams bei ne pelno organizacijų, įsteigtų Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, savivaldybių bei kitų valstybės įstaigų sprendimais, darbuotojams. Taigi įstatymas turėjo būti taikomas visam valstybiniam sektoriui, atskiras pareigybes suskirstant į trisdešimt tarifinių grupių, kurių aukščiausia XXX – aukščiausia, o I – žemiausia. Aukščiausia tarifinė grupė (XXX) apmokama penkiolika kartų daugiau nei pirma ( I ) tarifinė grupė. Kaip matome, įstatyme nustatyta gana didelė disproporcija, bet turint omenyje, kad įstatymo taikymo sfera itin plati, tą disproporciją galima vertinti nuosaikiau. Šiuo teisės aktu buvo siekiama sukurti vieningą skaidrią bei modernią valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, neišskiriant atskirų pareigų grupių ir vienodai darbo užmokestį reglamentuojant visiems valstybinio sektoriaus darbuotojams. Įstatymas buvo priimtas 1996 metais, bet dėl daugelio su įgyvendinimu susijusių sąlygų, siaurų interesų bei politinės valdžios kaitos nebuvo pilnai įgyvendintas ir jį, nesyk keistą, 1999 metais pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas , reglamentuojantis darbo apmokėjimą valstybės tarnautojams, bei 2000 metais priimtas Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas . Šiais įstatymais įtvirtinta darbo apmokėjimo sistema galioja iki šių dienų. Detaliau Valstybės tarnautojų bei politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimą panagrinėsiu kituose skyriuose.

Taigi, šiuo metu valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą sudaro atskiri teisės aktai. Skirtingoms subjektų grupėms skirtingi įstatymai numato gana savitas darbo apmokėjimo sąlygas. Valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja karjeros tarnautojų, įstaigų vadovų, teismų valstybės tarnautojų ir statutinių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas nustato darbo apmokėjimo sąlygas valstybės politikams, teisėjams bei valstybės pareigūnams.

Kitiems, valstybiniame sektoriuje pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims darbo apmokėjimo tvarką bei dydį nustato Lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimai bei ministrų įsakymai:

• LR Vyriausybės nutarimas Nr. 511 “Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo” ,

• LR Vyriausybės nutarimas Nr. 483 “Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo” ,

• LR Švietimo ir mokslo
ministro įsakymas Nr. 1565 “Dėl švietimo įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos” ,

• LR Kultūros ministro įsakymas Nr. 248 “Dėl kultūros įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos” .

Darbo kodekse nustatyta, kad “darbo įstatymai nustato … minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose” . Darbo kodeksas įsakmiai nurodo, kad darbo apmokėjimo tvarka visiems iš valstybės ir savivaldybės biudžetų atlyginimą gaunantiems darbuotojams turi būti reglamentuota įstatymu. Esant tokiai ydingai situacijai, kai vieniems darbo užmokestis reglamentuojamas įstatymais, o kitiems, pažeidžiant Darbo kodekso nuostatas, Vyriausybės nutarimais bei poįstatyminiais teisės aktais, Vyriausybė 2002 m. spalio mėn. 16 d. Vyriausybė savo posėdyje pritarė ir pateikė Seimui “Lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų” įstatymo projektą. Juo siekta suvienodinti darbo apmokėjimo sąlygas visiems pagal darbo sutartis dirbantiesiems valstybės bei savivaldybės institucijose. Deja, nepaisant būtinybės sukurti vieningą ir skaidrią bei Darbo kodeksui neprieštaraujančią darbo apmokėjimo sistemą, įstatymas dar nėra priimtas. LR Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje nurodyta, kad reiktų tobulinti kai kurias projekto nuostatas bei derintinti vartojamas sąvokas su kitais įstatymais . Savaime suprantama, kad įstatymo įgyvendinimas pareikalaus nemažai biudžeto lėšų, todėl žinant valstybės ekonominę situaciją, politinės valios trūkumą bei valdžios kaitą, greitu metu įstatymo priėmimo tikėtis neverta.

Lietuvos įstatymų leidėjas (Lietuvos respublikos Seimas), nutaręs skirtingais teisės aktais reglamentuoti atskirų valstybinio sektoriaus pareigų grupių darbuotojų darbo užmokestį, nepasirinko vieningos darbo apmokėjimo sistemos. Dėl to iškylančias problemas panagrinėsime tolesniuose skyriuose.

