Darbo ekonomikos
5 (100%) 1 vote

Darbo ekonomikos

DARBO EKONOMIKA 2004 – KLAUSIMAI

DARBO EKONOMIKA

Rekomenduojama literatūra:

1. Martinkus B. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. K. Technologija, 1998.

2. Martinkus B. Sakalas A. Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas, Technologija, 2000.

3. Martinkus B. Savanevičienė A. Darbo ekonomika. Kaunas. Technologija. 1996.

4. Česynienė R. Darbo ekonomikos teoriniai pagrindai. V., VU leidykla, 1996.

5. Ekonomika truda i socialno – trudovyje otnošenija. (Pod. red. G.G. Melikjana, R. P. Kolosovoj), Moskva, Izd. Mosk. u-ta, 1996.

6. Rofe A. I. Ekonomika i sociologija truda. Moskva, 1996.

7. Rofe A.I. Rynok truda, zaniatostj naselenija, ekonomika resursov dlja truda. M. 1998.

8. Lietuvos statistikos metraštis 2002. Statistikos departamentas. Vilnius, 2002.

9. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 2000. Statistikos departamentas. Vilnius, 2001.

10. Tūkstantmečio plėtros tikslų nacionalinė analizė. Bendra Lietuvos vertinimo apžvalga. www.undp.lt

11. www.ilo.org. [Tarptautinės darbo organizacijos tinklalapis].

12. Human Developments Report 2003 http://hdr.undp.org

13. Socialinis pranešimas 2002 www.socmin.lt

1.1. Darbo ekonomikos objektas ir uždaviniai

Ekonomika – graikų filosofo Ksenofonto (apie 430 – 354 m. pr. Kr.) panaudotas terminas (oikonomikos), susidedantis iš dviejų sąvokų: “ūkis” ir “dėsnis”. Dėl to, ekonomikos terminą galime traktuoti, kaip “ūkį, besitvarkantį pagal tam tikrus dėsnius, taisykles”. Kadangi Senovės Graikijos ūkis buvo suprantamas tik siaura natūralaus namų ūkio prasme, todėl ir to laikotarpio ekonomika buvo traktuojama kaip namų ūkio tvarkymo menas.

Laikui bėgant ekonomikos sąvokos turinys kito, plėtėsi. Dabar šia sąvoka vadinama atskiro subjekto, šalies, net pasaulio ūkis, mokslo žinių apie ūkį, ūkininkavimą bei santykius tarp žmonių ūkininkavimo procese, visuma. Todėl, dėl savo tyrimų objekto sudėtingumo, ekonomikos mokslų sistema susideda iš daugelio sudėtinių dalių (pasistemių):

• Ekonomikos teorija (makroekonomika ir mikroekonomika), nagrinėjanti bendruosius pažinimo principus bei metodus, žmonėms bendraujant materialinių gėrybių gamybos, skirstymo, mainų bei vartojimo sferoje (Vakarų šalyse šis mokslas dažniausiai vadinamas “economics” vardu; kitas to mokslo krypties pavadinimas, ypač buvęs populiarus komandinės ekonomikos sąlygomis, yra politinė ekonomija);

• Ūkio sektoriaus (šakos) ekonomika. Tai pramonės, statybos, prekybos, žemės ūkio, transporto ir kt. šakų ekonomika Joje detalizuojami bendrieji ekonomikos teorijos dėsningumai, atsižvelgiant į konkrečios šakos specifiką, pagrindžiami jos efektyvaus funkcionavimo pagrindai;

• Gamybos veiksnių (išteklių) ekonomika. Tai žemės, darbo, kapitalo ekonomika. Šiame posistemyje detalizuojami atskirų išteklių efektyvinimo klausimai. Kaip atskira disciplina dažniausiai dėstoma darbo ekonomika.

Darbo ekonomika, kalbant lakoniškai, nagrinėja sprendimų, kuriuos priima kiekvienas darbo rinkos dalyvis padarinius, taip pat pasiūlymus, kaip tuos sprendimus optimizuoti.

