Darbo ir poilsio laiko samprata rūšys trukmė irnustatymo tvarka
5 (100%) 1 vote

Darbo ir poilsio laiko samprata rūšys trukmė irnustatymo tvarka

11213141

Turinys

Įvadas 3

1. Darbo laiko samprata ir rūšys 4

1. 2. Darbo laiko rūšys 5

2. Darbo laiko trukmė ir rėžimas 6

2. 1. Darbo laiko rėžimas 8

3. Poilsio laiko samprata rūšys, kasmetinės ir tikslinės atostogos 9

3. 1. Poilsio laiko samprata 9

3. 2 Poilsio laiko rūšys 9

3. 2. 1 Pertrauka pailsėti ir pavalgyti 9

3. 2. 2. Papildomos ir specialiosios pertraukos 10

3. 2. 3. Paros poilsis 13

3. 2. 4. Savaitės nepertraukiamas poilsis 13

3. 2. 5. Švenčių dienos 14

3. 3. Kasmetinis poilsis 14

3. 3. 1. Kasmetinės atostogos 15

3. 3. 2. Tikslinės atostogos 16

3. 4 Poilsio laiko nustatymo trukmė 16

Išvados 17

Cituota ir naudota literatūra 18

Įvadas

Darbas padeda sukurti gerovę, realizuoti save, savo idėjas, gauti stabilias pajamas. Neatskiriama šio proceso dalis – poilsis. Tik atgavęs jėgas žmogus gali sukurti kokybišką produktą. Tam, kad šie procesai vyktų sklandžiai būtinas teisinis reglamentavimas.

Teisė į darbą ir poilsį įtvirtinta LR Konstitucijos 48 ir 49 straipsniai. Juose įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Darbo ir poilsio laikas – dvi vieno teisės instituto pusės su santykinai savarankiškais poinstitučiais – darbo laikas, poilsio laikas.

Savo darbe daugiausia rėmiausi Darbo kodeksu ir Darbo kodekso komentaru, LR Konstitucija, LR Vyriausybės nutarimais, taip pat teisės tema rašančiais žurnalais.

Tyrimo objektas: darbo laiko ir poilsio samprata pagal Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksą.

Darbo tikslas: išanalizuoti darbo ir poilsio sampratą, rūšis, trukmę ir nustatymo tvarką.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti darbo laiko sampratą ir rūšis.

2. Išanalizuoti darbo laiko trukmę ir rėžimą.

3. Ištirti poilsio laiką, jo rūšis, kasmetines ir tikslines atostogas

Tyrimo metodai: teisinės literatūros analizė.

1. Darbo laiko samprata ir rūšys

Darbo laikas filosofine prasme – tai žmogaus fizinių, psichinių sugebėjimų realizavimo būdas. Realizuodamas sugebėjimus žmogus praleidžia tam tikrą laiką.

Darbo laikas teisine prasme – tai astronominė laiko dalis, per kurią darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą bei kiti šiam laikui prilyginti laikotarpiai. Darbuotojas privalo atlikti darbo sutartyje nurodytas pareigas – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą, eiti tam tiktas pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai.

Darbo laikas gali būti suprantamas dvejopai:

1) tai teisinių darbo santykių turinio dalis. Teisiniai darbo santykiai yra tęstiniai. Darbo laikas, kaip ir darbo užmokestis, materialioji atsakomybė ir kita, yra sudedamasis darbo santykių elementas;

2) tai darbo normos kriterijus, darbo užmokesčio matas ir kt.

Į darbo laiko sampratą įeina ne tik faktiškai dirbtas laikas. Į darbo laiką įeina šie laikotarpiai:

1. Faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose. Nors budėjimo metu darbuotojas ir neatlieka savo tiesioginio darbo, bet yra pasirengęs atlikti veiksmus, kai reikia užtikrinti darbo tvarką įmonėje ar garantuoti neatidėliotinų darbų atlikimą.

2. Tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas. Šis laikas skiriasi nuo darbo susijusio su kelionėmis ar kilnojamo pobūdžio – tai darbo sutartyje sulygtas darbas. Tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laiko metu papildomai prie darbo užmokesčio mokami dienpinigiai, kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos;

3. Laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti, kadangi tai glaudžiai susiję su darbo laiku.

4. Pertraukos darbe, įskaitomos į darbo laiką. Šios pertraukos gali būti nustatytos Darbo Kodekse, kituose įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, kituose norminiuose aktuose.

5. Privalomų medicininių apžiūrų laikas. Į darbo laiką įeina tik su darbu susijęs medicininis patikrinimas.

6. Stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose, jei tai ne savarankiškas darbuotojo mokymasis.

7. Nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos. Tai vyksta tik išimtinais atvejais, kai nušalintasis darbuotojas privalo būti darbo vietoje, laikytis darbo rėžimo, vidaus darbo tvarkos taisyklių.

8. Visada įskaitomas į darbo laiką prastovos laikas.

9. Kiti teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Į darbo laiką neįeina pravaikšta, nebuvimas darbe be pateisinamos priežasties ir be darbdavio, jo įgalioto asmens ar administracijos leidimo. Jeigu darbuotojas nebuvo darbe visą darbo dieną (darbo pamainą), į darbo laiką neįskaitoma visa darbo diena (pamaina). Jei darbuotojas nebuvo darbe dalį dienos, į darbo laiką neįskaitomas visas darbe nebūtas laikas, net jeigu jis minimalus, pavyzdžiui viena valanda .

Į darbo laiką neįeina ir neatvykimas į darbą administracijos leidimu, nors tai ir nelaikoma darbo drausmės pažeidimu.

Taip pat į darbo laiką neįeina valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė tarnyba ar mokomosios
pratybos. Išimtis – įstatymais nustatytos valstybinės ir visuomeninės pareigos, įeinančios į darbo laiką.

Į darbo laiką neįskaitomas nedarbingumo laikas. Taip pat pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdienis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, kasmetės ir tikslinės atostogos.

Į darbo laiką neįskaičiuojami ir kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai nekeičiantys imperatyvių DK nuostatų.

1. 2. Darbo laiko rūšys

Paprastai darbo laikas – sutinkamai su Darbo kodekso nuostatomis, Lietuvoje nustatoma penkių darbo dienų savaitė, ilgesnę, t.y. šešių darbo dienų savaitę galima nustatyti tik tose įmonėse, kuriose dėl gamybos ar darbo organizavimo ypatumų penkių darbo dienų savaitė yra neįmanoma. Normalus darbo laikas per savaitę (nepriklausomai nuo darbo dienų skaičiaus) yra 40 valandų. Per dieną darbo laiko trukmė negali viršyti – 8 valandų.

Sutrumpintas darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo sąlygas ir trumpinamas dėl: 1) darbuotojo amžiaus (asmenims iki aštuoniolikos metų); 2) kenksmingų darbo sąlygų; 3) darbo rėžimo; 4) ypatingo darbo pobūdžio. Darbo laikas sutrumpinamas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet jis negali būti ilgesnis kaip 36 valandos per savaitę. Darbuotojų, kurių darbas susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Atsižvelgdami į darbuotojų amžių, darbo sąlygų kenksmingumą, psichofiziologinius ir kitus veiksnius, Darbo kodeksas, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kiti teisės aktai kai kurių kategorijų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nustato sutrumpintą darbo laiką. Tokiu atveju darbuotojas dirba trumpiau nei yra nustatyta normali darbo laiko trukmė, bet jo darbo užmokestis dėl šios aplinkybės paprastai nėra mažinamas. Sutrumpintas darbo laikas tuo ir skiriasi nuo darbo laiko režimo, kad darbo sutarties šalių susitarimu darbuotojas dirba ne visą darbo laiką, kurio metu jo darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui .

