Darbo drausme ir drausminė atsakomybė
5 (100%) 2 votes

Darbo drausme ir drausminė atsakomybė

112131

DARBO DRAUSMĖ

Darbo drausmė – tai sistema teisės normų, nustatančių įmonės, įstaigos ar organizacijos darbo tvarką, darbuotojų ir darbdavio darbo pareigas, paskatinimus už sėkmingą darbą bei drausminę atsakomybę už darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą esant darbuotojo kaltei.

Paprastai darbo drausmė teisės literatūroje suprantama dvejopai: objektyviai ir subjektyviai. Suprantant objektyviai, tai tam tikra normų visuma, bendras teisės institutas, kuris nustato vidaus darbo tvarką, darbdavio ir darbuotojo teises ir pareigas, skatinimo priemones ir drausminę atsakomybę. Vertinant subjektyviai, tai konkreti darbuotojo pareiga laikytis visų teisės normų ir darbdavio reikalavimų, kylančių iš darbo sutarties.

Darbo drausmė gamyboje apima technologinės ir gamybinės drausmės laikymąsi. Technologinė drausmė – tai gamybos produkto pagaminimo technologinio proceso laikymąsi. Gamybinė drausmė – tai administracijos atstovų pareiga užtikrinti technologinio proceso nepertraukiamumą, laiku pristatyti medžiagas, įrengimus, derinti atskirų gamybos padalinių darbą, kad būtų ritmiškai ir racionaliai dirbama. Darbo drausmė padeda pasiekti kiekvieno darbuotojo ir visos gamybos aukštos kokybės rezultatų; leidžia darbuotojui dirbti su visa energija, rodyti iniciatyvą, novatoriškumą darbe; kelia gamybos efektyvumą ir kiekvieno darbuotojo darbo našumą; padeda racionaliai panaudoti kiekvieno darbuotojo darbo laiką; saugo kiekvieno darbuotojo ir viso kolektyvo sveikatą ir kt.

Be DĮK, darbo drausmę įmonėse, įstaigose ir organizacijose reglamentuoja vidaus darbo tvarkos taisyklės, kurias tvirtina darbdavys, suderinęs su darbdavių atstovais. Tai – gana svarbus norminis aktas, rengiamas remiantis DK ir kitais įstatymais, atsižvelgiant į darbovietės specifiką, darbo sutarties šalių pagrindines teises, pareigas ir atsakomybę, darbo ir poilsio laiką, darbuotojams skiriamus skatinimus ir taikomas drausmines nuobaudas, taip pat kitus darbo santykių reguliavimo klausymus.

Kai kuriose šalies ūkio šakose ir srityse tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo drausmę reglamentuoja įstatymai, drausmės statutai ir nuostatai ar kt. specialūs teisės aktai (geležinkelių transporte, civilinėje aviacijoje, laivininkystėje ir kt.), numatantys padidintus darbo drausmės reikalavimus. Be darbo tvarkos taisyklių, drausmės statutų ir nuostatų kai kuriose profesijose ir tarnybose darbuotojų pareigas taip pat gali nustatyti pareigybės aprašymai, techninės taisyklės, institucijos ir nuostatai.

Darbo tvarkos taisyklėse ir kituose čia nurodytuose norminiuose aktuose akcentuojamos pagrindinės darbinės darbuotojų ir darbdavio teisės, kurios yra glaudžiai tarp savęs susijusios, nes vienos darbo sutarties šalies pareigoms atitinka kitos šalies teisės, o šios teisės ir pareigos paėmus kartu sudaro pagrindinį darbo teisinių santykių turinį.

DK, kuris yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis darbo drausmę, labai glaustai bendrais bruožais pateikiamos svarbiausios darbuotojų ir darbdavių pareigos.

Darbuotojų pareigos:

1.) dirbti dorai ir sąžiningai;

2.) laikytis darbo drausmės;

3.) laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas;

4.) laikytis technologinės drausmės;

5.) laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų;

6.) tausoti darbdavio turtą.

Darbdavys ir administracija privalo:

1.) tinkamai organizuoti darbuotojų darbą;

2.) laikytis darbo įstatymų;

3.) laikytis darbuotojų sauga ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų;

4.) rūpintis darbuotojų poreikiais.

Darbo drausmė įmonėse, įstaigose ir organizacijose parastai užtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui, įtikinėjimo metodu formuojant sąmoningą požiūrį į jį, taip pat skatinant už sąžiningą darbą.

Reikiamų organizacijų ir ekonominių sąlygų sudarymas našiam ir produktyviam darbui pasiekti turi didelės įtakos darbo drausmei palaikyti. Tai svarbiausia administracijos pareiga, nes bloga darbo organizacija, prastovos, ne laiku išmokamas darbo užmokestis ir pan. yra palankūs faktoriai darbo drausmės pažeidimams atsirasti.