Darbo ekonomikos tiriamus sprendimus, pagal darbo rinkos dalyvius, galima suskirstyti į 3 grupes:

• Individų sprendimai. Jie kuria darbo jėgos pasiūlą. Šiai grupei priklauso kiekvieno žmogaus sprendimai gyvenime: kokį išsimokslinimą ir profesiją įgyti, kokią ūkio šaką ar veiklą pasirinkti, dirbti vienur ar išeiti ir ieškotis darbo kitur, kokio darbo užmokesčio lygio tikėtis, siekti karjeros versle, valdininko ar politiko darbe, kada išeiti į pensiją, kada kurti šeimą, kiek auginti vaikų ir t.t.

• Firmų (darbdavių) sprendimai. Jie kuria darbo jėgos paklausą. Darbdaviai priima sprendimus: į kokį verslą (šaką, įmonę) investuoti savo kapitalą, kiek darbuotojų samdyti, kokio dydžio darbo užmokestį mokėti, kiek valandų jie turi dirbti, kada ką atleisti iš darbo ar galbūt iš viso uždaryti įmonę, kaip formuoti socialinę firmos politiką ir t.t. Visi šie sprendimai priimami valstybės formuojamos teisinės aplinkos sąlygomis, veikiant konkurencijai, šakų ir įmonių restruktūrizacijai, vykstant darbo išteklių sudėties pokyčiams ir daugeliui kitų sąlygų.

• Valstybės sprendimai. Jais bandoma subalansuoti individų ir firmų sprendimus. Valstybė, per parlamentą (Seimą), Vyriausybę, teismus priima daugelį sprendimų, kurie formuoja teisinę aplinką darbo rinkai formuotis, kuri gali būti palanki darbdaviui ar darbuotojui, išlaikoma pusiausvyra ar nė vienai pusei nepalanki. Valstybė gali imtis didesnės naštos bandant paremti minimalias pajamas per transferų politiką, perskirstant biudžeto pajamas, (jei vykdoma socialios rinkos politika), didindama ar mažindama užimtumą valstybiniame sektoriuje. Didėjant ekonomikos liberalizacijai, valstybės vaidmuo ekonomikoje mažėja.

Taigi, darbo ekonomikos objektas, pirmiausia, yra individų, darbdavių ir valstybės institucijų sprendimai ir jų padarinių nagrinėjimas. Šį objektą konkretinant, galime teigti, kad darbo ekonomika analizuoja darbo pasiūlos ir paklausos veiksnius, jų tarpusavio sąveiką darbo rinkoje, nagrinėja būdus, kaip šios rinkos funkcionavimą optimizuoti.

Daro ekonomika nagrinėja problemas tiek mikrolygyje (ūkio subjekto, teritorijos, žmonių grupės ir pan.), bet ir makrolygyje (šalies ūkio, ar šalies
gyventojų mastu).

Darbo pasiūla apima daugelį aspektų: a) kiekybinius: gyventojų skaičiaus pokyčius, migraciją, gyventojų dalyvavimą darbo jėgos pasiūloje, darbo trukmę ir t.t. bei kokybinius: b) išsimokslinimas, profesinis pasirengimas, darbuotojų amžiaus sudėtis, sveikatingumas, aktyvumas ir t.t.

Analizuojant darbo paklausą, dėmesys koncentruojamas į firmų reakciją į situaciją prekių bei paslaugų rinkose, taip pat šalies ir pasaulio makroekonominėje situacijoje, į darbo užmokesčio lygio pokyčius, teisinės aplinkos pasikeitimus (padidinant minimalų darbo užmokestį, dalis darbuotojų atleidžiami iš darbo ir pan.).

Darbo pasiūlos ir paklausos tarpusavio sąveika lemia šiuos darbo rinkos padarinius: darbo užmokestį, užimtumą, nedarbą. Tačiau pastaruosius rodiklius paveikia ne vien darbo pasiūla ir paklausa, bet ir įstatymai, profsąjungų veikla, darbo ginčų sprendimo tvarka. Taigi, darbo ekonomika nagrinėja ir šiuos aspektus.

