Darbo psichologija
5 (100%) 1 vote

Darbo psichologija

112131

Darbo psichologija yra taikomosios psichologijos šaka ir prasideda nuo XIX a. Ji tiria dirbančio žmogaus psichinės veiklos ypatumus, lemiančius jo darbo našumą. Ji padeda žmogui pasirinkti tinkamiausią profesiją, įstaigoms ir įmonėms – sudaryti palankią aplinką gamybai, vengti žmogaus darbą neigiamai veikiančių reiškinių, organizuoti gamybinį mokymą.

Darbo psichologijos tyrimų tikslas–išaiškinti, kas lemia žmogaus darbo efektyvumą, pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti darbo organizavimą ir ekonominiu, ir psichologiniu požiūriu ir išnaudoti profesinės veiklos sąlygas. Svarbiausia gamybinis darbas pagal specialybę. Tai ne tik padidins darbo našumą, gausins produkciją, gerins jos kokybę, bet ir žmogus bus labiau patenkintas darbu, kai darbas nekenks jo sveikatai, leis taikyti savo sugebėjimus, parodyti kūrybiškumą.

Darbo psichologijos istorija užsienyje

Vienas pirmųjų darbo organizavimu susidomėjo amerikietis inžinierius Frederikas Teiloras. Jo darbo organizavimo sistema tapo iš esmės darbininkų prakaito varymo sistema, tačiau vertinga buvo jo iškelta mokslinio įmonių valdymo idėja, paskatinusi mokslininkus tirti žmonių darbą ir jo sąlygas atsižvelgiant į žmogaus savybes. Tokie tyrimai davė pradžią ir darbo psichologijai.

Amerikiečių psichologas Dilis Skotas kritikavo F. Teiloro sistemą kaip žalingą žmogaus sveikatai. Jis teigė, kad, atsižvelgiant į žmogaus psichinės veiklos ypatumus, darbo našumą galima padidinti 50%.

D.Skotas remdamasis psichologijos žiniomis siūlė šias priemones darbo našumui didinti:

1. sudaryti geras darbo sąlygas;

2. rūpintis aplinka: šviesa, šiluma, triukšmas…

3. teisingai atlyginti už darbą….

O kad pagerintų žmonių darbą, D.Skotas nurodė šias savybes:

1. polinkis sekti – iš darbo aplinkos reikia šalinti visa, kas rodo blogą pavyzdį – visus tinginius, simuliantus ir pan. Būtina rodyti didelio darbo našumo pavyzdžius.

2. solidarumo jausmas – geresnių rezultatų pasiekiama draugiškai dirbant, atsižvelgiant į darbininkų interesus, žmoniškai su jais elgtis…

4. dėmesio koncentravimas dirbant – sudarytos tokios darbo sąlygos, kurios padėtų koncentruoti darbininko dėmesį į atliekamą darbą.

F. Džilbertas sudarė specialią ženklų sistemą, kuria buvo fiksuojami darbininkų judesiai ir tai per pus padidino darbo našumą.

Bostono profesorius F. Parsonas sakė, kad reikia tirti visas profesijas įvairiais aspektais, išaiškinti reikalavimus, perspektyvas.

Vokiečių psichologas H. Miunsterbergas taip pat tyręs profesinės atrankos klausimus 1912m. išleido knygą “Psichologija ir ekonominis gyvenimas”, kuri padėjo psichotechnikos, kaip savarankiško mokslo, pagrindą. Knygoje apibūdinamas psichotechnikos mokslo turinys, metodai ir psichologijos problemos: profesinė atranka, konsultavimas ir mokymas; darbo racionalizavimas; kova su profesiniu nuovargiu ir nelaimingais atsitikimais; psichologinis poveikis; psichinė higiena;psichoterapija…

Psichologų V.Davidovič, J.Špigelio, S.Archangelskio pasiūlė darbo ritminimo metodą, kuris didino darbininkų darbo našumą.

Pirmieji darbo saugos įstatymai išleisti 1802 m. Anglijoje (krašte, kur pramonė buvo išvystyta geriausiai), kai prieš karinę tarnybą tikrinant dirbančių jaunuolių buvo pastebėta sutrikimų. Vargu ar “Etikos ir sveikatos įstatymas” apsaugo vaikus nuo įdarbinimo.

Darbo psichologija Lietuvoje

Darbo psichologija Lietuvoje pradėta domėtis po Pirmojo pasaulinio karo.Vienas iš jos pradininkų buvo J. Vabalas-Gudaitis. Jis teigė, kad reikia daryti psichologinę žmonių atranką darbui pagal jų polinkius ir gabumus. Nemažai dėmesio skyrė žmogaus įgimtų savybių tyrimo testų sistemai sudaryti.

