Darbo dainos
3.5 (70%) 2 votes

Darbo dainos



Darbo dainos

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų… Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Darbo dainos

Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Tad koks gali būti ryšys tarp sūriu prakaitu laistomos kasdienybės veiklos ir, rodos, praktinės naudos neteikiančių liadies dainų? Pasirodo – yra, ir net labai glaudus.

Liaudies dainos, atsiradusios ir atliekamos, dirbant fizinį darbą vadinamos darbo dainomis. Jos dainuojamos paties darbo arba pertraukų, poilsio metu, pabaigus darbą ir pan. Darbo dainos yra vienas iš labiausiai paplitusių lietuvių liaudies dainuojamosios tautosakos žanrų. Jos buvo kuriamos ir dainuojamos, atliekant daugelį lauko ir namų darbu. Nevienodas įvairių darbų pobūdis, vieta ir reiksmė praktinėje žmogaus veikloje, taip pat darbo atlikimo tempas, ritmas, darbą lydinčios apeigos turėjo įtakos šio žanro dainų formavimuisi.

Darbo dainų atsiradimas neklasinėje visuomenėje yra neatskiriamas nuo pirmykščio žmonių kolektyvo veiklos. Kolektyvinis darbas reikalauja išlaikyti vienodą tempą ir ritmą. Darbo daina ir buvo viena iš priemonių darbo rimtui organizuoti.

Darbo ritmui pritaikyti įvairūs šūksniai, darbo sukeliamų garsų pakartojimas bei pamėgdžiojimas, su darbo vyksmų susijusių žodzių bei sakinių kartojimas ilgainiui išsivyste į dainą. Tokios darbo dainos iš pradžių buvo labai nesudėtingos, sudarytos iš atskirų, nuolatos kartojamų žodžių ar trumpų sakinių.

Lietuvių liaudies dainų, susidedančių vien iš darbo sukeliamų garsų imitavimo, nėra užrašytų. Tačiau yra užrašyti ištisi dainų posmai, sudaryti iš neprasmingų priedainių. Juos galima laikyti darbo dainos prototipais, pavyzdžiui:

Sadūto, tūto,

Sadūto, tūto,

Sadu, sadu, tūto,

Sadūto, tūto!

Tūto, sadūto,

Tūto, sadūto,

Tūto, sadūto,

Tūto, sadūto!

Primityvios darbo dainos išreiškė ne vien garsinį darbo ritmą. Jos veikė dirbančiųjų jausmus, valią, protą, įkvėpdavo juos, o tai jau buvo idėjinio bei estetinio pobūdžio reiškinys. Šita daugeriopą gyvenimiškąją dainos reikšmę suprato pati liaudis, sakydama: “Daina dieną trumpina, daina darbą lengvina”, arba: “daina jegas gimdo, daina nuovargį tildo”.

Kolektyvinis darbas Lietuvoje yra žinomas iš seno. Antai baudžiavos laikais valstiečiai dvarų laukuose dirbdavo būriais, net ištisais sodžiais. Veliau, panaikinus baudžiavą, kone visiems sunkesniems, skubesniems ir svarbesniems ūkio darbams atlikti, valstiečiai ruošdavo tarpusavio talkas. Ilgainiui išpopuliarėjo šienapjūtės, rugiapjūtės, linamynio, kules, bulviakasio ir kitos talkos. Be to, ir individualiai dirbdami, valstiečiai stengadavosi visi kartu pradeti ir kartu baigti laukų darbus. Tai teikdavo daug progų žmonėms susieiti draugėn ir dainuoti dainas.

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 710 žodžiai iš 2231 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.