Antra vertus, darbo ekonomikai svarbus dar vienas aspektas – visų šalies gyventojų gyvenimo kokybė, jo pokyčiai. Tai irgi įeina į darbo ekonomikos kurso turinį.

Darbo ekonomika, kaip studijų objektas glaudžiai susijusi su daugeliu ekonominių ir socialekonominių disciplinų. Tai darbo medicina, nagrinėjanti žmogaus fiziologines galimybes, higieninius reikalavimus; darbo psichologija, nagrinėjanti individo psichologiją darbo proceso metu; darbo sociologija, tirianti darbo jėgos vystymąsi; darbo teisė, nagrinėjanti teisinius darbo santykius, darbo filosofija, tirianti darbo kultūros raidą, darbo estetinius, etinius reikalavimus; darbo ir gamybos organizavimas, nagrinėjantis darbo jėgos planavimo ir naudojimo būdus darbo ir gamybos procese, ergonomika, personalo vadyba ir kitais mokslais. Visų šių mokslų pagrindai tiriami ekonomikos teorijoje, ypač mikroekonomikoje, o tyrimo rezultatai panaudojami valstybės ekonominėje politikoje. Vieni šių mokslų pasitarnauja kaip metodologinis pagrindas nagrinėjant darbo ekonomikos problemas, kitos siūlo konkrečias priemones bei pagrindžia būdus, kaip jas įgyvendinti.

Darbo ekonomikos mokslo turinys ir tikslai laikui bėgant kinta. Komandinės ekonomikos laikotarpiu, pavyzdžiui, žemės ūkio šakos darbuotojams buvo keliamas uždavinys – aprūpinti tuometinės SSRS gyventojus maistu ir pramonės žaliavomis (t. y. žemės ūkio subjektai be jokių išlygų turėjo paklusti valstybės keliamiems planiniams tikslams ir juos besąlygiškai įgyvendinti). Visas valstybės partinis bei administracinis aparatas buvo pajungtas tam, kad valstybės keliami tikslai žemdirbiams būtų įvykdyti (tai, beje, retai pasisekdavo). Tiek ūkininkavimo formos ir būdai, tiek darbo užmokesčio nustatymo, pelno skirstymo, investicijų naudojimo tvarka buvo griežtai reglamentuota. Santykiuose tarp darbuotojų (netgi specialistų) dominavo vertikalus bendravimo būdas: aukštieji partinės bei administracinės hierarchijos pareigūnai perduodavo komandas žemesniesiems, o šie – dar žemesniems.. Taip buvo žlugdoma asmens iniciatyva, sudaroma totalinio neatsakingumo atmosfera, galų gale, patiriami dideli materialiniai nuostoliai, deformuojami žmonių savitarpio santykiai, dingsta iniciatyvumas bei kūrybiškumas, verslumas.

Rinkos ekonomikos sąlygomis darbuotojai – žemės ūkio gamintojai patys pasirenka savo veiklos tikslus – dirbti žemės ūkyje ar pereiti į kitokį verslą; kurti prekinį ūkininko ūkį, dirbti žemės ūkio bendrovėje ar pasitenkinti mažaprekiniu socialinės šalpos dariniu – sodybiniu ūkiu. Rinkos ekonomikos sąlygomis valstybė gali paveikti žemdirbius tik netiesiogiai, sukurdama atitinkamą teisinę bei makroekonominę aplinką, panaudodama vienokius ar kitokius ekonominius bei socialinius svertus. Dirbant šiomis sąlygomis, pakinta ir žemės ūkio darbuotojų santykiai: dominavę vertikalūs pavaldumo santykiai laipsniškai keičiasi į horizontaliuosius – partnerystės santykius. Dėja, visas šis procesas yra lėtas, sudėtingas ir prieštaringas. Dėl to lėta ir techninė, technologinė bei ekonominė žemės ūkio pažanga.

