Darbo ir laisvalaikio sociologija
5 (100%) 1 vote

Darbo ir laisvalaikio sociologija

Darbo samprata

Nuo pat žmonių bendruomenių atsiradimo darbas tapo ne tik pagrindine gyvenimo sritimi, bet ir, svarbiausia, žmogaus kaip asmenybės formavimosi ir vystymosi sritimi. Tik dirbdamas žmogus galėjo išlikti ir išgyventi kovodamas su tuomet dar neįvaldytomis gamtos jėgomis. Ir dabar dirbdamas žmogus praleidžia didžiąją laiko dalį. Darbu jis užsitikrina sau pragyvenimą. Taigi darbas yra esminė žmogaus charakteristika.

Tačiau atskleisti darbo sampratą nėra lengva, nes darbo turinys labai įvairus. Suformuluota daug apibrėžimų, nors kyla klausimas, ar apskritai galima bendra samprata? Yra teigiančių, jog dėl to, kad darbas labai įvairiapusis reiškinys, pasireiškiantis labai skirtingomis sąlygomis (tiek istorinėmis, tiek socialinėmis, tiek geografinėmis, tiek kitokiomis), negali būti “bendro vardiklio”. Neįsitraukiant į šiuos ginčus, būtina pažymėti, kad sociologinis požiūris yra pats bendriausias.

Gamtos moksluose darbas suprantamas kaip fizinis veiksmas, kuris būdingas ne tik žmogui, bet ir gyvuliams, net gamtos jėgoms (pavyzdžiui, kalbama apie skruzdžių darbą, bangų ar vėjo darbą).

Svarbūs yra fiziologiniai ir psichologiniai darbo apibūdinimai, kuriuose pabrėžiama, kad bet kokia darbinė veikla reikalauja fiziologinės ir psichologinės įtampos. Nors fiziniame darbe dominuoja raumenų veikla, o protiniame – nervų sistemos, šis skirtumas yra sąlygiškas. Psichologiniu požiūriu ir fizinis, ir protinis darbas reikalauja sąmoningos veiklos, paremtos mąstymu ir jausmais, protu ir pojūčiais.

Visuomenės moksluose galima išskirti penkis pagrindinius požiūrius į darbą: techninį – technologinį, ekonominį, filosofinį, teisinį ir sociologinį.

Techniniu – technologiniu požiūriu darbas nagrinėjamas gamtos įvaldymo kontekste kaip žmogaus sugebėjimas kurti ir racionaliai panaudoti darbo įrankius. Tokiu požiūriu darbas apibudinamas kaip visuma veiksmų, kurių tikslas įveikti sunkumus, kad būtų patenkintas koks nors esminis poreikis.

Ekonominiu požiūriu darbas dažniausiai apibūdinamas kaip sąmoninga ir tikslinga žmogaus veikla, kuria siekiama apdoroti gamtos produktus, kad būtų patenkinti žmogaus poreikiai. Taigi darbas – tai tiesioginė ar tarpiška žmogaus veikla, siekiant apsirūpinti gyvenimo priemonėmis.

Filosofiniu požiūriu svarbu nusakyti darbo tikslą ir nurodyti darbo subjektą. Filosofiniu požiūriu darbas yra bet kuri kryptinga žmogaus veikla, kuria tiesiogiai ar tarpiškai siekiama sukurti tam tikrą materialinę ar dvasinę vertybę.

Teisės moksluose darbas apibūdinamas kaip teisinė kategorija. Tai svarbūs klausimai, susiję su samdomu darbu, darbiniais santykiais ir jų teisiniu reguliavimu.

Tačiau visi šie požiūriai yra vienpusiški, neskiriama pakankamai dėmesio tam, kad darbas yra labiausiai susijęs su socialine veikla. Tą vienpusiškumą gali įveikti būtent sociologija.