Įtikinėjimo metodas grindžiamas darbuotojo skatinimu sąmoningai laikytis darbo drausmės pagal jo valią ir interesus, nes įtikinėjimas – tai auklėjimo, poveikio į darbuotojo sąžinę, siekiant sužadinti jo naudingą veiklą arba pristabdyti nepageidaujamus poelgius, metodas. Darbo įstatymų nustatytos skatinimo priemonės yra įtikinėjimo metodo teisinis įgyvendinimas.

Skatinimas, kaip darbo drausmės užtikrinimo būdas, – tai darbuotojo darbe pasiektų laimėjimų viešo pripažinimo forma, turintis ne tik teigiamą moralinį poveikį, bet ir suteikiantis jam tam tikras lengvatas ir pirmenybes. Skatinimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja DK 233 straipsnis, darbo tvarkos taisyklės, drausmės statutai, nuostatai ir lokaliniai norminiai aktai.

Dažniausiai darbdavys skatina darbuotojus už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat už kirus darbo rezultatus.

DK numato tokias skatinimo formas:

1.) pareikšdamas padėką;

2.) premijos išdavimu;

3.) apdovanodamas vertinga dovana;

4.) suteikdamas papildomų atostogų;

5.) pirmumo teisę pasiųsti
tobulintis;

6.) kita.

Premijos išdavimas ir apdovanojimas vertinga dovana nelaikoma darbo užmokesčio dalimi ir šioms pajamoms taikomas kitoks apmokestinimas. Įmonėse, kur numatyta materialiojo premijavimo sistema su konkrečiais rodikliais, darbuotojas įgyja subjektyvią teisę į premiją. Galima sujungti keletą skatinimo priemonių. Paskatinimai skelbiami administracijos įsakymais (potvarkiais) ir su jais supažindinami visi darbuotojai.

DRAUSMINĖ ATSAKOMYBĖ

Numatydami darbuotojų, sąžiningai atliekančių darbines pareigas, skatinimą, darbo įstatymai kartu nustato darbo drausmės pažeidėjams drausminio poveikio priemones. Už darbo drausmės pažeidimą, t.y. teisėtų darbo pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą, esant darbuotojo kaltei, numatyta drausminė atsakomybė.

Drausminė atsakomybė – tai darbuotojo pareiga atsakyti už padarytą drausmės pažeidimą ir patirti įstatyme nustatytas drausmines nuobaudas. Drausminės atsakomybės taikymas – drausminiai nusižengimai. Drausminiai nusižengimai – tai priešinga teisei veika, kurią padarė darbuotojas pažeisdamas vidaus darbo tvarką.

Pagal DK 237 straipsnį už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos šios drausminės nuobaudos:

1.) pastaba;

2.) papeikimas;

3.) griežtas papeikimas;

4.) atleidimas iš darbo.

Darbuotojas atleidžiamas iš darbo už nerūpestingą darbo pareigų atlikimą ar kitokį darbo drausmės pažeidimą, jei prieš tai darbuotojui nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos ir kai darbuotojas nors vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas.

Kaip galima spręsti iš DK 237 straipsnio redakcijos, įstatymų leidėjas sugriežtino drausminę atsakomybę, įvesdamas šiurkštų darbo pareigų pažeidimų kategoriją, tuo pabrėždamas, kad net už tokius vienkartinius pažeidimus darbuotojas gali būti atleistas iš darbo.

Kad neliktų abejonių, DK 235 straipsnyje yra pateikiamas šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo apibrėžimas ir išvardijami tokie pažeidimai. Tai yra labai svarbu taikant už juos pačią griežčiausią drausminės nuobaudos rūšį – atleidimą iš darbo.

Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojų darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.

Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma:

1.) Neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises;

2.) Valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei.

Valstybės paslaptis – tai Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (1999 m.) išvardyti politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenys, kurių praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti konstitucinei santvarkai, politiniams interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei bei sveikatai, jo konstitucinėms teisėms.

Tarnybos paslaptis – minėtame įstatyme nurodyta valstybės paslapčiai analogiška informacija, kurios atskleidimas ar praradimas negali būti labai pavojingas valstybei bei jos institucijoms, tačiau gali padaryti žalos tarnybos interesams.

Komercinė paslaptis, apibrėžta Konstitucijos įstatyme (1999 m.), tam tikra prasme susijusi ir su technologine paslaptimi, kuri šiame įstatyme atskirai neišskiriama. Komercinė paslaptis – tai ūkio subjektui priklausanti ir viešai neatskleista techninė, technologinė, komercinė ar organizacinė informacija, dėl kurios slaptumo išsaugojimo ūkio subjektas imasi tam tikrų priemonių.

