Darbo rinka gyventojų pajamos ir užimtumas
5 (100%) 1 vote

Darbo rinka gyventojų pajamos ir užimtumas

TURINYS

Įvadas

1. Darbo rinką charakterizuojantys rodikliai

1. 1. Tobula konkurencija darbo rinkoje

1. 2. Netobula konkurencija darbo rinkoje

1. 3. Pagrindiniai darbo rinkos rodikliai Lietuvoje

2. Gyventojų užimtumas, nedarbas

2. 1. Užimtumo didinimo priemonės Lietuvoje

3. Gyventojų pajamos

3. 1. Darbo užmokestis ir darbo rinka

4. Darbo rinkos politikos principai

4.1. Aktyvios bei pasyvios darbo rinkos politikos priemonės Lietuvoje

Išvados

Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Darbo rinka, skirtingai nuo kitų rinkos segmentų (dalių), pasižymi specifinėmis savybėmis, kurias grindžia socialinių, ekonominių bei kultūrinių rinkos veiksnių sąveika. Pajamos, užtikrinančios gamybos bei jos infrastruktūros veiksnių atnaujinimą, yra viena iš darbo rinkos problemų, siekiant darbo rinkos pusiausvyros. Priklausomai nuo gamybos ir jos veiksnių diferencijavimo principo susiklosto atitinkama pajamų struktūra, kurią iš vienos pusės riboja rinkos dėsniai, o iš kitos – valstybinis reguliavimas. Atsižvelgiant į darbo rinkos struktūrinių elementų svarbą, svarbiausia, be abejo yra darbo jėga, o pajamų struktūroje – darbo užmokestis.

Darbo jėga tai fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje ar kitoje visuomeniškai naudingoje veikloje. Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus darbingumas, t.y. sveikatos būklė, žinios, įgūdžiai, kurie įgalina atlikti tam tikro sudėtingumo ir apimties darbą. Sąvoka darbo jėga vartojama dvejopa prasme: kaip visuminis žmonių gebėjimas dirbti; kaip statistinis rodiklis, apibūdinantis ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių. Taigi darbo jėga yra visi užimti gyventojai ir bedarbiai.

Vienas iš svarbiausių klausimų nagrinėjant darbo rinką ir tiesiogiai susijęs su darbo jėga, yra užimtumo klausimas. Problemos susidariusios dėl įsidarbinimo, negali būti išspręstos, atsižvelgiant tik į vieną kurį nors rinkos veiksnį. Rinkos ūkio keliamų problemų atsvara yra valstybinės programos – aktyvios arba pasyvios darbo pilitikos principų taikymas, kuris vis tik negali užtikrinti visiško užimtumo.

Gyventojų pajamas rinkos sąlygomis sudaro sudaro atlyginimas už darbą, nuosavybės pajamos, pajamos iš biudžeto skirtos socialinei sferai, ir kiti pajamų šaltiniai (honorarai, išlošimai, laimėjimai loterijoje ir pan.). Tačiau pagrindinis pajamų šaltinis vis tik yra darbo užmokestis.

Šiame rašto darbe pateiksiu pagrindinius darbo rinką charakterizuojančius rodiklius, išanalizuosiu juos Lietuvos pavyzdžiu.

Taip pat pabandysiu įvertinti pačių bendriausių rinkos segmentų – užimtumo ir nedarbo problemas, bei valstybės politikos darbo rinkoje priemones.

1. DARBO RINKĄ CHARAKTERIZUOJANTYS RODIKLIAI

Ekonomikos teorija jau nuo XIX amžiaus vidurio darbo jėgą nagrinėja kaip vieną iš prekių, kurios mainų santykių problematiką galima aprašyti remiantis dėsningumais, suformuluotais nagrinėjant daiktinių prekių rinkas. Todėl darbo jėgos (toliau – darbo) rinkos analizei vartojamos konkurencijos, pasiūlos, paklausos, ribinių pajamų sąvokos [1,111].

1. 1. Tobula konkurencija darbo rinkoje

Pagrindinės prielaidos, būtinos tobulai konkurencijai darbo rinkoje, yra visiškas darbo socialinis mobilumas ir darbdavių informuotumas apie darbo sąnaudas ir rezultatus, darbdavių bei darbuotojų rinkos galios neturėjimas. Autoriai [1,111], aptaria šias prielaidas ir bando parodyti kaip jos atitinka realų gyvenimą.

Socialinis mobilumas – tai gyventojų sugebėjimas keisti savo gyvenimo sąlygas. Atliekant ekonominius tyrimus atsižvelgiama į gebėjimą keisti profesiją, gyvenamąją vietą, darbo vietą, darbo intensyvumą. Socialinis mobilumas yra aukštas, jei nedideli darbo užmokesčio ar darbo sąlygų pakitimai atsispindi darbuotojų elgsenoje. Visiško mobilumo pavyzdys galėtų būti situacija, kai darbuotojas pakeičia darbo vietę, nes naujojoje uždirba vienu centu per mėnesį daugiau nei senojoje (kai sąlygos lygios). Gyvenimo praktika rodo, kad visiškas mobilumas nepasiekiamas. Mobilumą riboja ne tik mūsų pasyvumas, bet ir tokie veiksniai, kaip analogiškų darbo vietų trūkumas, perkvalifikavimo sistemos trūkumai, butų, transporto bei kitos problemos.