Sociologinis darbo apibūdinimas turi parodyti darbo kaip visuomeninio reiškinio esmę, specifinius žmogaus ir darbo, darbo ir visuomenės, gamtos ir darbo ryšius. Svarbu nustatyti darbo reikšmę žmogui. Apibrėžime turi atsispindėti ne tik esamos darbo charakteristikos, bet ir galimi darbo turinio bei bobūdžio pokyčiai.

Pačios bendriausios darbinės veiklos charakteristikos yra šios:

1) žmogaus darbas yra sąmoninga ir kryptinga veikla,

2) tai kompleksinė įvairių grupių veikla,

3) tai veikla, kuria kuriamos atitinkamos materialinės ir dvasinės vertybės, turinčios visuomeninę reikšmę.

Taigi sociologiniu požiūriu darbas yra sąmoninga, universali ir organizuota žmogaus veikla, kurios turinys ir pobūdis yra sąlygojami darbo priemonių išsivystymo lygio ir visuomeninių santykių ypatybių, o žmogus šioje veikloje save įvertina kaip visuomenės narį, kuriantį materialines ir dvasines vertybes savo esminiams poreikiams patenkinti.

Šiame apibrėžime yra pabrėžiama, kad sudėtingu visuomeniniu reiškiniu darbu žmogus sąmoningai veikdamas realizuoja save kaip asmenybę. Žmogus užsitikrina savo egzistavimo sąlygas ne tik keisdamas gamtą, bet ir keisdamas patį save, savo santykius su kitais žmonėmis.

Darbo prigimtis pasireiškia įvairiai. Pirmiausia žmogus dirbdamas sąveikauja su kitais dirbančiaisiais. Kita vertus, jis išreiškia savo požiūrį į darbą kaip į konkrečią aktyvumo rūšį: arba darbu įtvirtina save kaip asmenybę, arba priešingai, jaučia prievartą. Tiagi darbas kaip visuomeninis reiškinys atspindi visuomenės esmę.

Kadangi darbas remiasi daugelio žmonių sąveika, būtina ir darbo organizacija. Darbo organizacija savo ruožtu priklauso nuo visuomenės pobūdžio. Visuomeninis darbo pobūdis pasireiškia pirmiausiai tuo, kad kiekvienas žmogus gyvena konkrečioje visuomenėje su atitinkamomis sąlygomis, sukurtomis anksčiau gyvenusių žmonių kartų. Be to, žmonės darbo procese sąveikauja. Darbas yra arba stichinis, arba sąmoningas ir valingas įvairių sričių darbo sujungimas į visuminį darbą. Sunku rasti žmogų, kurio darbas, nors ir stichiškai, visai nebūtų susijęs su kitų rūšių darbu ir neįsilietų į bendro darbo procesą.

Žmogaus darbas yra kryptinga veikla. Tačiau ne kiekvieną kryptingą veiklą galima pavadinti darbu. Pavyzdžiui, negalima vadinti darbu valgymo, kai žmogus kryptingai patenkina savo biologinius poreikius. Todėl būtina patikslinti
kokia kryptinga veikla laikoma darbu. Čia veiklą reikia sieti su gamyba, tai yra su tokia veikla, kuria keičiama gamta – su materialine gamyba. Siaurąja žodžio prasme darbas yra tik kryptinga veikla ekonomiškai pagrįstoje gamyboje. Tokioje gamyboje neišvengiamas būtinybės, tai yra tam tikros prievartos elementas. Būtinybė užtikrinti savo egzistavimą skiriasi nuo laisvalaikio, poilsio ir panašiai. Pavyzdžiui, kaip paaiškinti veiklą sode arba darže. Jei valstietis triūsia darže, kad pragyventų, tai vadinama darbu. Darbo kaip kryptingos veiklos negalima sieti vien tik su materialine gamyba. Bet kuri kryptinga veikla, kuria siekiama užtikrinti žmogaus egzistavimą, yra darbas.