A.Gučas domėjosi ne tik profesijų psichologine analize, bet ir tyrė aplinkos įtaką žmogaus darbui, fizinei ir psichinei sveikatai ir nusprendė, kad būtina gerinti darbo sąlygas. Gučas pabrėžė, kad darbo sėkmė, rezultatai priklauso ne tik nuo veiklos sąlygų, bet ir nuo dirbančiojo individualių savybių. Tinkama profesinė atranka ir konsultacija, A. Gučo nuomone, naudinga trimis aspektais:

1. asmeniniu – padidina darbo našumą ir pasitenkinimą darbu;

2. ekonominiu – teisingiau paskirstoma darbo jėga;

3. kultūriniu – pakelia įvairių sričių specialistų kvalifikaciją.

A.Gučas tyrė ir aplinkos įtaką žmogaus darbui, fizinei ir psichinei sveikatai. Jis pabrėžė, kad darbo sąlygos, įrankiai, darbo vietos įrengimas veikia žmogaus fiziologines ir psichines funkcijas ir daro įtaką darbo našumui, todėl būtina gerinti darbo sąlygas.

Po karo sparčiai vystėsi profesinio orientavimo darbai. Juos 1957 m. pradėjo S. Kregždė ir L. Jovaiša. L.Jovaiša tyrė mokinių profesinius interesus ir profesinį apsisprendimą. S.Kregždė nagrinėjo bendrojo lavinimo mokyklų mokinių ir studentų profesinių interesų dėsningumus. 1967m. buvo sudaryta Respublikinė tarpžinybinė moksleivių profesinių orientavimo taryba, kurios pirmininkas buvo S.Kregždė.

Darbo psichologija nuolat vystosi, jos turinys vis plečiasi. Nuo darbo judesių elementų ir sugebėjimų matavimų darbo psichologai perėjo prie darbininko asmenybės ir jos santykių su socialine aplinka tyrimų. Liverpulio profesorius L. Hernšou pasakė, kad darbo psichologija turi rūpintis darbininkų gerove, o ne kaip
didinti pramoninkų pelną.

Darbo psichologijos tyrimo metodai:

Pagal tyrimo tikslus visi psichologiniai metodai skirstomi į:

· tiriamuosius – tikslas yra atskleisti dar nežinomus žmogaus psichikos dėsningumus.

· bandomuosius – tiria įvairius psichinius procesus, jų ypatumus, būsenas, asmenybės savybės tiriamos, norint nustatyti, ar jie atitinka profesijos keliamus reikalavimus.

1. Stebėjimas –žmogaus elgesio (judesių, veiksmų, gestų, mimikos, kalbos) sistemingas stebėjimas ir registravimas.

Kito asmens stebėjimas vadinamas objektyviu stebėjimu, arba ekstrospekcija, o savęs stebėjimas – savistaba, arba introspekcija.

2. Anketos – padeda gvildenti problemą, pasitelkiant daugelio žmonių apklausos duomenimis.

3. Eksperimentas: loboratorinis – atliekamas specialiose patalpose. Šiuo metodu tiksliai apskaičiuojama ir išorinius poveikius, ir atsakomąsias reakcijas į tuos dirgiklius. Natūralusis-atliekamas žmogui įprastomis gyvenimo ir darbo sąlygomis.

4. Darbo metodas – tiriamos profesijos, pats tirdamas psichologas gali pajusti tokius žmogaus veiklos ypatumus, kurių jis nepastebėtų iš šalies.

5. Pokalbis – iš anksto numatytais klausimais iš įvairių asmenų renkami duomenys apie dominančią problemą.

6. Testas – metodas, kai iš duoto uždavinio sprendimo rezultatų daromos išvados apie žmogaus psichines funkcijas, asmenybės savybes, jų išsivystymo lygį.

7. Veiklos produktų analizė – metodas, kai apie žmogaus sugebėjimus ir įgūdžius, pažiūrą į darbą, patį darbą bei su juo susijusią žmogaus psichinę veiklą sprendžiama iš jo darbo rezultatų.

L.Vekeris pabrėžia, kad žmogaus darbo rezultatai labai priklauso nuo jo psichinių procesų, skatinančių ir organizuojančių elgesio aktą, išorinį veiksmą. Darbo psichologijos uždavinys – išaiškinti žmogaus psichinių procesų, būsenų ir asmenybės savybių įtaką jo veiklai.

Psichinis pažinimo procesai – dėmesys ir mąstymas:

1. Dėmesys – savita ir sudėtinga psichikos savybė.

Skiriamos šios dėmesio rūšys:

· Nevalingas – psichikos sutelkimas į kurį nors objektą be išankstinio ketinimo.

· Valingas – tai sąmoningas psichinės veiklos sutelkimas į kurį nors objektą, turint aiškų tikslą.

· Savaiminis – tai valingo dėmesio forma. Čia psichiniai procesai organizuojami sąmoningai, bet vykti jie gali be didesnių valios pastangų.

