Darbo priežiūra
5 (100%) 1 vote

Darbo priežiūra

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………3

1. Darbo vietų projektavimas………………………………………………….4

2. Individualios darbo vietos organizavimas………………………………….5

3. Darbo vietų ir darbuotojų įvertinimas……………………………………….7

4. Darbo vietų ergonomika …………………………………………………..10

5. Rizikos veiksniai…………………………………………………………..12

Išvados…………………………………………………………………………15

Literatūra………………………………………………………………………16

Įvadas

Darbo organizavimą reikėtų suprasti kaip darbo procesų struktūros gamybos procese, žmonių tarpusavio sąveikos su įrengimais ir darbo objektais tvarkymą. Nuo darbo organizavimo priklauso įmonės veiklos rezultatai, todėl jį reikia nuolatos gerinti ir tobulinti, sudaryti optimalias darbo sąlygas. Tai galima pasiekti įgyvendinant ir tobulinant darbo pasidalijimą; kooperavimą; diegiant naujus darbo metodus; gerinant darbo sąlygas; darbo ir poilsio režimą; keliant darbuotojų kvalifikaciją ir kt.

Darbo organizavimas yra dinamiškas, jį reikia nuolatos pertvarkyti diegti naujas darbo priemones, vykdyti darbo pasidalijimą ir kooperavimą ir kt. Darbo pasidalijimas yra vienas iš organizacinių darbo našumo didinimo veiksnių. Darbininkams pakanka siauros specializacijos, jie įgauna darbo įgūdžių ir didėja darbo našumas. Tačiau darbo pasidalijimo lygis turi būti optimalus, kad darbas netaptų monotoniškas, nuobodus ir pan. Reikėtų pasirinkti tokį darbo pasidalijimą, kuris tenkintų technologinio proceso reikalavimus ir pačius darbuotojus. Didėjant darbo pasidalijimui, didėja ir darbo kooperavimo lygis. Optimalus atvejis, kada darbo pasidalijimas sutampa su darbo kooperavimu.

Tačiau to ne visuomet galima pasiekti. Pirmiausia tai priklauso ir nuo gamybos tipo, technologinių procesų mechanizavimo, automatizavimo lygio, gamybos specializacijos lygio ir kt.

Svarbus vaidmuo darbo organizavime tenka darbo metodams, t.y. jų projektavimui, diegimui. Darbo metodai yra veikimo būdas, t.y. darbo judesių visuma ir jų nuoseklumas. Todėl, projektuojant darbo metodus, reikia siekti, kad atliekamose operacijose nebūtų neracionalių judesių veiksmų,. Tikslinga atlikti tyrimus, panaudoti darbininkų patirtį ir kt. Darbo metodus derėtų parengti kartu su nauja technologija.

Suprojektuotų darbo metodų diegimas prasideda darbininkų apmokymu, kartu su naujų technologijų diegimu.

1. Darbo vietų projektavimas

Geros darbo vietos suplanavimas – darbo našumo, kokybės didinimo rezervas. Šiam klausimui vadyboje turi būti skiriamas prideramas dėmesys.

Darbo vieta – tai vieno ar kelių žmonių darbinės veiklos zona, turinti būtinas gamybos priemones užduočiai (darbui) atlikti. Darbo vieta turi būti patogi, aprūpinta viskuo, kas būtina darbo procesui, saugi, nevarginti žmogaus ir pan. Paprastai jos klasifikuojamos į pagrindines, pagalbinės gamybos ir aptarnavimo. Pagal specializacijos lygį – universalios ir specializuotos. Priklausomai nuo darbų mechanizavimo lygio: rankines; rankinės-mechanizuotos; mašininės-rankinės; mašininės; automatinės ir pan. Pagal darbininkų skaičių – individualios ir brigadinės, o pagal pastovumą -stacionarios ir judančios.

Į organizacinę darbo vietos įrangą įeina darbo stalai, spintos, lentynos, įrankių spintelės ir kt. Technologinė darbo vietos įranga – tai prietaisai, įrankiai ir kt.