Dėl darbo priverstinumo yra skirtingų nuomonių. Vieni mokslininkai teigia, kad darbas visuomet reikalauja didesnės įtampos negu, pavyzdžiui, kai siekiama tik malonumo. Tik įtampa didina žmogaus sugebėjimus, tik jos dėka darbas tampa pagrindiniu žmogaus gyvenimo veiksniu. Be darbo žmogus degraduoja.

Kiti mokslininkai teigia, kad darbas neturi tapti našta, būti nemalonus. Taigi visuomenei vystantis prievartos turi mažėti, nes prievarta nėra imanentiškai būdinga darbui.

Sociologinis darbo apibrėžimas paremtas tuo, kad darbas yra tarpininkas tarp žmogaus ir gamtos, nusako specifines žmogaus darbo kaip visuomeninio reiškinio savybes. Darbas užtikrina žmogaus egzistavimą, bet kartu išreiškia ir daugelį kitų dalykų. Darbas yra specifinė žmogaus savirealizacijos sfera.

Darbo procesas, turinys, bei pobūdis

Darbinė veikla išreiškia konkretų žmogaus aktyvumą. Tačiau šios veiklos formos, nors ir kaip skirdamosis vienos nuo kitų, turi bendrų bruožų, kuriuos galima apibūdinti kaip žmogaus energijos sąnaudas ir kaip atitinkamų pokyčių užtikrinimą, tai yra kažko naujo, ko dar nebuvo, sukūrimą. Visa tai neįmanoma be kryptingos žmogaus valios.

Darbo procese sąveikauja daug elementų. Būtina išskirti tokius momentus kaip:

1) kryptingą žmogaus veiklą, t. y. patį darbą,

2) darbo dalyką, tai yra tai, ką žmogus kuria,

3) darbo priemones, kuriomis žmogus kuria darbo dalyką.

Kuris iš šių elementų svarbiausias, labai priklauso nuo gamybinių jėgų išsivystymo lygio ir nuo tikslų, kuriuos mes norime pasiekti darbo procese. Tačiau kryptinga veikla lieka pagrindiniu darbo proceso momentu.

Darbas – tai tokia veikla, kurioje žmogus pasireiškia kaip kūrėjas. Kad taptų pagrindiniu darbinio proceso veiksniu, žmogus turi turėti atitinkamus įgūdžius ir darbo patyrimą. Darbinė veikla pasireiškia kaip fizinio ir psichologinio prado vienovė. Su veikla yra susijusios tokios sąvokos kaip tiklas, interesas, ir pan.

Tikslas žmogaus sąmonėje susiformuoja kaip jo meterialinių ir dvasinių poreikių bei jo darbo patyrimų atspindys. Tikslas realizuojamas konkrečia žmogaus veikla, kuri savo ruožtu gali būti detalizuojama iki paprasčiausių darbo operacijų.

Kad įgyvendintų savo tikslus, žmonės jungiasi į grupes, pasiskirstydami ir bendrai organizuodami savo veiklą. Todėl darbo sociologija, tirdama darbą, žiūri, kiek bendras darbas didina darbo našumą.

Darbo priemonės yra vienas iš svarbiausių darbo elementų. Darbo priemonės savo ruožtu yra kryptingos žmonių veiklos rezultatas, produktas. Tai materializuotas žmonijos patyrimas ir žinios. Jos suprantamos plačiąja ir siaurąja prasme. Siaurąja prasme darbo priemonės – tai mechaninės darbo priemonės. Plačiąja prasme – tai visi materialiniai veiksniai, kurie tiesiogiai nėra darbo proceso dalis, bet daro jį galimą. Tai žemė, pastatai, kuriuose vyksta darbo procesas, keliai transportas ir panašiai.

Darbo dalykas – tai natūrali materija, kurią darbo priemonėmis apdoroja žmogus, siekdamas jai suteikti tam tikrą formą, kuri tenkintų jo poreikius. Darbo procese žmogus apdoroja ir tuos produktus, kurie jau buvo apdoroti kitų.