Darbo ekonomikos mokslo uždaviniai. Atsižvelgiant į ekonominę, demografinę bei socialinę situaciją Lietuvos ūkyje bei visuomenėje, taip pat pasaulio prekių bei paslaugų rinkose, darbo ekonomikai keliami uždaviniai mūsų šalies sąlygomis dabarties etape gali būti taip detalizuojami:

• Išsiaiškinti teorinius darbo ekonomikos klausimus, kurie padėtų suformuoti ekonominių žinių sistemą, reikalingą ekonomikos specialistui;

• Susipažinti su Lietuvos darbo jėgos ištekliais, jų kiekybiniais bei kokybiniais pokyčiais, užimtumu, parengimo problemomis ir jų sprendimo būdais, žmogiškuoju kapitalu;

• Išsiaiškinti globalizacijos pasekmes darbo rinkai (protų nutekėjimas, virtuali darbo rinka);

• Išnagrinėti darbo rinkos esmę, nedarbo problemą ir jo mažinimo galimybes;

• Suvokti socialinės partnerystės principus ir kolektyvinių ginčų sprendimo būdus;

• Išnagrinėti darbo laiko išteklius, jo geresnio panaudojimo būdus, darbo ir poilsio režimą (ši problema bus analizuojama kitoje disciplinoje – “Darbo organizavimas ir apmokėjimas”);

• Išsiaiškinti darbo ir socialinių kaštų formavimo problemas pereinamuoju laikotarpiu;

• Išanalizuoti žmonių darbinės veiklos rezultatyvumą, pagrįsti darbo
priemones ir būdus;

• Išnagrinėti darbo išteklių valdymo problemas;

• Žmogiškąjį kapitalą, darbuotojų rengimą;

• Išsiaiškinti gyvenimo kokybės sampratą ir ryšį su darbo efektyvumu ir gerinimo galimybes.

Darbo ekonomikos mokslui keliamų uždavinių analizė bei sprendimo metodų ir būdų paieškos sudaro šio mokslo studijų turinį.

1.2. Tyrimo metodai darbo ekonomikoje

Norint tinkamai pažinti ekonominius reiškinius bei procesus, reikia gerai išstudijuoti jų tyrimo būdus, t. t. tyrimo metodologiją. Tik teisingai parinkus metodologiją, galima tiksliai suformuluoti problemą, ją racionaliai spręsti ir gauti pagrįstas išvadas, pteikti siūlymus.

Kaip ir daugelyje kitų taikomųjų mokslų, darbo ekonomikoje, pirmiausia, pasitelkiami bendriausi (filosofiniai) mokslinio pažinimo metodai: indukcija, dedukcija, analizė ir sintezė.

Atliekant konkrečius tyrimus, darbo ekonomika, kaip ir kitos šakų bei išteklių ekonominės disciplinos dažniausiai naudojasi šiais metodais:

• Istoriniu. Tiriant šiuo metodu, išsiaiškinama ekonominių reiškinių ar procesų atsiradimo ir buvimo (funkcionavimo) priežastys, periodizacija, vidinės struktūros kaita, vystymosi paskatos ir prognozės (pvz., darbo išteklių dydžio, struktūros, užimtumo kaita tarpukario, sovietiniu laikotarpiu ar atgavus nepriklausomybę).

• Statistiniu. Šiuo metodu tiriami visuomeninio gyvenimo masiniai reiškiniai ar procesai. Statistinio metodo instrumentų arsenalas gausus: masinių reiškinių stebėjimas; ekonominis grupavimas, apskaičiuojant santykinius dydžius, vidurkius, variacijos rodiklius ir kt; ryšio tarp reiškinių nustatymas ir kt. Šis metodas naudojamas praktiškai visuose ekonominiuose bei socialekonominiuose tyrimuose, kur nagrinėjama masinė ar atrankinė statistinė informacija, renkami ir apdorojami sociologinių tyrimų duomenys. Tai populiariausias ir universaliausias metodas.