Darbo vietų išplanavimas – tai darbo vietos įrengimo elementų išdėstymas erdvėje. Tai daroma, remiantis optimalių darbo zonų normatyvais, kuriuose, priklausomai nuo žmogaus ūgio, nurodyti optimalūs atstumai. Visi įrankiai, darbo objektai, kurie imami nuosekliai vienas po kito, turi būti išdėlioti greta, kad darbininkas atliktų kuo mažiau judesių. Visi daiktai darbo vietose turi būti laikomi tose pačiose vietose, kad darbininkas įpratęs juos greičiau paimtų. Tai sumažina fizinį nuovargį bei darbo imlumą. Labai svarbu, kad būtų patogi darbuotojo darbo poza. Jeigu yra galimybė, geriausia darbo vieta – sėdima, bet tai lemia technologiniai procesai. Patogiai pozai keliami šie reikalavimai: patogi žmogaus kūno padėtis; manipuliacijos laisvė; optimalus darbo zonos matomumas ir kt.

Svarbus darbo vietų įrengimo elementas – signalizavimo ir ryšio priemonės. Jos gali būti vizualinės, garsinės ir mišriosios. Jomis darbininkas informuoja apie darbo proceso sutikimo priežastis. Signalizacijos priemonės turi būti lengvai suvokiamos; tai priklauso nuo spalvos stiprumo, dydžio, formos, trukmės, atsiradimo laiko ir pan. Įgudę darbininkai signalus suvokia pagal jų buvimo vietą. Įvairūs prietaisai, kurių parodymais darbininkai vadovaujasi darbe, turi būti išdėstyti prieinamose, gerai matomose vietose.

Kiekviena darbo vieta turi būti darbo požiūriu saugi, čia būtinos reikiamos apsaugos priemonės. Darbo saugos reikalavimai nustatyti specialiomis instrukcijomis, reikalavimais.

Kiekvienas
technologinis procesas turi savus reikalavimus, į kuriuos reikia atsižvelgti, įrengiant apšvietimo sistemas, išdėstant technologinius įrengimus; privalu laikytis sanitarijos higienos normų ir kt.[3].

Tarnautojų darbo organizavimo principai tie patys, tačiau jų parametrai skiriasi ir priklauso nuo darbo pobūdžio. Dabar gaminami įvairioms darbo vietoms specialios paskirties baldai ir kita reikalinga administracinių patalpų įranga.

Darbo sąlygos – visuma išorinių ir vidiniu darbo veiksnių tiesiogiai ar netiesiogiai darančių įtaką darbinės veiklos rezultatams. Darbo sąlygų komfortiškumą lemia šie veiksniai: l) sanitarijos ir higienos (mikroklimatas, apšviestumas, mechaniniai virpesiai, spinduliavimas, užterštumas); 2) psichofiziologiniai (fizinis krūvis, protinė ir emocinė įtampa, darbo poza, nuovargis ir monotonija); 3) estetiniai (darbo patalpų, darbo vietos, priemonių ir rūbų dizainas); 4) socialiniai-psichologiniai (psichologinis klimatas grupėje ir organizacijoje, veiklos prestižas); 5) socialiniai-ekonominiai (socialinė sauga ir rūpyba, finansavimas, atlyginimas)[2].

2.Individualios darbo vietos organizavimas

Kiekviena organizacinė struktūra susideda iš didesnio ar mažesnio individualių darbo vietų skaičiaus, todėl jį yra pagrindinė organizacijos ląstelė. Jei darbo vieta tinkamai suformuota, tai visi valdymo procesai, gali vykti sklandžiai, nes organizacijoje nėra tokios informacijos ar užduočių, kurie “nepereitų” per darbo vietą.

Darbo vietos būna dviejų rūšių – vykdytojų ir vadovų. Individuali darbo vieta jungia tris elementus : užduotis, teises ir atsakomybę.

