Darbo rinka ir darbo užmokestis
5 (100%) 1 vote

Darbo rinka ir darbo užmokestis

TURINYS

Darbo rinkos samprata……………………………………………………………………………………………..3

Darbo rinkos politika…………………………………………………………………………………………………4

Darbo ištekliai…………………………………………………………………………………………………………..5

Gamybos veiksnys – darbas……………………………………………………………………………………….7

Darbo užmokestis…………………………………………………………………………………………………….10

Darbo apmokėjimo modeliai…………………………………………………………………………………….13

I. Amerikietiškas darbo apmokėjimo modelis…………………………………………………13

II. Japoniškasis darbo apmokėjimo modelis…………………………………………………..13

III. Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelis……………………………………14

Darbo apmokėjimo formos………………………………………………………………………………………14

I. Vienetinė darbo apmokėjimo forma……………………………………………………………14

II. Laikinė darbo apmokėjimo forma…………………………………………………………….17

Literatūra………………………………………………………………………………………………………………..18

Darbo rinkos samprata

Rinkos ekonomikos santykius kuriančiose šalyse darbo rinka yra reiškinys, kuriame bene labiausiai išryškėja šio pereinamojo laikotarpio ekonominiai ir ypač socialiniai prieštaravimai. Bendriausiu atveju darbo rinka „tai tiltas tarp žmonių individualių tikslų ir realiai egzistuojančių visuomeninių santykių“ (Schelten, 1991m.). Nežiūrint to, kad kai kada darbo rinkos sampratą stengiamasi pernelyg personifikuoti, pačia bendriausia forma ji reiškia darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykius ir jų kaitą. Net esant pasiūlos ir paklausos balansui darbo rinka egzistuoja – visais atvejais vyksta natūrali reprodukcija, darbo jėgai būdingas profesinis mobilumas. Ekonominis nestabilumas ir vystymosi sutrikimai sąlygoja priverstinį darbo jėgos judėjimą, jos pasiskirstymą bei jos kvalifikacinės struktūros kaitą.

Konkrečią darbo rinkos situaciją charakterizuoja viena iš trijų tipiškų situacijų. Priklausomai nuo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykio (turint galvoje ne tik darbuotojų skaičių, bet ir jų kvalifikacinę struktūrą) darbo rinka gali būti perteklinė, deficitinė ir nulinė.

Prieštaringiausia ir socialiai skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą. Tuomet darbo rinka turi perteklinį charakterį. Tokios situacijos priežastimi beveik visuomet yra nepakankamas ekonomikos vystymasis. Labai lokalioje teritorijoje jos priežastys gali būti atsitiktinės (pvz. stichinės nelaimės ar staigus vienos didelės įmonės bankrotas ir pan.). Visuomet tipiška yra jos pasekmė – visuminis arba struktūrinis darbo jėgos perteklius, t.y .nedarbas.

Jeigu perteklinė darbo rinkos situacija yra būdinga tiek globaliai, tiek lokaliai darbo rinkai, tai deficitinė – didesne dalim tik pastarajai. Darbo jėgos deficitas rinkos ekonomikos santykiuose iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturi aiškiai matomų negatyvių pasekmių (bent jau socialine prasme). Tačiau platesniame kontekste jis yra rimtas ekonomikos vystymosi trikdis. Investicinis kapitalas visuomet aktyvesnis yra ten, kur darbo rinka neperteklinė, t.y. papildomoms investicijoms pakanka darbo jėgos, o jos kvalifikacija atitinka investicinę strategiją. Ten labiau tikėtinos stambesnės investicijos, galinčios ilgą laiką teigiamai įtakoti darbo rinkos situaciją.

Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Teoriškai tai ideali ir praktiškai sunkiai pasiekiama darbo rinkos situacija.

Tai padėtis, kurios siekiama kiekvienos šalies ar regiono darbo rinkos, ypač aktyviosios, politika.

Darbo rinkos politika

Jeigu darbo rinka išreiškia objektyviai susiklostančius darbo pasiūlos ir paklausos santykius, tai valstybės, regiono ar miesto valdymo institucijų įsikišimas, siekiant juos vienaip ar kitaip pakeisti, reiškia tam tikros darbo rinkos valdymą. Todėl galima teigti, kad darbo rinkos valdymu visuomet yra realizuojama regiono arba valstybės sudėtinė, stabilizacinė ar socialinė-ekonominė politika, Tarp jų išsiskiria savarankiška politikos sritis – darbo rinkos politika.

Darbo rinkos politiką galima apibūdinti plačiąja ir siaurąja prasme (1 pav.). Kaip teigia E.Jančiauskas (1993m.)“darbo rinkos politika plačiąja prasme yra sudėtinė užimtumo politikos dalis.“ Apibūdinant ją siaurąja prasme, skiriama pasyvioji ir aktyvioji darbo rinkos politika. Toks skirstymas paremtas valstybės įtakos kryptingumu: ar valstybė stengiasi tik sušvelninti paaštrėjusias socialines darbo rinkos pasekmes, ar iš esmės įtakoti jos priežastis bei veiksnius. Pasyvioji politika realizuojama per kompensuojančias valstybės priemones, pvz. Nustatomos kompensacijos (pašalpos), netekus
darbo, garantuojamas draudimas nuo nedarbo ir kt. Aktyvioji politika nukreipta paklausos ir pasiūlos santykio darbo rinkoje (tiek atskirų įmonių lygmenyje, tiek ir platesniu mastu – tarp įmonių, gamybos sričių ir kt.) reguliavimu. Tokia politika vykdoma apsaugant darbuotojus nuo nedarbo, finansiškai remiant darbo vietų išlaikymą ir naujų steigimą, perskirstant biudžetinius užsakymus atsižvelgiant į užimtumo lygį atskiruose regionuose, remiant profesinį mokymą, kvalifikacijos tobulinimą bei perkvalifikavimą.

