Darbo ir poilsio laiko samprata rūšys trukmė irnustatymo tvarka
5 (100%) 1 vote

Darbo ir poilsio laiko samprata rūšys trukmė irnustatymo tvarka

1121

Turinys

Įvadas 3

1. Darbo laiko samprata ir rūšys 4

1. 2. Darbo laiko rūšys 5

2. Darbo laiko trukmė ir rėžimas 6

2. 1. Darbo laiko rėžimas 8

3. Poilsio laiko samprata rūšys, kasmetinės ir tikslinės atostogos 9

3. 1. Poilsio laiko samprata 9

3. 2 Poilsio laiko rūšys 9

3. 2. 1 Pertrauka pailsėti ir pavalgyti 9

3. 2. 2. Papildomos ir specialiosios pertraukos 10

3. 2. 3. Paros poilsis 13

3. 2. 4. Savaitės nepertraukiamas poilsis 13

3. 2. 5. Švenčių dienos 14

3. 3. Kasmetinis poilsis 14

3. 3. 1. Kasmetinės atostogos 15

3. 3. 2. Tikslinės atostogos 16

3. 4 Poilsio laiko nustatymo trukmė 16

Išvados 17

Cituota ir naudota literatūra 18

Įvadas

Darbas padeda sukurti gerovę, realizuoti save, savo idėjas, gauti stabilias pajamas. Neatskiriama šio proceso dalis – poilsis. Tik atgavęs jėgas žmogus gali sukurti kokybišką produktą. Tam, kad šie procesai vyktų sklandžiai būtinas teisinis reglamentavimas.

Teisė į darbą ir poilsį įtvirtinta LR Konstitucijos 48 ir 49 straipsniai. Juose įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Darbo ir poilsio laikas – dvi vieno teisės instituto pusės su santykinai savarankiškais poinstitučiais – darbo laikas, poilsio laikas.

Savo darbe daugiausia rėmiausi Darbo kodeksu ir Darbo kodekso komentaru, LR Konstitucija, LR Vyriausybės nutarimais, taip pat teisės tema rašančiais žurnalais.

Tyrimo objektas: darbo laiko ir poilsio samprata pagal Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksą.

Darbo tikslas: išanalizuoti darbo ir poilsio sampratą, rūšis, trukmę ir nustatymo tvarką.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti darbo laiko sampratą ir rūšis.

2. Išanalizuoti darbo laiko trukmę ir rėžimą.

3. Ištirti poilsio laiką, jo rūšis, kasmetines ir tikslines atostogas

Tyrimo metodai: teisinės literatūros analizė.

1. Darbo laiko samprata ir rūšys

Darbo laikas filosofine prasme – tai žmogaus fizinių, psichinių sugebėjimų realizavimo būdas. Realizuodamas sugebėjimus žmogus praleidžia tam tikrą laiką.

Darbo laikas teisine prasme – tai astronominė laiko dalis, per kurią darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą bei kiti šiam laikui prilyginti laikotarpiai. Darbuotojas privalo atlikti darbo sutartyje nurodytas pareigas – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą, eiti tam tiktas pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai.

Darbo laikas gali būti suprantamas dvejopai:

1) tai teisinių darbo santykių turinio dalis. Teisiniai darbo santykiai yra tęstiniai. Darbo laikas, kaip ir darbo užmokestis, materialioji atsakomybė ir kita, yra sudedamasis darbo santykių elementas;

2) tai darbo normos kriterijus, darbo užmokesčio matas ir kt.

Į darbo laiko sampratą įeina ne tik faktiškai dirbtas laikas. Į darbo laiką įeina šie laikotarpiai:

1. Faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose. Nors budėjimo metu darbuotojas ir neatlieka savo tiesioginio darbo, bet yra pasirengęs atlikti veiksmus, kai reikia užtikrinti darbo tvarką įmonėje ar garantuoti neatidėliotinų darbų atlikimą.

2. Tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas. Šis laikas skiriasi nuo darbo susijusio su kelionėmis ar kilnojamo pobūdžio – tai darbo sutartyje sulygtas darbas. Tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laiko metu papildomai prie darbo užmokesčio mokami dienpinigiai, kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos;

3. Laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti, kadangi tai glaudžiai susiję su darbo laiku.

4. Pertraukos darbe, įskaitomos į darbo laiką. Šios pertraukos gali būti nustatytos Darbo Kodekse, kituose įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, kituose norminiuose aktuose.

5. Privalomų medicininių apžiūrų laikas. Į darbo laiką įeina tik su darbu susijęs medicininis patikrinimas.

6. Stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose, jei tai ne savarankiškas darbuotojo mokymasis.

7. Nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos. Tai vyksta tik išimtinais atvejais, kai nušalintasis darbuotojas privalo būti darbo vietoje, laikytis darbo rėžimo, vidaus darbo tvarkos taisyklių.

