Darbo apmokejimo ypatumai
5 (100%) 1 vote

Darbo apmokejimo ypatumai

Turinys

Įvadas 2

1. Socialinės ir ekonominės prielaidos, sąlygojusios Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje 5

1.1 Darbo užmokesčio samprata ir jo dydį lemiantys veiksniai 6

1.2 Valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidos apžvalga 8

2. Darbo apmokėjimo reglamentavimo ypatumai Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams 11

2.1 Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės tarnautojams 12

2.2 Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams 23

3. Kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo reglamentavimas 28

4. Darbo apmokėjimo reglamentavimas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projekte 31

5. Užsienio šalių patirtis nustatant darbo apmokėjimą valstybinio sektoriaus darbuotojams 33

5.1 Airija 34

5.2 Austrija 35

5.3 Ispanija…………………………………………………………………………………….36

5.4 Olandija……………………………………………………………………………………37

5.5 Suomija……………………………………………………………………………………38

Pabaiga 40

Išvados 41

Literatūros sąrašas: 44

Santrauka 48

Įvadas

Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir tapus rinkos ekonomikos valstybe neišvengiamai turėjo keistis mokėjimo už darbą teisiniai pagrindai. Darbo apmokėjimas, kaip pagrindinė ir esminė darbo sąlyga, tapo aktualia teisinė, socialine ir ekonomine problema. Valstybė atsisakė visapusiško darbo užmokesčio visiems dirbantiesiems reguliavimo. Tačiau ne viskas gali būti palikta rinkos savireguliacijai. Vyriausybė nustato minimalios mėnesinės algos dydį, įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojamas iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo apmokėjimas. Praktika parodė, kad dažnas teisės aktų, reglamentuojančių valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimą, kaitaliojimas, bei skirtingas darbo apmokėjimo reglamentavimas skirtingiems subjektams neleido sukurti vieningos ir skaidrios valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos. Problema pradėta spręsti, kai 1999 m. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas ir 2000 m. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas . Šiais aktais įtvirtinta valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistema. Atskiri valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos aspektai aptarti Doc. Valerijos Gerikienės straipsnyje “Darbo apmokėjimo įstatymų taikymo problemos Lietuvoje” , Ingridos Mačernytės – Panomariovienės mokomajame leidinyje “Apmokėjimas už darbą ir jo užtikrinimas” . Darbo ir socialinių tyrimų institutas socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2003 m. atliko išsamų valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sąlygų vertinimą. Šiame darbe, remiantis teisės aktų analize, anksčiau atliktais tyrimais ir straipsniais, užsienio šalių patirtimi bus bandoma detaliai atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo ypatumus, kylančias problemas, pateikti pasiūlymus jiems spręsti.

Darbo tyrimo dalykas – valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistema. Analizuojama teisės šaltiniuose (įstatymuose, vyriausybės nutarimuose, teismų sprendimuose, kituose teisės aktuose) įtvirtinto darbo apmokėjimo sąlygų reglamentavimo visuma.

Darbo tikslas – atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo ypatumus, nurodant principus, tikslus, trūkumus ir pastarųjų šalinimo būdus.

Darbo uždaviniai:

• Apžvelgti darbo užmokesčio politikos formavimąsi;

• nustatyti teisinio reglamentavimo turinį;

• išnagrinėti praktinius įstatymų taikymo aspektus;

• atskleisti darbo apmokėjimo sistemos trūkumus ir pateikti sprendimo būdus;

Tyrimo šaltiniai. Darbe autorius naudojasi valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos teisės normomis ir jų aiškinimo šaltiniais. Teisės normų šaltiniai – Lietuvos norminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės tarnybos įstatymas, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kiti įstatymai ir juos detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, taip pat anksčiau galiojusios teisės normos. Siekiant atskleisti išvardintų teisės aktų turinį, darbe remtasi Konstitucinio Teismo nutarimais, Valstybės kontrolės išvadomis, remtasi Doc. Valerijos Gerikienės, Ingridos Mačernytės – Panomariovienės darbais, Darbo ir socialinių
tyrimų instituto atliktais tyrimais.