Ne visas darbo laikas – tai taip pat už normalų darbo laiką trumpesnis darbo laikas, bet skirtingai nuo sutrumpinto darbo laiko nustatomas darbdavio ir darbuotojo susitarimu, o ne teisės aktų reikalavimu. Tam tikrais atvejais darbdavys privalo nustatyti tokį darbo laiką, t.y. kai to pareikalauja: darbuotojas ryšium su jo sveikatos būkle (esant atitinkamai medikų pažymai); nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti moteris; darbuotojas, auginantis vaiką iki trejų metų; darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki šešiolikos metų; darbuotojas iki aštuoniolikos metų; neįgalusis turintis vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą išvadą; darbuotojas, slaugantis sergantį šeimos narį (turintis medikų pažymą).

Jei nenustatyta medikų išvadoje ne visas darbo laikas dali būti mažinamas sutrumpinant darbo dieną arba sumažinant darbo savaitės dienas. Ne visas darbo laikas gali būti suskaidomas dalimis.

Dirbant ne viso darbo laiko sąlygomis nesikeičia kasmetinių atostogų trukmė, darbo stažo apskaičiavimas, kitos darbuotojo darbo teisės.

2. Darbo laiko trukmė ir rėžimas

Nepriklausomai nuo darbovietės, darbo laikas turi būti normuojamas visiems darbuotojams. Darbo laiko norma – įstatymo nustatyta leistina laiko norma, kurią reikia išdirbti per tam tikrą laikotarpį (dieną, pamainą, savaitę) .

DK 144 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Šis principas buvo įtvirtintas 1935 metų TDO konvencijoje Nr.47 „Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki keturiasdešimties valandų per savaitę“. Jo pirmajame straipsnyje rašoma, jog: „Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, ratifikuojanti šią Konvenciją, pareiškia savo pritarimą:

(a) 40 valandų darbo savaitės principui, kuris būtų taikomas taip, kad nenukentėtų darbuotojų pragyvenimo lygis;

(b) priimtinoms arba remtinoms priemonėms, kurios bus laikomos tinkamomis šiam tikslui pasiekti;

ir įsipareigoja šį principą taikyti įvairioms darbuotojų kategorijoms, remiantis išsamiomis atskirų konvencijų, kurias organizacijos narė yra ratifikavusi, nuostatomis“ .

Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.

Tam tikrų kategorijų (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų, energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo režimu) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo laikas gali būti iki dvidešimt keturių valandų per parą. Šių darbuotojų vidutinis darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Dirbant šiame sąraše nurodytus darbus, darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti ilgesnė negu aštuonios valandos tik tais atvejais, jei darbo pobūdis
neleidžia organizuoti darbo dienos (pamainos) trukmę, neviršijant aštuonių valandų. Šis sąrašas nustatytas 2003 m. gegužės 14d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminė darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose patvirtinimo“ .

DK normos nedraudžia darbuotojams dirbti keliose darbovietėse arba vienoje darbovietėje kelis skirtingus darbus, tačiau tokiu atveju darbuotojo darbo dienos trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų

2. 1. Darbo laiko rėžimas

Darbo laiko režimas – tai darbo ir poilsio laiko suskirstymas paroje ar kitam kalendoriniame laikotarpyje. Darbo laiko rėžimo problema susideda iš dviejų dalių:

1. Darbo laiko ir poilsio laiko paskirstymo ir tinkamo to paskirstymo teisinio įforminimo;

2. Darbo laiko apskaitos.

Darbo laiko paskirstymas priklauso nuo darbo savaitės rūšies ( 5 d.d. ir 6 d.d. savaitė).

Nuo darbo laiko rėžimo priklauso kiekvieno darbuotojo darbo laiko pradžia, pabaiga, darbo metu suteikiamų pertraukų trukmė ir išdėstymas. Tvarka ir sąlygos, kuriomis vadovaujantis nustatomas darbo laiko rėžimas privalo būti nurodytos vidaus tvarkos taisyklėse. Šios taisyklės turi būti suderintos su darbuotojų atstovais.