Darbo priemonės ir darbo dalykai – tai objektyvūs gamybos veiksniai, kurie kartu vadinami gamybos priemonėmis. Darbinė žmogaus veikla, sujungianti darbo priemones ir dalykus, pasižymi techniniu – organizaciniu ir socialiniu – ekonominiu aspektais. Techniniu – organizaciniu aspektu veikla yra sąlygojama gamybos priemonių pobūdžio ir jų išsivystymo lygio, taip pat jų sąlygotų darbo organizacijos formų. Socialiniu – ekonominiu aspektu darbinė žmogaus veikla yra sąlygota objektyvių ryšio tarp žmogaus ir jo darbo formų bei darbo pobūdžio visuomenėje.

Darbo turinio ir pobūdžio terminai sociologijoje vartojami labai dažnai. Tačiau yra daug įvairių traktuočių, todėl sunku palyginti empirinių tyrimų rezultatus ir suformuluoti ženklesnes teorines išvadas. Vieni teigia, kad darbo turinys nustatomas atsižvelgiant į konkrečius darbo proceso dalyvių darbinių funkcijų pokyčius, taip pat į būtiną kvalifikacijos lygį ir darbo pasidalijimą. Kiti teigia, kad darbo turinys – tai visuma elementų, ryšių ir santykių, kurių dėka žmogaus veikla tampa kryptinga. Darbo turinys yra veikiamas ne tik techninių – organizacinių, bet ir socialinių – ekonominių veiksnių. Taigi darbo turinys yra techninių – organizacinių funkcijų, kurios ir sudaro kryptingą žmogaus veiklą, bei socialinių – ekenominių santykių, kurie susiklosto tos veiklos procese, tam tikru būdu organizuota visuma.

Darbo socialinis – ekonominis turinys pasireiškia
santykiu tarp individo darbo ir visos visuomenės darbo. Darbo visuomeninis pobūdis gali būti nagrinėjamas keliais aspektais. Pačiu bendriausiu sociologiniu požiūriu egzistuoja universalus darbo ir visuomenės santykis. Kitas aspektas rodo, kad pereinant iš vienos visuomenės santvarkos į kitą kinta santykiai tarp visuomenės visuminio darbo ir individo darbo. Šis aspektas nagrinėja socialinės grupės socialinius skirtumus, kurie sąlygoti techninio – organizacinio darbo turinio. Skirtumas tarp techninio – organizacinio ir socialinio – ekonominio darbo turinio komponentų nėra absoliutus, o santykinis. Tačiau jį būtina turėti galvoje, nes reikia skirti darbo turinį ir darbo pobūdį, kad nedominuotų technicistinis požiūris.

Darbo pobūdis apibūdinamas ryšiais ir santykiais, kurie atspindi darbo visuomeninės prigimties raidos lapsnį. Tai dirbančiojo santykis su gamybos priemonėmis (tuo pasireiškia socialinė darbo esmė), ryšys tarp individo darbo ir visuomeninio darbo politiniu – ekonominiu aspektu (tuo pasireiškia visuomeninis darbo pobūdis), ryšys tarp žmogaus ir visuomenės plačiuoju sociologiniu požiūriu, ryšys tarp gamybinių jėgų išsivystymo lygio ir socialinių darbo pasekmių, ryšys tarp individo darbo tikslo ir gamybos tikslo visuomenėje. Be to, žmogaus darbo pobūdis atspindi žmogaus požiūrį į savo darbinę veiklą.

Darbo pobūdis sąlygotas: 1) darbo turinio, fizinės ir protinės darbo įtampos, 2) visuomeninių santykių.

Neteisinga manyti, kad modernioje visuomenėje nėra skiriamas darbo turinys ir darbo pobūdis. Tiesa, dažniau akcentuojamas technikos ir technologijos poveikis darbo turiniui ir pobūdžiui, bet nagrinėjamos ir socialinės pasekmės. Pavyzdžiui dar XXa. pradžioje JAV žymus darbo organizatorius F. Teiloras, nagrinėdamas konvejerinį darbą, koncentravo dėmesį tik įtechnologiją, o vėliau buvo pabrėžiama tarpasmeninių santykių reikšmė darbo našumui.