Mokslinio tyrimo metodai. Siekdamas darbo tikslo bei įgyvendindamas išsikeltus uždavinius, autorius naudojo šiuos mokslinio tyrimo metodus:

• analitinį-kritinį metodą, kuriuo buvo atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai;

• lyginamąjį metodą, kuriuo atskleisti Lietuvos ir kitų šalių valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo bendrumai ir skirtumai;

• istorinį – aptariama padėtis iki dabartinių teisės aktų nagrinėjamoje srityje priėmimo (tai įgalina atskleisti šių aktų priėmimo priežastis);

• loginį – atskleidžiant kylančias problemas, pateikiant jų sprendimo būdus bei priemones;

• lingvistinį – juo analizuota teisės normų turinys.

Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš įvado, keturių skyrių bei išvadų. Pirmosios darbo dalies paskirtis – aptarti prielaidas, sąlygojusias darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje, pateikti darbo apmokėjimo sampratą, pagrindinius darbo apmokėjimo nustatymo principus, apžvelgti valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidą. Antroje dalyje analizuojami valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimas skirtingais teisės aktais, subjektų darbo apmokėjimo sąlygos, atskleidžiami teisinio reglamentavimo ypatumai. Trečioje dalyje apžvelgiamas kitų iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo apmokėjimo teisinis reglamentavimas, ieškoma skirtybių bei sąsajų su valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimu. Darbo pabaigoje formuluojamos autoriaus išvados, pateikiamas literatūros sąrašas.

Socialinės ir ekonominės prielaidos, sąlygojusios Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir perėjus iš planinio ūkio valdymo į laisva rinka bei demokratija grindžiamą santvarką, neišvengiamai turėjo kurtis naujais principais bei vertybėmis besivadovaujantis valstybinis sektorius. Transformuojantis ekonominei sistemai, kai dirbantys gyventojai darbo užmokestį gaudavo tiesiogiai iš biudžeto ir, galima sakyti, visi priklausė valstybiniam sektoriui, į privačia nuosavybe bei iniciatyva paremtą rinkos ekonomiką, bei pradėjus steigtis naujoms darbo vietoms privačiajame sektoriuje, dirbančiųjų skaičius valstybiniame sektoriuje pamažu ėmė mažėti, o privačiame, anaiptol, išaugo. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1998 m. iki 2003m. užimtųjų skaičius valstybiniame sektoriuje nuo 491,4 tūkst. sumažėjo iki 403,9 tūkst., o privačiame, tuo pačiu laikotarpiu, išaugo nuo 998,0 tūkst. iki 1034,1 tūkst . Tokį užimtųjų persiskirstymą lėmė politiniai sprendimai dalį viešųjų paslaugų teikimo perduoti į privačias rankas, valstybinio turto privatizacija, valstybės išlaidų racionalizacija. Reikia nepamiršti ir nuoseklaus ekonomikos augimo, tampriai susijusio su naujų darbo vietų privačiame sektoriuje sukūrimu. Užimtųjų skaičiaus mažėjimas valstybiniame sektoriuje pastebimas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Lietuva nėra turtinga gamtiniais ištekliais, todėl pagrindinis jos turtas, užtikrinantis ekonomikos bei ūkio augimą, yra žmogiškieji ištekliai. Žmogiškųjų išteklių plėtra lemia visuomenės pažangą apskritai. Kita vertus, aukštos kvalifikacijos darbo jėga itin lengvai migruoja ten, kur užtikrinamas socialinis saugumas bei tinkamas atlyginimas už darbą. Valstybė negali operatyviai reaguoti į darbo rinkos pokyčius bei keisti dažniausiai įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais nustatytą valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo tvarką. Todėl siekdama konkuruoti su privačiuoju sektoriumi dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų, iškilo būtinybė sukurti veiksmingą, progresyvią darbo apmokėjimo sistemą.