Pastaraisiais metais darbo rinkos politika tapo tarptautinės politikos objektu. Aštrėjant ekonominio pobūdžio problemoms, intensyvėjant konkurencijai tarp ekonominio „elito“ šalių bei augant nedarbo lygiui, ieškoma bendrų tarpvalstybinių jos valdymo būdų. Tokių susitarimų pavyzdžiui gali būti bendraeuropinės rinkos sukūrimas Europos Sąjungos ribose, kai kurie tarpvalstybiniai susitarimai tarp JAV ir Kanados ir kt.

Lietuvos užsienio politikoje, ypač jos integravimosi į Europos politines ir ekonomines struktūras, taip pat turėtų atsirasti vis daugiau tarpvalstybinių susitarimų, leidžiančių efektyviau reguliuoti darbo jėgos judėjimą tarp kaimyninių valstybių bei spręsti jos pasiūlos ir paklausos problemas šalies viduje.

1 pav. Darbo rinkos politikos sritys ir priemonės

Plačiąja prasme Siaurąja prasme

(užimtumo politika)

Pasyvi Aktyvi

Kompensacijos, Dotacijos

netekus darbo

Profesinio

rengimo

rėmimas

Darbo draudimas



Darbo vietų

plėtimas

valstybiniame

sektoriuje

Biudžetinių užsakymų politika

Darbo ištekliai

Darbo ištekliai – šalies darbingi gyventojai, užimti ir neužimti, bet potencialiai galintys dalyvauti visuomeniškai naudingoje veikloje, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas. Darbo išteklius apibūdina darbingų gyventojų skaičius. Tai svarbus šalies ekonominio potencialo elementas. Čia priskiriami: visi darbingo amžiaus dirbantys gyventojai,

visi iki darbingo ir po darbingo amžiaus dirbantys piliečiai, kai pensininkai, paaugliai, invalidai.

Darbo ištekliai skirstomi į objektyviuosius – faktiškai užimtus ir pasyviuosius – tai mokiniai, studentai, asmenys, dirbantys namų ūkyje. Juos galima planuoti, analizuoti įmonės, ūkio veiklos ar valstybės lygiu.

Darbo jėga – fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje ar kitoje visuomeniškai naudingoje veikloje. Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus darbingumas, t.y. sveikatos būklė, žinios, įgūdžiai, kurie įgalina atlikti tam tikro sudėtingumo ir apimties darbą. Sąvoka darbo jėga vartojama dvejopai: kaip visuminis žmonių gebėjimas dirbti ir kaip statistinis rodiklis, apibūdinantis ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių. Taigi darbo jėga – visi užimti gyventojai ir bedarbiai.

2 pav. Darbo išteklių formavimosi schema (darbo jėgos sąveika su gyventojais ir darbo ištekliais)

GYVENTOJAI

DARBO IŠTEKLIAI VAIKAI IKI 14 METŲ

UŽIMTI DARBUOTOJAI NEDIRBANTIEJI

DIRBANTIEJI KITAIP UŽIMTI

Gyventojai – tai nuolatiniai Lietuvos gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje, netaikant jokių lyties, amžiaus, tautybės ir kitų apribojimų.

Vaikams iki 14 metų amžiaus įstatymais draudžiama darbinė veikla, todėl ši grupė yra darbo išteklių potencialas.

Oficialioje statistikoje darbo ištekliai apibūdinami kaip darbo jėga. Darbo jėgos samprata daugiau sietina su užimtais darbuotojais arba dirbančiais.

Dirbantieji – asmenys, dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant ūkininkų ūkius bei atliekantys karinę tarnybą ar esantys įkalinimo įstaigose. Šiai kategorijai taip pat priskiriami ir per ataskaitinį laikotarpį nedirbę dėl ligų, traumų, atostogų, darbo trūkumo, prastovų ar kitų priežasčių, bet nenutraukę darbo santykiu su darboviete.

Užimti
apima tiek dirbančiuosius, tiek kitaip užimtus darbuotojus (tarnaujančius, besimokančius, esančius įkalinimo įstaigose, pensininkus).

Nedirbantieji – tai bedarbiai, tiek pensininkai, invalidai, tiek savo noru nedirbantys.

Darbo ištekliai vaidina labai svarbų vaidmenį visose šalies gyvenimo srityse. Kiekybinės ir kokybinės jų charakteristikos lemia vystymosi sėkmę ir kartu tai yra šalies vystymosi sėkmės rezultatas. Kuo aukštesnis šalies ekonominis potencialas, tuo aukštesnis gyvenimo lygis, geresnės mokymosi, sveikatos apsaugos sąlygos ir kt. Taip pat ne paskutinę vietą užima ir tokie nematerialūs veiksniai, kaip darbo išteklių kultūra: lietuviškas charakteris, požiūris į darbą ir t.t.

Darbo išteklių ir jų struktūros formavimas ir efektyvus jų naudojimas yra sudėtingas uždavinys: jo sprendimas priklauso tiek nuo vyriausybės, tiek nuo atskirų įmonių vykdomos politikos, tiek ir nuo darbuotojų dalyvavimo šios problemos sprendime.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1292 žodžiai iš 4259 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.