Darbo rinkos dalyvių informuotumas. Darbuotojai tiksliai nežino pajamų lygio ir jo kitimo atskiroje įmonės dinamikos tiek dėl to, kad sunku pinigais įvertinti įmonės savo darbuotojams teikiamas paslaugas, tiek dėl premijų lygio nestabilumo. Nepradėjus dirbti, sudėtinga įvertinti ir darbo sąlygas, kurios yra vienas iš pajamų diferenciacijos veiksnių.

Darbdavių informuotumas ribotas dėl techninių darbo rezultatų vertinimo problemų. Dalyje veiklos sričių (švietimas, medicina ir pan.) tik apytiksliai galima įvertinti ne tik darbuotojų, bet ir įstaigų darbo rezultatus. Daiktinių produktų gamybos šakose, dirbančiose konkurencijos sąlygomis, įmonių veiklos rezultatus rinka įvertina pakankamai tiksliai, bet atskirų darbuotojų grupių (pvz., vadovų, mokslinių padalinių darbuotojų) arbo rezultatų tiksliai įvertinti neįmanoma.

Rinkos galios problema taip pat aktuali darbo rinkai. Profesinės bei kitos darbuotojų sąjungos kuria monopolinių reiškinių prielaidas darbo pasiūlos sferoje, o įmoninkų sąjungos, tam tikros
profesijos darbuotojų telkimasis vienoje įmonėje, ribotas darbdavių skaičius tam tikroje teritorijoje – darbo paklausos sferoje.

Darbo jėgos pasiūla. Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami pripažinimo, siekdami gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą ir t.t., tačiau pakanka nagrinėti tik vieną iš motyvų – siekimą gauti pajamų (darbo užmokestį). Taigi siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiūla. Nors darbo rinka nėra tapati prekių rinkai, tačiau pasiūlos dėsningumų bendramas yra akivaizdus. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo užmokestis yra didesnis, tuo daugiau žmonių linkę pasirinkti šią profesiją, tuo daugiau valandų per dieną (kai kitos sąlygos yra lygios) jie pasirengę skirti darbui.

Ribinio naudingumo dėsnis. Rinkos ekonomikoje sprendimus dirbti ar nedirbti ir kiek dirbti priima atskiri asmenys, atsižvelgę į darbo užmokestį ir sunkumų, patiriamų darbo metu, lygį. Tačiau darbas, kaip ir bet kuri kita veikla, turi alternatyvius kaštus, kurie šiuo atveju apibrėžiami kaip laisvalaikio kiekis, kurio tenka atsisakyti darbinės veiklos labui. Akivaizdu, kad laisvalaikis mums turi tam tikrą naudingumą, kuriam galioja mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis: kuo daugiau turime laisvo laiko, tuo jį menkiau vertiname. Kita vertus darbas mums yra reikalingas. Net atsiriboję nuo fakto, kad darbas gali būti malonus savaime, negalime atsisakyti darbo, kaip pajamų šaltinio. Šiuo aspektu ribinį darbo naudingumą galime apibrėžti kaip prekių, kurias galima įsigyti už papildomos darbo valandos pajamas, vertę. Taigi, kuo ilgiau dirbame, tuo ribinis darbo naudingumas mažesnis, o laisvalaikio vertinimai tampa aukštesni. Teigiama [1,113], kad geriausios sąlygos pasiekiamos tada, kai darbo ir laisvalaikio ribiniai naudingumai susilygina.

Darbo jėgos paklausa. Rinkoje darbo paklausa formuojasi priklausomai nuo technologiškai apibrėžto darbo kiekio, reikalingo įmonėms, kad atliktų užsakymus, ir nuo darbo užmokesčio lygio. Tobulos konkurencijos sąlygomis, būtent įmonės sprendimai yra lemiantys.

1. 2. Netobula konkurencija darbo rinkoje

Nagrinėjant tobulos darbo rinkos modelį yra atsiribojama nuo darbo rinkos suskaldymo. Realioje ekonomikoje dėl riboto socialinio darbuotojų mobilumo susiformuoja ne bendra darbo rinka, o daugybė rinkų atskirų profesijų, ūkio šakų bei teritorijų pagrindu. Čia svarbus vaidmuo tenka profsąjungoms, monopsonijai (rinka – kurioje yra vienintelis pirkejas) bei kolektyvinės derybos. Trumpai apie šių veiksnių įtaką darbo rinkai.

Profesinių sąjungų egzistavimo ekonominį pagrinda sudaro specifinės darbo rinkos. Profesinės sąjungos turi profesijos ir šakos formas. Profesijos pagrindu gali jungtis bet kurios profesijos atstovai, nepriklausomai nuo to, kurioje šakoje dirba. Vienas iš pagrindinių jungimosi į profesines sąjungas tikslų yra siekimas didinti narių darbo užmokestį virš darbo jėgos rinkos kainos. Darbo sąlygų ir darbo saugos gerinimas, atostogų trukmės ilginimas, užimtumo garantijų stiprinimas, pensijinio aprūpinimo gerinimas – taip pat profsąjunginio judėjimo tikslai. Profsąjunga, jungianti visus darbuotojus, yra darbo jėgos pasiūlos monopolistas tam tikroje rinkoje. Ši monopolija, keisdama darbo pasiūlos apimtį, pajėgi yra keisti ir darbo užmokestį. Lietuvoje klasikinės profsąjungos kuriasi, jų praktika dar labai maža, tačiau Vakarų patirtis rodo, kad tam tikrų profesijų, tokių kaip – transporto, kalnakasybos, tabako pramonės, pašto paslaugų profsąjungos pajėgia veikti darbo užmokesčio lygį.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1278 žodžiai iš 3968 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.