Lietuvos Respublikos (toliau LR) Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad “kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju ”. Rinkos ekonomikos sąlygomis darbo užmokestis nustatomas darbdavio ir darbuotojo susitarimu dar prieš priimant į darbą. Valstybiniame sektoriuje darbuotojams, su kuriais nėra sudaromos darbo sutartys, atlyginimų dydis bei mokėjimo tvarka yra griežtai reglamentuoti įstatymais. O tiems, valstybinio sektoriaus darbuotojams, su kuriais darbo sutartys sudaromos (mokytojams, medicinos darbuotojams), reglamentuotas poįstatyminiais teisės aktais, t.y. Vyriausybės nutarimais, ministrų įsakymais.

Darbo užmokesčio samprata ir jo dydį lemiantys veiksniai

Darbo apmokėjimas yra teisinė kategorija, tačiau itin tampriai susijusi su ekonomika. Darbo užmokesčio sąvoka nėra tiksliai apibrėžta įstatymuose, todėl tenka remtis kitais šaltiniais. Žmogiškųjų išteklių valdymo teorijoje darbo užmokestis apibrėžiamas kaip “kompensacija, kurią individas gauna mainais už jo specifinę organizacijoje atliekamą veiklą, atitinkančią organizacijos tikslus ir uždavinius” . Europos Bendrijos
Steigimosi Sutarties 119 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad “atlyginimas reiškia pagrindinį ar minimalų darbo užmokestį arba kitą atlyginimą (tiek grynais pinigais, tiek natūra), kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna už savo darbą mainais iš darbdavio . LR Darbo kodekso 186 straipsnyje nurodyta, kad “darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojui atliekamą pagal darbo sutartį ”. Darbo sutarties sudarymas nėra vienintelis ir pagrindinis darbuotojo statusą apibūdinantis požymis, todėl toks darbo užmokesčio apibrėžimas valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams ir kitiems pareigūnams netinka. Žymiai plačiau “darbo užmokesčio” sąvoka apibrėžta Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 95 “Dėl darbo užmokesčio apsaugos” pirmame straipsnyje, kuriame nurodyta, kad darbo užmokestis reiškia “bet kokį paskirtą ar apskaičiuotą atlyginimą arba uždarbį, išreikštą pinigais, nustatytą abipusiu susitarimu pagal nacionalinius įstatymus ar kitus norminius teisės aktus, ir kurį darbdavys moka įdarbintam asmeniui rašytinės ar žodinės sutarties pagrindu už padarytą ar sutartą padaryti darbą arba už suteiktas ar sutartas padaryti paslaugas”. Kaip matome, visuose šaltiniuose apibrėžtos skirtingos kategorijos – darbo užmokestis ir atlyginimas. Atlyginimas traktuojamas žymiai plačiau. Jis gali būti sudėtinė darbo užmokesčio dalis. Darbo užmokestį Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams būtų tikslinga apibrėžti kaip “įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą darbdavio (valstybės) mokamą atlyginimą už darbą, išreikštą pinigais”.

Žmogiškųjų išteklių valdymo teorijoje skiriami išoriniai bei vidiniai darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai. Išoriniai veiksniai:

1. Darbo rinkos sąlygos – itin daug įtakos ir reikšmės turi konkrečiu laikotarpiu susiklostę darbo jėgos rinkos santykiai, darbo jėgos vertė ir darbo jėgos kaina.

2. Darbo užmokesčio lygis regione – labai svarbi yra aplinka darbo rinkoje. Įmonė visada stengsis mokėti ne daugiau arba bent jau ne žymiai daugiau kaip už analogišką darbą gauna regiono analogiškose įmonėse dirbantys darbuotojai.