Darbo (pamainų) grafikai paskelbiami viešai informaciniuose stenduose, kad visi darbuotojai galėtų susipažinti su darbo rėžimu. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki jų įsigaliojimo, suderinusi su įmonės įstaigos organizacijos darbuotojų atstovais.

Darbuotojams nustatoma penkių darbo dienų savaitė su dviem poilsio dienomis, jei penkių darbo dienų savaitė neįmanoma, nustatoma šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafike nustatytu laiku. Per apskaitinį laikotarpį darbdavys turi užtikrinti visiems vienodai palankų darbo laiko rėžimą, draudžiama skirti dirbti dvi pamainas iš eilės. Darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki keturiolikos metų turi pirmumo teisę pasirinkti darbo pamainą.

Darbuotojų dirbtas darbo laikas turi būti tinkamai apskaitomas nustatytos tvarkos žiniaraščiuose.

3. Poilsio laiko samprata rūšys, kasmetinės ir tikslinės atostogos

3. 1. Poilsio laiko samprata

Teisine prasme poilsio laikas – ta astronominio laiko dalis, kuri lieka už darbo laiko ribų, t.y. laikotarpis, kai darbuotojas neturi atlikti darbinių funkcijų, kai jo veiksmų nereguliuoja darbdavys. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine sutartimi ar darbo sutartimi nustatytas laisvas nuo darbo laikas, kurį darbuotojas gali naudoti savo nuožiūra. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje – „Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“ .

Poilsio laikas glaudžiai siejasi su darbo laiko sąvoka, kadangi jos abi tiesiogiai susijusios – trumpėjant darbo laikui ilgėja poilsio laikas ir atvirkščiai.

3. 2 Poilsio laiko rūšys

Poilsio laiko rūšys išdėstytos DK 157 straipsnyje :

1) pertrauka pailsėti ir pavalgyti;

2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos (pamainos) laiku;

3) paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų);

4) savaitės nepertraukiamasis poilsis;

5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).

Kiekvieną poilsio laiko rūšį išnagrinėsiu plačiau.

3. 2. 1 Pertrauka pailsėti ir pavalgyti

Pertrauka pailsėti ir pavalgyti negali būti ilgesnė kaip dvi valandos ir ne trumpesnė kaip pusė valandos. Ji paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos (pamainos), tačiau ne vėliau kaip po keturių darbo valandų. Darbdavio pareiga, kad šios pertraukos metu būtų sudarytos tinkamos sąlygos pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka neįskaitoma į darbo laiką, per ją darbuotojas gali palikti darbo vietą.

Jei dirbama šešių darbo dienų savaitėje rėžimu, poilsio ir švenčių išvakarėse dirbti be šios pertraukos galima tik tada, jei tos dienos darbo trukmė neviršija šešių valandų.

Jei darbo pobūdis neleidžia daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku.

Pertrauka pailsėti ir pavalgyti gali būti nustatoma individualiai (darbo sutartyje). Tokiu atveju nei darbo tvarkos taisyklės, nei darbo grafikas ar kolektyvinė sutartis negali keisti pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiko. Tokiu atveju, norint pakeisti pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiką, reikia keisti darbo sutartį arba šalys turi atsisakyti pertraukos laiko reguliavimo darbo sutartyje.

Taip pat pertrauka pailsėti ir pavalgyti gali būti nustatoma bendrai visiems darbuotojams darbo vidaus taisyklėse, darbo grafike, kolektyvinėje sutartyje. Sudarius kolektyvinę sutartį darbo tvarkos taisyklėse, darbo laike nustatytas pertraukos laikas, privalo atitikti kolektyvinės sutarties nuostatas. Pertraukos pailsėti ir pavalgyti sąlygos neprivalo būti nustatytos viename dokumente – galima pertraukos trukmę nustatyti viename (pvz.:
kolektyvinėje sutartyje), o pertraukos pradžią ir pabaigą kitame (pvz.: darbo tvarkos taisyklėse).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2272 žodžiai iš 4543 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.