Darbo apmokėjimo reglamentavimo ypatumai Valstybės tarnautojams, teisėjams,

politikams ir kitiems pareigūnams

Iš teisės aktų, reglamentuojančių darbo apmokėjimą valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams, valstybės pareigūnams, analizės pastebėta, kad teisiniai darbo apmokėjimo reglamentavimo principai skiriasi nuo privačiame sektoriuje dirbančiųjų darbo apmokėjimo reglamentavimo. Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams, valstybės pareigūnams darbo apmokėjimas yra griežtai reglamentuotas įstatymais. Su jais nėra sudaromos darbo sutartys, jie yra skiriami į pareigas neterminuotam laikui arba konkrečiai kadencijai. Atlyginimo dydis, priedai ir priemokos nustatyti įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taigi valstybės tarnautojai, teisėjai, politikai, valstybės pareigūnai, prieš pradėdami eiti pareigas, žino į kokį atlyginimą jie pretenduoja. Kol valstybės tarnautojas, teisėjas, politikas, valstybės pareigūnas eina savo pareigas, jam atlyginimas negali būti mažinamas, “kad nepagrįstai nebūtų pabloginta asmens teisinė padėtis, kad nebūtų paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai ”.

Nors Konstitucinis teismas pripažino antikonstitucinėmis tik įstatymo nuostatas, susijusias su teisėjų darbo apmokėjimu, manyčiau, kad teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principai turėtų būti ginami ir kitų valstybės tarnautojų, politikų, valstybės pareigūnų atžvilgiu. Valstybės tarnautojų, politikų, valstybės pareigūnų darbo užmokestis diferencijuojamas, atsižvelgiant į:

• instituciją kurioje valstybės tarnautojas, politikas, teisėjas, valstybės pareigūnas užima pareigas;

• užimamas pareigas;

• darbo kokybę;

• ypatingas darbo sąlygas

Institucija, kurioje dirba Valstybės tarnautojai, politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, lemia jų atliekamo darbo reikšmingumą – socialinę reikšmę. Užimamos pareigos apibūdina atliekamo darbo sudėtingumą, atsakomybės laipsnį. Darbuotojai, dirbantys vienodo lygio valstybės institucijose bei užimantys vienodas pareigas, gali būti skirtingai apmokami dėl skirtingos darbo kokybės – jų asmeninių savybių, patirties ir t.t. Tačiau darbo užmokestis, atsižvelgiant į kvalifikaciją bei darbo kokybę, diferencijuojamas mokant priedus prie pareiginės algos, kurių skyrimas dažnai yra subjektyvus (priklauso nuo finansavimo, įstaigos vadovo simpatijų, geranoriškumo ir t.t.). Esant tam tikroms darbo sąlygoms, darbuotojai gali gauti didesnį darbo užmokestį kaip kompensaciją dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų.

Toliau panagrinėsiu skirtingais teisės aktais reglamentuojamų Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas ir iškylančias problemas.

Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės tarnautojams

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 – ame straipsnyje nurodyta, kad “šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus” . Įstatymas taikomas asmenims, viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės
institucijose įgyvendinantiems tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinantiems jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojantiems tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdantiems, paskirstantiems finansinius išteklius ir juos kontroliuojantiems jų panaudojimą, atliekantiems auditą, priimantiems ar įgyvendinantiems teisės aktus, valstybės ir savivaldybės institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiantiems ar koordinuojantiems teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiantiems dėl jų išvadas, valdantiems personalą arba turintiems viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Pateiktas įstatyme atliekamų funkcijų sąrašas yra baigtinis. Taigi valstybės tarnautojo sąvoka apibrėžiama per atliekamas funkcijas. Įstatymas be išlygų taikomas visiems valstybės tarnautojams, o statutiniams valstybės tarnautojams tiek, kiek jis susijęs su darbo apmokėjimu. Jeigu statutuose ar kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose statutinių tarnautojų darbo užmokestį nustatyta kitokia darbo apmokėjimo tvarka negu šiame įstatyme, turi būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymas . Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas . Darbo užmokestį pagal Valstybės tarnybos įstatymą sudaro:

1. pareiginė alga;

2. priedai;

3. priemokos.