Užduotis, kurioms spręsti yra sukurta darbo vieta ir kurias atlikti yra pasamdyto darbuotojo pareiga. Jos paaiškina, kodėl yra šis darbas, kokie veiklos tikslai, ką privalo atlikti darbuotojas, kad jie būtų pasiekti.

Darbuotojo teises ir įgaliojimus veikti, taip pat teisę apsirūpinti reikalinga informacija ir naudotis techninėmis priemonėmis.

Atsakomybę už užduočių atlikimą ir teisių bei įgaliojimų panaudojimą.

Visi trys elementai yra vienodai svarbūs ir turi harmoningai derintis. Bent vieno nebuvimas ar nepakankamas apibrėžimas sutrikdo normalų darbą. Daug įstaigų blogai veikia dėlto, kad jose niekas tiksliai nežino, ką gali ir už ką atsako.

Trys pagrindiniai darbo vietos elementai būna pirminiai. Jie apibrėžia darbo vietos esmę. Kitaip tariant, tai yra pagrindinės darbuotojo pareigos. Suprantama, kad organizacijoje įgyjamos ir antrinės, galima sakyti, papildomos pareigos, ir įgaliojimai, kurie sukuria antrinę atsakomybę. Pavyzdžiui, tausoti ne tik tiesiogiai paskirtą inventorių, baldus, bet, jei reikia, rūpintis ir bendradarbių ar visos įstaigos turto saugumu, laikytis bendradarbiavimo taisyklių, gauti papildomos informacijos ir pan.

Užduočių (pareigų) aprašymas. Aprašant pareigas, nustatoma, kokius veiksmus darbuotojas turi atlikti. Ruošiant pareigų aprašą, tikslinga vadovautis šiais septyniais principais:

1 . Atitikimo principas. Darbas, kurį turės atlikti vykdytojas, turi atitikti žmogaus fizines ir protines galimybes. Neleistina įpareigoti atlikti tokius darbus, kurie vidutinės kvalifikacijos darbuotojui yra per sudėtingi. Pažeidžiamas atitikimo principas ir tuomet, kai darbuotojui pavedama atlikti tiek darbų ir tokių sudėtingų, kad tam net teoriškai neįmanoma rasti tinkamo žmogaus.

2 . Pakankamo detalumo principas. Dažnai kyla ginčų, kiek detaliai turi būti išvardytos užduotys, kurias darbuotojas privalo atlikti. Labai išsamus sąrašas varžo darbuotoją, todėl detalumo ribų peržengimas yra organizacinė klaida. Nustatant darbus, reikia tiksliai atskirti, kas priklauso darbo sričiai, o kas kitoms, nes darbai neturi būti dubliuojami. Darbų aprašas turi padėti įvertinti, ar pakankama darbų apimtis numatyta šiai darbo vietai, o gal ji per didelė. Tuomet kažin ar darbuotojas galės laiku ir tinkamai atlikti savo pareigas. Darbų aprašas turi leisti įvertinti darbo kokybę pagal tam tikrus rodiklius.

3 . Rodiklių principas. Darbų aprašas turi būti toks, kad negalėtų būti laisvai interpretuojamas, o atvirkščiai – jis turėtų padėti vadovui nustatyti, ar darbas atliktas. Ar darbas atliktas, padeda nustatyti rodikliai. Idealu būtų rodiklius aptarti su pačiu darbuotoju.

4 . Darbų prioritetų principas. Turi būti nustatyta kiekvieno darbo lyginamoji svarba.Pavyzdžiui, darbuotojas turi atlikti penkis darbus. Keturis jis atlieka, o penktojo – ne. Taigi, užduotį jis įvykdo 4/5 ir mano, kad dirba gerai. O vadovas 5-ajam, t.y. neatliktam darbui, skiria 4/5 visos užduoties svarbos ir mano, kad darbuotojas nieko nedirba. Kyla konfliktas. Taigi, rengiant darbų aprašą, reikia nurodyti kiekvieno darbo svarbą, t.y. numatyti, kuriam darbui darbuotojai turi skirti daugiausia dėmesio.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1341 žodžiai iš 4273 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.