8. Visada įskaitomas į darbo laiką prastovos laikas.

9. Kiti teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Į darbo laiką neįeina pravaikšta, nebuvimas darbe be pateisinamos priežasties ir be darbdavio, jo įgalioto asmens ar administracijos leidimo. Jeigu darbuotojas nebuvo darbe visą darbo dieną (darbo pamainą), į darbo laiką neįskaitoma visa darbo diena (pamaina). Jei darbuotojas nebuvo darbe dalį dienos, į darbo laiką neįskaitomas visas darbe nebūtas laikas, net jeigu jis minimalus, pavyzdžiui viena valanda .

Į darbo laiką neįeina ir neatvykimas į darbą administracijos leidimu, nors tai ir nelaikoma darbo drausmės pažeidimu.

Taip pat į darbo laiką neįeina valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė tarnyba ar mokomosios
pratybos. Išimtis – įstatymais nustatytos valstybinės ir visuomeninės pareigos, įeinančios į darbo laiką.

Į darbo laiką neįskaitomas nedarbingumo laikas. Taip pat pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdienis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, kasmetės ir tikslinės atostogos.

Į darbo laiką neįskaičiuojami ir kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai nekeičiantys imperatyvių DK nuostatų.

1. 2. Darbo laiko rūšys

Paprastai darbo laikas – sutinkamai su Darbo kodekso nuostatomis, Lietuvoje nustatoma penkių darbo dienų savaitė, ilgesnę, t.y. šešių darbo dienų savaitę galima nustatyti tik tose įmonėse, kuriose dėl gamybos ar darbo organizavimo ypatumų penkių darbo dienų savaitė yra neįmanoma. Normalus darbo laikas per savaitę (nepriklausomai nuo darbo dienų skaičiaus) yra 40 valandų. Per dieną darbo laiko trukmė negali viršyti – 8 valandų.

Sutrumpintas darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo sąlygas ir trumpinamas dėl: 1) darbuotojo amžiaus (asmenims iki aštuoniolikos metų); 2) kenksmingų darbo sąlygų; 3) darbo rėžimo; 4) ypatingo darbo pobūdžio. Darbo laikas sutrumpinamas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet jis negali būti ilgesnis kaip 36 valandos per savaitę. Darbuotojų, kurių darbas susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Atsižvelgdami į darbuotojų amžių, darbo sąlygų kenksmingumą, psichofiziologinius ir kitus veiksnius, Darbo kodeksas, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kiti teisės aktai kai kurių kategorijų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nustato sutrumpintą darbo laiką. Tokiu atveju darbuotojas dirba trumpiau nei yra nustatyta normali darbo laiko trukmė, bet jo darbo užmokestis dėl šios aplinkybės paprastai nėra mažinamas. Sutrumpintas darbo laikas tuo ir skiriasi nuo darbo laiko režimo, kad darbo sutarties šalių susitarimu darbuotojas dirba ne visą darbo laiką, kurio metu jo darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui .

Ne visas darbo laikas – tai taip pat už normalų darbo laiką trumpesnis darbo laikas, bet skirtingai nuo sutrumpinto darbo laiko nustatomas darbdavio ir darbuotojo susitarimu, o ne teisės aktų reikalavimu. Tam tikrais atvejais darbdavys privalo nustatyti tokį darbo laiką, t.y. kai to pareikalauja: darbuotojas ryšium su jo sveikatos būkle (esant atitinkamai medikų pažymai); nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti moteris; darbuotojas, auginantis vaiką iki trejų metų; darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki šešiolikos metų; darbuotojas iki aštuoniolikos metų; neįgalusis turintis vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą išvadą; darbuotojas, slaugantis sergantį šeimos narį (turintis medikų pažymą).

Jei nenustatyta medikų išvadoje ne visas darbo laikas dali būti mažinamas sutrumpinant darbo dieną arba sumažinant darbo savaitės dienas. Ne visas darbo laikas gali būti suskaidomas dalimis.

Dirbant ne viso darbo laiko sąlygomis nesikeičia kasmetinių atostogų trukmė, darbo stažo apskaičiavimas, kitos darbuotojo darbo teisės.

2. Darbo laiko trukmė ir rėžimas

Nepriklausomai nuo darbovietės, darbo laikas turi būti normuojamas visiems darbuotojams. Darbo laiko norma – įstatymo nustatyta leistina laiko norma, kurią reikia išdirbti per tam tikrą laikotarpį (dieną, pamainą, savaitę) .

DK 144 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Šis principas buvo įtvirtintas 1935 metų TDO konvencijoje Nr.47 „Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki keturiasdešimties valandų per savaitę“. Jo pirmajame straipsnyje rašoma, jog: „Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, ratifikuojanti šią Konvenciją, pareiškia savo pritarimą:

(a) 40 valandų darbo savaitės principui, kuris būtų taikomas taip, kad nenukentėtų darbuotojų pragyvenimo lygis;

(b) priimtinoms arba remtinoms priemonėms, kurios bus laikomos tinkamomis šiam tikslui pasiekti;

ir įsipareigoja šį principą taikyti įvairioms darbuotojų kategorijoms, remiantis išsamiomis atskirų konvencijų, kurias organizacijos narė yra ratifikavusi, nuostatomis“ .

Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1386 žodžiai iš 4543 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.