Santykių rūšys darbo procese

Žmogus beveik niekada nedirba vienas. Todėl kiekvienam dirbančiam žmogui būtina derinti savo veiksmus su kitais darbo proceso dalyviais. Savo bendra veikla žmonės ir sujungia darbo priemones su darbo dalyku. Taigi darbo procese tarp žmonių susidaro santykiai. Pagrindiniai yra gamybiniai santykiai, kurie formuojasi žmonių santykio su gamybos priemonėmis pagrindu. Būtent tai, kam priklauso gamybos priemonės, sąlygoja ir darbo produkto paskirstymo pobūdį. Kartu su gamybiniais santykiais darbo procese, susidaro ir kitokie visuomeniniai santykiai, pirmiausia teisiniai ir politiniai. Teisiniai santykiai pagal esamą teisinę sistemą reguliuoja žmonių tarpusavio sąveiką darbo procese. Politiniai santykiai sąlygoja valdžios sandarą toje visuomenėje.

Kadangi darbas yra visuomeninio pobūdžio, dirbantysis yra įtrauktas ir į socialinius – ekonominius santykius su kitais darbo proceso dalyviais.

Psichologiniu požiūriu darbo priemonių poveikis taip pat įvairialypis. Kiekvienas darbas reikalauja tam tikros žmogaus koncentracijos. Kuo sudėtingesnis darbas, tuo didesnė įtampa. Tačiau darbo procese žmogus patiria ir teigiamų emocijų. Kai dirbama suinteresuotai, entuziastingai, susikoncentravus ir susikaupus, pajuntamas džiaugsmas, susižavėjimas, triumfas ir panašiai. Neigiamos emocijos sukelia pasyvumą, intereso praradimą, apmaudą, nepasitenkinimą ir panašiai.

Kaip minėta, darbo procese žmonės užmezga socialinius – ekonominius santykius. Tai tiek vertikalūs, tiek horizontalūs gamybiniai santykiai: darbdavio – dirbančiojo, vadybininko – administratoriaus ir pan.

Darbo aplinka

Dažnai darbo aplinka suprantama kaip darbo priemonės ir darbo sąlygos arba kaip individų, dalyvaujančių darbo procese, sąveika. Pavyzdžiui, darbo aplinka apibūdinama kaip fizinės ir materialinės sąlygos, kuriomis ir vyksta darbo procesas. Taip apibūdinus darbo aplinką pereinama prie klausimų, kaip organizuoti gamybą, atsižvelgiant į psichologines ir sociologines darbo vietos sąlygas.

Priimtiniausias darbo aplinkos apibūdinimas yra toks – darbo aplinka yra visuma ir vienovė materialinių darbo proceso veiksnių ir visuomeninių santykių, kurie kyla darbo procese tarp jo dalyvių. Savo ruožtu darbo aplinka yra žmogaus gyvenimo aplinkos dalis.

Taigi yra fizinė ir socialinė darbo aplinka.

Fizinės darbo aplinkos elementus galima skirti į dvi grupes. Pirmąją sudaro veiksniai, kurie nėra darbo produktai. Antrąją grupę sudaro gamybos priemonės, žaliavos, patalpos ir pan., tai yra žmogaus darbo produktai. Jie žmogui turi grįžtamąjį poveikį. Poveikis gali būti tiek pozityvus, tiek negatyvus. Grįžtamasis fizinių darbo aplinkos elementų poveikis sąlygotas ne tik šių materialinių veiksnių prigimties, bet ir visuomeninių santykių pobūdžio.

Fiziniai darbo aplinkos elementai visą laiką kinta. Ypač tie, kurie sukurti žmogaus. Tai sukelia tam tikrų socialinių pasekmių.