Darbo užmokesčio struktūroje vienintelis nekintantis dydis yra pareiginė alga, priklausanti nuo atliekamų pareigų turinio ir asmens padėties, kurią jis užima pareigų bei kvalifikacinėje grupėje (priklausomai nuo valstybės tarnautojo pareigybinės kategorijos). Tuo tarpu kita užmokesčio dalis (priedai, priemokos) yra kintanti ir priklauso nuo stažo, kvalifikacinės klasės, darbo sąlygų, statutiniams tarnautojams, nuo tarnybinio rango ar kvalifikacinės kategorijos. Pareiginė alga nustatoma pagal Vyriausybės patvirtintą minimalios mėnesinės algos dydį, taikant koeficientą. Koeficientas, priklausomai nuo įstaigų grupės bei kvalifikacinių kategorijų, svyruoja nuo 2,35 iki 13. Visos valstybės įstaigos, pagal Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą bei pagal Vyriausybės nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 684 „Dėl Ministro pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo , suskirstytos į šešias grupes pagal jų reikšmingumo lygį (pavyzdžiui, ministerijos – departamentai – tarnybos, aukščiausiasis teismas – apeliacinis teismas – apygardos teismas) bei pavaldžių struktūrų dydį (pavyzdžiui, apskričių, komisariatų, ir pan.). Kiekvienai grupei nustatomos atlyginimų žirklės, paremtos nustatytomis tai grupei pareigybių kategorijomis. Pirmos (aukščiausios) grupės atlyginimų skalė koeficientais gali svyruoti nuo 3 iki 13, antros 2,34 – 12, trečios – 2,34 – 11, ketvirtos – 2,34 – 9,8, penktos – 2,34 – 8,8 ir žemiausios, šeštos – 2,34 – 7,8. Disproporcija nuo mažiausio šeštos grupės atlyginimo iki didžiausio pirmos grupės sudaro 5,5 karto. Grupės viduje ši santykis kiek mažesnis, nuo 3,3 karto šeštoje, iki 4,4 karto pirmoje .

Visos pareigybės, priklausomai nuo būtino joms eiti išsilavinimo yra skirstoma į tris lygius (A, B ir C) ir 20 pareigybių kategorijų, aprašytų anksčiau minėtuose Seimo bei Vyriausybės nutarimuose. C lygio pareigas užimti būtinas bendrasis vidurinis išsilavinimas, B lygiui – aukštasis neuniversitetinis, o A lygiui – aukštasis universitetinis išsilavinimas. Nuo pareigybės lygio tiesiogiai priklauso darbo užmokesčio dydis. Kuo aukštesnio išsilavinimo reikalauja pareigybė, tuo jos apmokėjimo lygis yra didesnis. Įvertinus aukštojo mokslo skvarbą ir prieinamumą šalyje bei konkurenciją darbo rinkoje, darytina išvada, kad kai kurioms pareigybėms būtinas išsilavinimas yra per žemas (jaunesniojo specialisto pareigybė priskirta C lygiui, II grupės būrio viršininko – B lygiui, I grupės būrio viršininko pavaduotojo – A lygiui). Siekiant papildomai motyvuoti darbuotojus tobulėti, tikslinga būtų pareiginę algą diferencijuoti pagal turimą mokslo laipsnį. Pavyzdžiui, turintiems magistro laipsnį, pareiginės alga didėtų 0,3 MMA, daktaro – 1 MMA.

Pareigybių kategorijos yra priskirtos ne valstybės tarnautojui, o konkrečioms pareigybėms. Tai reiškia, kad pakeitus pareigas, keičiasi ir tarnautojo pareigybė bei darbo apmokėjimas.
yra 20, o žemiausia 1 kategorija. Pareigybių kategorijų koeficientai nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo priedėlyje.

Nepriklausomai nuo darbo vietos, toms pačioms pareigybių kategorijoms taikomas tas pats darbo užmokesčio koeficientas. Kaip anksčiau minėta, pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės nustatyta minimali mėnesio alga (MMA), kuri Valstybės tarnautojams patvirtinta Vyriausybės nutarimu Nr. 470 “Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo” kuri yra lygi 430 litų. Nepaisant MMA nuoseklaus didinimo, valstybės tarnautojams taikomas 1998 m. aukščiau minėtuoju nutarimu patvirtintas dydis. Seime įregistruotas Valstybės tarnybos įstatymo 24 ir 43 straipsnių ir įstatymo priedelio pakeitimo projektas, kuriame siūloma įstatymu nustatyti koeficiento bazinį dydį, lygų 430 litų. Vyriausybė savo išvadoje iš esmės pritarė projektui, tačiau pasiūlė papildyti 1 straipsnį sakiniu, kad bazinį dydį kasmet tvirtintų Seimas, atsižvelgdamas į ekonominę situaciją bei vartotojų kainų indeksą. Tokios projekto nuostatos atrodo gana logiškos siekiant teisinio reguliavimo aiškumo bei pačios darbo apmokėjimo skaidrumo. Įstatyminis valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas išplaukia iš Darbo kodekso, kuriame nustatyta, kad “iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka”. Vyriausybės nutarimais bei poįstatyminiais teisės aktais rekomenduotina reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo klausimus.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4547 žodžiai iš 8685 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.