• Monografiniu. Šiuo metodu analizuojami ir aprašomi vieno tipo visuomeniniai reiškiniai ar apibendrinama atskirų ūkio subjektų patirtis. Istorinis metodas dažnai siejamas su statistiniu ir monografiniu.

• Eksperimentiniu. Šiuo metodu tiriama, kada norima nustatyti atskiro veiksnio poveikį rezultatui, jų sąveiką sukėlus specialiomis priemonėmis. Tai labai populiarus tyrimo metodas gamtos bei technikos moksluose, kur pasekmė dažnai priklauso nuo vienos priežasties ir gali būti lengvai patikrinama dirbtinomis sąlygomis. Tačiau eksperimentai gali būti taikomi ir darbo ekonomikoje: pagrindžiant darbo apmokėjimo sistemą, darbo ir poilsio režimą, ieškant racionalių darbo ir gamybos procesų organizavimo formų .

• Balansiniu. Šiuo metodu operuojama, kada tiriami dvipoliai reiškiniai ar procesai (pajamos – išlaidos, eksportas – importas, aktyvas-pasyvas, ir t. t.). taip galime skaičiuoti darbo išteklių balansus teritorijose, prognozuojant jų raidos perspektyvas, darbo laiko balansus ir pan.

• Matematiniu. Šis metodas gali būti detalizuojamas daugybe konkrečių būdų (gamybinių funkcijų analizės, faktorinės analizės, matematinio programavimo ir t. t.). Šiuo metodu nustatomas reiškinių ar procesų kitimo tipas, ryšio forma, esmingumas, kiekybinė veiksnio įtaka rezultatui, pagrindžiama optimali sistemos struktūra, prognozuojama tolesnė reiškinio ar proceso raida ir t. t. Iš esmės matematiniai metodai yra statistinių metodų tąsa. Jie atskleidžia naujas galimybes, ypač nustatant kiekybinius “priežasties- pasekmės” ryšius, optimaliai išdėstant išteklius, žmonių ir krovinių judėjimo maršrutus, prognozuojant reiškinių ir procesų raidą ir t.t. Tačiau perdėtas ekonomikos matematizavimas ją daro vis formalesne, dingsta jos socialumas, humanitariniai aspektai.

Atskirų tyrimo metodų ir procedūrų parinkimas konkrečių tyrimų atveju, sudaro tyrimo metodiką.

Ekonominius reiškinius ar procesus galima tirti vienu kuriuo nors tyrimo metodu arba naudojant jų kombinacijas. Patikimiausių rezultatų pasiekiama, kada naudojami keli tyrimo metodai, išanalizuojantys tiek kokybinę, tiek ir kiekybinę reiškinio ar proceso pusę.

Patikimiems tyrimų rezultatams gauti, svarbu ne vien tyrimo metodai, bet ir patikima (ir pakankama) informacija. Darbo ekonomikos tyrimuose daugiausia naudojamasi Lietuvos Respublikos Statistikos departamento sukaupta ekonomine informacija, taip pat žinybine: ministerijų, departamentų, kitų valstybės bei valdžios institucijų, taip pat mokslinio tyrimo įstaigose sukaupta medžiaga. Papildomą pirminę informaciją iš ūkio subjektų, atskirų asmenų (jiems sutikus) gali surinkti ir pats tyrėjas apklausos, anketavimo ir kitais būdais.

1.3. Darbo ekonomikos mokslo tyrimai ir tyrėjai

Darbo ekonomikos, darbo organizavimo ir vadybos mokslą kūrė saugelis mokslininkų bei praktikų. Jų tarpe paminėtini:

Frederikas W. Teiloras (Tailor)(1856 – 1915)amerikiečių inžinierius, mokslinio įmonių valdymo sistemos kūrėjas (vad. “teilorizmo” pradininkas). Vietoje to, kad būtų vien mokomasi iš patirties ir padarytų klaidų, jis pasiūlė laikytis iš anksto suformuluotų principų: a) kiekvienos operacijos ar veiksmo, judesio tikslingumas, racionalus laiko panaudojimas (darbo dienos fotografija, atmetant nereikalingus veiksmus, judesius, gaišatį), siekiant surasti geriausią kiekvienos užduoties atlikimo būdą, b) darbininkų
moksliniais pagrindais, t.y. taip, kad kiekvienas darbuotojas būtų atsakingas už užduotį, kuriai jis labiausiai tinka. C) tinkamų įrankių parinkimas, d) diferencinės darbo užmokesčio sistemos pritaikymas – daugiau mokėti našiau dirbantiems darbininkams, e) glaudūs ryšiai tarp administracijos ir darbuotojų, siekiant teisingai paskirstyti atsakomybę paskirstymas tarp darbininkų ir vadovybės f)mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas. F. Teiloras tikėjo, kad administracijos ir darbininkų tikslas yra bendras – padidinti darbo našumą, o galų gale – ir pelną. Tailorizmo principų laikymasis žymiai padidino darbo našumą ir užmokestį, tačiau darbininkai ir profsąjungos ėmė prieštarauti tiems principams, bijodami, kad intensyviai dirbdami darbininkai išseks, bus greičiau atleisti iš darbo. Tai skatino profsąjungų veiklos aktyvėjimą, darbininkų jungimąsi į profsąjungas, jų kovą prieš darbdavius. Teiloro mokslinio valdymo teoriją vėliau koregavo Fordas, Fajolis ir kt.

Henry Fordas (1863 – 1947) – automobilių gamybos pradininkas JAV. Kilęs iš ūkininkų šeimos. 1903 m. įsteigė “Hord motor company”. Sukūrė gamybos organizacijos sistemą, kurioje gamybos procesai sujungti pagal technologinį tęstinumą nepertraukiama grandine ir paremti masine srovine gamyba (konvejeriu). Jo įmonėse buvo uždirbama daugiau negu kitose JAV automobilių įmonėse. 1914 m. H. Fordas įvedė 8 val. darbo dieną. Jo įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, poilsio vietos, higienos patogumai, gera estetinė patalpų išvaizda. Šiai pramonės darbo organizavimo sistemai vėliau prigijo “fordizmo” pavadinimas.

Pažymėsime svarbiausius H. Fordo gamybos organizavimo principus:

1. Vertikali įmonės struktūra. H. Fordas savo įmones aprūpindavo viskuo, kas reikalinga automobilių gamybai. Dėl to jis nepriklausė nuo konjunktūrinių pokyčių su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose . be to jis galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas, kad būtų laiku ir pakankamai pateikta komplektuojančių detalių, medžiagų reikalingų automobilių surinkimui.

2. Masinė gamyba.

3. Standartizavimas. H. Fordo įmonėse buvo gaminamas tik vienas automobilio tipas (buvo tik keli automobilio kėbulo tipai).

4. Visiškas gamybos mechanizavimas- rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašinomis.

5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną smulkią gamybos proceso dalį. Dėl to darbininkas tą operaciją labai greitai išmokdavo. Tačiau darbas buvo labai monotoniškas, nuobodus.

Henris Fajolis (H. Fayolle) (1841 – 1925). Laikomas klasikinės vadybos mokyklos įkūrėjas. Pirmasis tyrinėjo vadovų elgesį ir pirmasis tai susistemino. Toliau plėtojo F. Teiloro idėjas, ypač jas pritaikydamas įstaigų administravimui. Literatūroje pateikiama vadinamųjų. 14 Fajolio valdymo principų:

1) Darbo pasidalijimo būtinumas. Tai sumažina tikslų, kuriems reikia skirti dėmesį skaičių, todėl galima geriau susikoncentruoti prie svarbiausių. Kuo daugiau žmonių specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau atlieka savo darbą (tai svarbu diegiant konvejerių sistemas);

2) Valdžia. Vadovas turi turėti ne tik teisę įsakinėti, bet ir asmeninį autoritetą, kompetenciją;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2643 žodžiai iš 8786 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.