3. Gyvenimo lygis – 2004 m. Vyriausybės tvirtinamas minimalus gyvenimo lygis (MGL) nekito ir sudarė 125 litus per mėnesį (šis dydis buvo nustatytas nuo 1998 m. gegužės 1 d.).

4. Kolektyvinė sutartis – viena svarbiausių profsąjungų kolektyvinės sutarties su darbdaviu funkcijų yra susitarimas dėl darbo ir darbo užmokesčio sąlygų. Profsąjungų tikslas – sudarant naują kolektyvinę sutartį, pasiekti didesnį realaus darbo užmokestį.

5. Valstybinės valdžios poveikis – Vyriausybė reguliuoja biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio dydį. Be to, visiems darbuotojams LR Vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį. Darbo kodeksu bei kitais darbo įstatymais yra reglamentuotas darbo užmokestis kenksmingomis darbo sąlygomis, dirbant naktį, dirbant viršvalandžius.

Vidiniai veiksniai:

1. Konkretaus darbo vertė – įmonės, turinčios nuostatais reglamentuotą darbo užmokesčio vertinimo sistemą, dažniausiai vadovaudamosi darbų vertinimo metodais nustato kiekvieno konkretaus darbo vertę.

2. Reliatyvi darbuotojo vertė – darbo užmokestį tikslinga maksimaliai individualizuoti atsižvelgiant į atliekamo darbo turinį, taip pat į darbuotojo elgesį darbe, pasitelkus įvairius darbuotojų skatinimo būdus, kad jie siektų nuolat tobulinti savo darbo kokybę.

3. Darbdavio išgalės mokėti – Valstybinėse biudžetinėse organizacijose darbo užmokesčio dydis priklauso nuo valstybės biudžeto skiriamos sumos. Privačiose įmonėse darbo užmokestis priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.

Valstybiniame sektoriuje nustatant valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą lemiamą įtaką turi valstybės vykdoma darbo užmokesčio politika. Ji formuojama atsižvelgiant į darbo rinkos sąlygas (siekiant išlaikyti geriausius darbuotojus), darbuotojų poreikį, gyvenimo lygį (siekiant socialinio teisingumo), valstybės ekonominę situaciją (atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą , kartą per metus turėtų būti indeksuojama minimali mėnesinė alga (MMA), bet Valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams ir kitiems pareigūnams galioja 1998 m. Vyriausybės patvirtintas 430lt dydis) bei biudžeto pakankamumą (nuo biudžeto surinkimo tiesiogiai priklauso asignavimai valstybės institucijų darbo užmokesčio fondams).

Europos sąjungos valstybėse

Vienas iš svarbiausių apmokėjimo sistemos uždavinių, siekiant išvengti vidinės bei išorinės įtampos, – vieningų kriterijų, pagal kuriuos atlyginama už darbą, nustatymas. Vidinė įtampa susidaro organizacijos viduje, kai nėra vieningų bei teisingų kriterijų, kuriais remiantis nustatomas darbo užmokesčio dydis, t.y. panašų darbą įstaigoje dirbantys asmenys gauna skirtingus atlyginimus. Išorinė įtampa susidaro, kai visi dirbantieji vienoje įstaigoje gauna skirtingą atlyginimą, nei panašų darbą dirbantieji kitose valstybės įstaigose. Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos priimta Ženevos schema, užsienio šalių patirtimi bei analitiniu darbų vertinimo metodu, nustatyta metodologiškai priimtiniausia darbų (pareigybių) vertinimo sistema, kurią
keturi bendrieji veiksniai, išreikšti procentais :