Santykiai, kuriuos tarpusavyje užmezga darbo proceso dalyviai, sudaro socialinę darbo aplinką. Sociologiniu požiūriu darbas pirmiausia yra santykiai tarp darbo proceso dalyvių. Aišku, jie yra visuomeninių santykių dalis, kurių pagrindu formuojasi tarpasmeniniai darbo proceso dalyvių santykiai, taigi veikia ir psichologiniai veiksniai. Šių tarpasmeninių santykių pobūdis priklauso nuo socialinio statuso ir žmogaus vaidmens darbo
Bet kurio darbo kolektyvo nario statusas apima sąveiką jausmų ir interesų kitų darbo kolektyvo narių atžvilgiu. Statuso vaidmuo sąlygoja nuostatas, susiklosčiusius įpročius ir požiūrius, paremiančius dirbančiojo padėtį.

Iš visų visuomeninių santykių dirbančiajam yra svarbiausi gamybiniai santykiai, kuriuos kiekvienas darbo proceso dalyvis turi užmegsti su kitais dirbančiaisiais. Tačiau, be gamybinių, dar yra ir kitokių visuomeninių santykių, kurie pasireiškia įvairiomis formomis ir sudaro skirtingų ryšių rūšis paskirstant darbą. Tai viršininko ir valdinio santykiai, tai yra pavaldumo santykiai; darbuotojo ir darbuotojo santykiai, t. y. bendradarbių santykiai; tai draugystės užmegstos darbo dėka, santykai, kai tampama kolegomis, ir pan. Šių santykių turinys gali būti labai skirtingas, tačiau būtent jie ir sudaro socialinį kolektyvo klimatą ir tiesiogiai veikia darbo procesą. Jį gali veikti ir visuomeniniai santykiai, besiklostantys visoje visuomenėje apskritai.

Santykiai darbo procese ne visuomet yra bendradarbiavimo santykiai. Dažnai pasireiškia interesų sankirta ir net prieštaravimai, pavyzdžiui, tarp įvairių profesinių grupių. Tačiau interesai yra derinami, nes kitaip darbo procesas negalėtų normaliai vykti.

Tiriant darbą ir darbo aplinką dažnai vartojamas darbo vietos terminas.

Sociologiniu požiūriu svarbu, kad greta materialinių elementų būtų atsižvelgiama ir į visuomeninius santykius, kurie užmezgami darbo erdvėje. Socialiniai veiksniai išreiškia socialinius reikalavimus, kuriuos dirbantysis turi įvykdyti, jei nori patirti pasitenkinimą savo darbo vietoje. Taigi sociologiniu požiūriu darbo vietą galima apibūdinti kaip apribotą darbo aplinkos erdvę, kurioje žmogus, derindamasis prie kitų dirbančiųjų, darbo priemonėmis atlieka tam tikrą darbą.

Darbo sociologija

Kiekviena disciplina prieš pradėdama nagrinėti bet kurį reiškinį ar procesą turi apsibrėžti savo tyrimo objektą ir dalyką. Darbo sociologijos objektas yra darbas. Tačiau darbas ne tik darbo sociologijos, bet ir ekonominės sociologijos, ir pramoninės sociologijos, ir darbo rinkos sociologijos tyrimo objektas. Todėl būtina tiksliau nustatyti, ką konkrečiai tirynėja kiekviena iš šių specialiųjų sociologijos disciplinų, patikslinant kiekvienos iš jų tyrimo dalyką. Tai svarbu dar ir todėl, kad pereinamuoju laikotarpiu pokomunistinėse šalyse formuojantis naujiems visuomeniniams santykiams susiduriama tiek su nueinančiu į praeitį vadinamuoju socialistiniu darbo organizavimu, kurio paliktas problemas dar tebereikia spręsti, tiek su gimstančiais naujais darbo santykiais, kurie anksčiau buvo ideologizuojami, juos vienpusiškai priskiriant darbo susvetimėjimui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2755 žodžiai iš 8828 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.