DK 235 straipsnio 2 punkte kalbama ir apie darbuotojo atskleidžiamas paslaptis bet kam ir apie informacijos pranešima konkuruojančiai įmonei. Atskleidimas yra tyčinis paslapties paskelbimas bent vienam asmeniui neatsižvelgiant į darbuotojo valios padarinius. Pranešimu laikytinas ne tik tiesioginis paslapties atskleidimas konkuruojančiai įmonei, bet ir darbuotojo tyčiniai veiksmai, kuriais sudaromos galimybės tokias žinias gauti. Bausti darbuotoją darbdavys turi teisę esant vienkartiniam tokiam pažeidimui.

Šiuo šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu gali būti ne bet kokių įmonės komercinių ir technologinių žinių, o tik patvirtintų saugotinų paslapčių, su kurių turiniu supažindinamas priimtas į darbą (ar vėliau) darbuotojas, atskleidimas. Siekiant užtikrinti komercinės ar technologinės paslapties išsaugojimą, darbdavys su darbuotoju gali sudaryti specialią sutartį ar kitaip raštiškai jį įpareigoti.

3.) Dalyvavimas veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių, kolektyvinių ar darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis;

Pavyzdžiui, pagal Akcinių bendrovių įstatymo (2002 m.) 23 straipsnį administracijos vadovas, negavęs jį išrinkusio valdymo organo leidimo, negali būti jokios kitos įmonės administracijos vadovu.

4.) Pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas;

Valstybės ir savivaldybės įmonių vadovai kartais iš
moka premijas sau ir darbuotojams, laiku neatsiskaičius su kreditoriais. Pareigūno ar tarnautojo tiesioginis ar netiesioginis prašymas atlikti asmeninio pobūdžio darbus už tam tikro pažado įvykdymą ar neįvykdymą.

Pagal Seimo kontrolierių įstatymą biurokratizmas – tokia pareigūnų veikla, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės sistemingai laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti žinybos pavaldžius dalykus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas, nevykdyti ar blogai vykdyti įstatymus ir kitus teisės aktus.

5.) Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas arba seksualinis priekabiavimas prie bendradarbių, pavaldinių ar interesantų;

Apie darbdavio pareigą įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises darbe jau ne karta minėta DK. Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą (1998 m.) moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas (diskriminacija) – tai pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, taip pat teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties.

Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.

6.) Atsisakymas teikti informaciją, kai įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar darbo tvarkos taisyklės įpareigoja ją teikti, arba šiais atvejais žinomai neteisingos informacijos teikimas;

Kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, visuomeninių ir kitų organizacijų informaciją apie jų veiklą, turimą apie jį informaciją, todėl pareigūnai negali atsisakyti ją suteikti, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Tokia tvarką reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymas (2000 m.), visuomenės informavimo įstatymas (2000 m.)

Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą (1966 m.) gydantis gydytojas paciento prašymu turi suteikti jam ir jo artimiesiems informaciją apie jo sveikatos būklę.

7.) Veiklos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veiklas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn;

Tai palyginti gana platus neteisėtų veikų atvejų skaičius, pasireiškiantis tyčiniais neteisėtais darbuotojo veiksmais, padarančiais darbovietėje turtinę žalą darbdaviui, darbuotojams ar pašaliniams asmenims. Dažnai įmonėse pasitaikantys materialinių vertybių vagysčių faktai, neatsižvelgiant į jų parodymo būdus ir kaltųjų teisinės atsakomybės rūšis, vis vien turi būti reikiamai įrodomi ir atitinkamai informuojami. Įrodymais gali būti pripažįstami protokolai, kuriuos už smulkųjį svetimo turto pagrobimą turi teisę surašyti vidaus reikalų ir policijos pareigūnai bei įmonių, įstaigų ir organizacijų administracija ir jų apsaugos darbuotojai, revizijų aktai apie padarytus materialinių vertybių trūkumus ar išvaistymus, kiti užfiksuoti nuostoliai neatsižvelgiant į jų dydį ir reikšmę. Tam, kad darbuotojui šiuo pagrindu būtų inkriminuojamas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, nors ir vienkartinis, visai nesvarbu, dėl kokių aplinkybių jis nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Tačiau už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą darbdavys gali iš kaltojo darbuotojo išieškoti padarytą materialinę žalą, pasireiškiančią minėtais tyčiniais veiksmais. Ginčytinos žalos dydį turėtų įvertinti teismas.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1966 žodžiai iš 3557 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.