2. Mąstymas – darbo proceso psichologinis komponentas. Svarbus vykdant operacijas, ir planuojant darbą, kontroliuojant rezultatus. Darbo planavimas – mąstymo veikla. Planuojant remiamasi ir jutiminiais duomenimis, atmintyje turimomis žiniomis, vaizdais.

Darbas ir žmogaus emocijos

Anglų psichologas J.M.Freizeris siūlo kandidatus į profesiją tirti penkiais aspektais:

1. pirmo įspūdžio (aiški kalba, tvarkinga apranga, mokėjimas išklausyti pašnekovą);

2. kvalifikacijos ( reikalingos tam tikros žinios, mokėjimas ir įgūdžiai);

3. sumanumo ir sugebėjimų (susidūrimas su iš anksto nenumatytomis situacijomis turi sugebėti susiorientuoti ir greitai spręsti, ką toliau daryti);

4. motyvai ir siekimai (kas skatina žmogų pasirinkti darbą, nes tai lemia jo požiūrį į darbą, pastovumą);

5. prisitaikymas (žmogaus sugebėjimas prisitaikyti prie darbo sąlygų).

Darbe žmogui kyla specifinių emocinių pergyvenimų; juos lemia darbo eiga, rezultatai, sąlygos, kurios padeda arba trukdo atlikti uždavinį.

Emocinės įtampos pergyvenimas lemia žmogaus veiksmus:

1. sutrinka judesiai; jie pasidaro staigūs, nesuderinti, nekoordinuoti

2. sutrinka psichinė veikla: susilpnėja dėmesys, užmirštama veiksmų seka ir jų atlikimo tvarka, lėčiau priimami sprendimai.

Ergonomika – tai mokslas apie darbą, tiriantis žmogaus fizines, fiziologines ir psichines galimybes darbo procese, darbo priemonių ir darbo aplinkos įtaką žmogaus organizmui.

Emocinė įtampa sukelia vegetatyvinius sutrikimus: keičiasi veido spalva, padažnėja kvėpavimo ritmas, širdies plakimas, pradeda drebėti pirštai, gausiai prakaituojama, džiūsta burna…

Vienas iš labiausiai nepageidaujamų reiškinių veikloje ar darbe yra emocinis stresas – visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių žmogaus organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių poveikį ir sukeliantis žmogaus organizmui įtampos būseną. Stresą sukelia: perkrovimai, laiko deficitas, blogas vadovavimas, netikėti pokyčiai darbe, frustracijos

Frustracija – tai žmogaus psichinė būsena, kai kelyje į tikslą pasitaiko žmogui atrodanti neįveikiama kliūtis (kvalifikacijos stoka), o aplinkybės neleidžia atsisakyti šio tikslo (darbo).

Tipiškas elgesys frustracijos metu yra agresija. Tai žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, kuris gali pasireikšti net kito asmens puolimu, pavartojant fizinę jėgą.

Viena svarbiausių darbo psichologijos problemų yra darbo nuovargis. Kai darbas laiku nenutraukiamas arba per trumpas poilsio laikas ir organizmo funkcinė būsena visiškai neatkuriama, susidaro specifinė būsena – pervargimas. Lengvas pervargimas visai natūralus prieš atostogas. Aiškus pervargimas būna, pažeidus darbo psichologines sąlygas. Sunkus pervargimas – jau liga – išsekimo neurozė.

Darbo funkcinis komfortas – tai dirbančiojo būsena, kai darbo priemonės ir sąlygos atitinka funkcines žmogaus

galimybes, o pats darbas teikia profesinį, psichologinį ir dvasinį pasitenkinimą, susidaro palankūs santykiai su bendradarbiais, mažina nuovargį, monotomiją, stresą, bet nemažina darbingumo ir neblogina sveikatos.

Funkcinis diskomfortas – kurio metu žmogus veikiamas pirmiausia psichinio nuovargio (dirba su per didelėmis pastangomis, su per dideliu rūpesčiu laukia rezultato) ir psichinės įtampos (perdidelis darbo krūvis, sunkios užduotys, baimė suklysti…).

Darbo simplifikacija (supaprastinimas) – nesudėtingas darbas sudaro prielaidas dirbančiajam tolti nuo kilnaus darbo tikslo, patiria monotonijos būseną, abejingumas, apatija, nesidomėjimas ir nepasitenkinimas darbu.

K.Platonovas išskiria tris nuovargio rūšis:

1. fizinis (ilgai dirbant sutrinka žmogaus fiziologinės funkcijos);

2. protinis;

3. emocinis nuovargis;

Nuovargio požymiai:

1. bendro ar lokalinio pavargimo jutimas;

2. bejėgiškumas;

3. pasitikėjimo savimi sumažėjimas;

4. tirpsta galūnės;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1596 žodžiai iš 3191 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.