• Darbo sudėtingumas – 45%

• Socialinė reikšmė – 20%

• Atsakomybė – 20%

• Darbo sunkumas bei sąlygos – 15%

Darbo sudėtingumas susijęs su išsimokslinimu, kvalifikacija, asmeninėmis savybėmis, būtinomis norint eiti konkrečias pareigas. Socialinę reikšmę ir atsakomybę apibrėžia institucija ar užimamų pareigų lygis. Apžvelgus galiojančius teisės aktus, matyti, kad Lietuvoje nustatant valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio lygį lemiamą vaidmenį turi socialinė reikšmė (institucija ar jų grupė, kurioje einamos pareigos) ir atsakomybė (užimamų pareigų lygis). Tuo tarpu sudėtingumui, darbo sunkumui ir sąlygoms skiriama mažiau reikšmės. Savaime suprantama, kad instituciją ir pareigų lygį žymiai lengviau įvertinti, nei darbuotojo asmenines savybes ar darbo sudėtingumą, tačiau kvalifikacijai skiriamas aiškiai per mažas dėmesys. Manytume, kad pareigybių susiejimas su išsilavinimu yra būtinas, tačiau to nepakanka norint užtikrinti nuolatinį žmogiškųjų išteklių vystymąsi. Papildomas skatinimas (pareiginės algos dydžio priklausomybė nuo kvalifikacijos) lemtų nuolatinę darbuotojų motyvaciją siekti aukštesnės kvalifikacijos.

Valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidos apžvalga

Nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo bandoma vieningai ir įstatymiškai sureguliuoti valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų ir kitų valstybės pareigūnų darbo apmokėjimą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, dėl teisinės sistemos netobulumo, darbo apmokėjimas dažniausiai buvo reglamentuojamas vyriausybės nutarimais, statutais, bei ministrų įsakymais, o tai buvo paranku lengvai ir greitai pakeisti vienai ar kitai valstybės pareigūnų kategorijai nenaudingas darbo apmokėjimo sąlygas . Savaime suprantama, kad tokiu reglamentavimu vieningos sistemos sukurti neįmanoma.

Todėl 1994 metais buvo pradėtas rengti Lietuvos Respublikos Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas. Įstatymo projekte numatyta, kad jis taikomas visiems asmenims, atlyginimą gaunantiems iš valstybės ar savivaldybės, valstybinio socialinio draudimo biudžetų, bei kitų valstybės fondų, o taip pat valstybės ir savivaldybių įmonių, kurių gaminamos produkcijos kainų ir teikiamų paslaugų tarifų dydžius reguliuoja steigėjai – Vyriausybė, ministerijos, kitos Vyriausybės institucijos, savivaldybės ar jų įgaliotos pavaldžios institucijos, administracijos darbuotojams bei ne pelno organizacijų, įsteigtų Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, savivaldybių bei kitų valstybės įstaigų sprendimais, darbuotojams. Taigi įstatymas turėjo būti taikomas visam valstybiniam sektoriui, atskiras pareigybes suskirstant į trisdešimt tarifinių grupių, kurių aukščiausia XXX – aukščiausia, o I – žemiausia. Aukščiausia tarifinė grupė (XXX) apmokama penkiolika kartų daugiau nei pirma ( I ) tarifinė grupė. Kaip matome, įstatyme nustatyta gana didelė disproporcija, bet turint omenyje, kad įstatymo taikymo sfera itin plati, tą disproporciją galima vertinti nuosaikiau. Šiuo teisės aktu buvo siekiama sukurti vieningą skaidrią bei modernią valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, neišskiriant atskirų pareigų grupių ir vienodai darbo užmokestį reglamentuojant visiems valstybinio sektoriaus darbuotojams. Įstatymas buvo priimtas 1996 metais, bet dėl daugelio su įgyvendinimu susijusių sąlygų, siaurų interesų bei politinės valdžios kaitos nebuvo pilnai įgyvendintas ir jį, nesyk keistą, 1999 metais pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas , reglamentuojantis darbo apmokėjimą valstybės tarnautojams, bei 2000 metais priimtas Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas . Šiais įstatymais įtvirtinta darbo apmokėjimo sistema galioja iki šių dienų. Detaliau Valstybės tarnautojų bei politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimą panagrinėsiu kituose skyriuose.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2736 žodžiai iš 8685 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.