Darbo rinka nedarbas ir jos socialinės pasekmės
5 (100%) 1 vote

Darbo rinka nedarbas ir jos socialinės pasekmės

1121

KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJOS

VERSLO FAKULTETAS

SOCIOLOGIJOS REFERATAS

DARBO RINKA (NEDARBAS)

IR JOS SOCIALINĖS PASEKMĖS

Darbą atliko:

neakivaizdinių studijų 1d kurso

studentė

XXX XXX

Darbą tikrino:

dėstytoja

O.Zelenienė

Klaipėda, 2003

Pakitimai vykstantys kintant gyventojų skaičiui įtakoja žmonių

gyvenimą. Iš anksto žinodami kurios amžiaus grupės didės, o kurios mažės,

oficialūs pareigūnai gali planuoti mokyklų ir ligoninių bei kitų įstaigų

veiklą, nes nuo to priklauso, kokios bus labiau reikalingos tarnybos

ateityje. Ar visuomenė artėja į lygiateisiškumą? Šis klausimas domina

sociologus, moterų ir mažumų busimieji ekonominės ir socialinės padėties

kitimai atsako į šį klausimą.

Įmonių ir įstaigų vadovus taip pat domina būsimasis gyventojų dydis.

Vadovai parinkdami būsimos įmonės ar įstaigos vietą atsižvelgia į gyventojų

skaičiaus kitimą ir amžiaus grupių formavimąsi.

Demografija yra labai svarbus dalykas, todėl šią informaciją turi

žinoti ne tik ekspertai, bet ir visi norintys piliečiai, nors ir ne

specialistai.

Valstybės gyventojus apibrėžia trys faktoriai: skaičiaus kitimas dėl

išvykstančių ir atvykstančių, sudėtis amžiaus požiūriu ir lyčių santykis.

Kitos charakteristikos yra: rasė, etninė kilmė, užsiėmimas, pajamos. Dar

yra prieaugis, mirtingumas, gyvenimo trukmė. Vidinė ir tarptautinė

migracija istoriniu ir šiuolaikiniu požiūriu.

Demografija – (iš graikų kalbos demos – liaudis, žmonės) mokslas apie

žmonių populiacijas – remiasi statistine informacija, kuri gaunama iš

oficialių gimimų, mirčių, vedybų ir migracijos registravimų, taip pat iš

visuotinių surašymų ir apklausų, kurias atlieka vyriausybė, mokslinės ir

privačios tyrimo įstaigos, bei valstybinės įstaigos, pvz.: Lietuvos darbo

birža.

Tam, kad sureguliuoti Lietuvoje darbo rinką 1991 m. kovo mėn. 1 dieną

savo veiklą pradėjo Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos. Kurią sudaro Respublikinė ir 46 teritorinės darbo biržos.

Viena iš dabartinės darbo rinkos problemų yra nedarbas.

Lietuvos darbo birža – valstybinė institucija kuri teikia nemokamas

paslaugas ir informaciją visiems darbo rinkos subjektams: bedarbiams ir

dirbantiems asmenims kurie ieško darbo arba nori keisti darbą bei

darbdaviams.

Lietuvos darbo birža, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas

darbo rinkoje, padeda ieškantiems darbo asmenims įsidarbinti ne tik

Lietuvoje, bet ir kai kuriose užsienio šalyse legaliai, aprūpina darbdavius

reikiama kvalifikuota darbo jėga, darbo biržoje registruotus asmenis

įtraukia į gyventojų užimtumo programas: profesinį bei prevencinį mokymą,

perkvalifikavimo bei kvalifikacijos kėlimo kursus, savo verslo

organizavimą, įdarbinimą į užimtumo fondo remiamus arba viešuosius darbus,

subsidijuojamų darbo vietų steigimą, darbo klubų veiklą, moka bedarbiams

pašalpas. Valstybinėje darbo biržoje registruotiems bedarbiams yra

suteikiamos lengvatos gaunant patentus.

Visuomeniniais pagrindais prie visų darbo biržų veikia trišalės

komisijos, kurias sudaro: profesinės sąjungos, darbdaviai bei valstybės

valdymo organų atstovų. Trišalė komisija periodiškai nagrinėja šalies bei

teritorijų gyventojų užimtumo klausimus.

Lietuvoje yra įsikūrusios ir privačios įdarbinimo agentūros. Jos

Lietuvos darbo rinkoje užsiima tik asmenų įdarbinimu Lietuvoje bei

užsienyje, įdarbinimas užsienyje dažniausiai būna nelegalus. Ir šios

įdarbinimo agentūros dažniausiai neatsako už tai kas jų klientų laukia

užsienyje.

Kadangi socializmo laikotarpiu visi Lietuvos piliečiai turėjo

garantiją į darbą. Nepriklausomai nuo to koks buvo išsilavinimas: pradinis,

pagrindinis, vidurinis, profesinis, aukštesnysis ar aukštasis. Tad nelabai

buvo suinteresuoti tuo, kad turėti aukštesnį išsilavinimą ar didesnę

kvalifikaciją.

Todėl dauguma Lietuvos asmenų buvo nepasiruošę naujiems darbo rinkoje

pokyčiams. Kai kiekvienas asmuo yra pats atsakingas už tai, kad

įsidarbintų. Tuo labiau, kad darbdaviai pageidauja išsilavinusių, aukštos

kvalifikacijos darbuotojų.

Nors kai kurie darbdaviai diskriminuoja jaunus tik ką baigusius mokymo

įstaigas ir be darbinės patirties asmenis, bei vyresnio amžiaus panašiai

nuo 35 – 40 metų moteris ir nuo 50 – 55 metų vyrus. Vyresnio amžiaus

asmenys sudaro didžiąją daugumą ilgalaikių bedarbių (tai asmenys kurie

darbo biržoje registruoti ilgiau kaip 2 metus).

Kaip pavyzdį galiu pakomentuoti, galima
pavadinti labai linksmą,

situaciją. Ji atsitiko 42 metų moteriškei. Buvo skelbimas Klaipėdos rajono

dienraštyje, kad ieškoma įmonės administratorė, mokanti gerai dirbti

kompiuteriu, mokanti rusų ir anglų kalbas, komunikabili ir t.t. Moteris

susitvarkė, pasidažė. Atrodė patraukli dar neturinti 40 metų moteris.

Darbdaviui labai patiko. Jau sutarė nuo kada pradės dirbti ir kokį gaus

atlygį. Įdavė pasą ir sodros pažymėjimą darbo sutarčiai paruošti. Kai po

kelių minučių darbdavys atėjo ir pasakė, kad ji nebetinka šiam darbui.

Moteris paklausė kas nutiko. Jai buvo atsakyta, kad jinai yra per sena šiam

darbui, nors atitiko visus reikalavimus. Tuo labiau, kad prieš tai ji buvo

dirbusi panašų darbą.

Kadangi pati dirbu valstybinėje darbo biržoje, tai tiesiogiai tenka

susidurti tiek su darbdaviais, tiek su asmenimis registruotais darbo

biržoje.

Kartą teko užregistruoti darbdavio skelbimą laisvai darbo vietai.

Darbdavys prašė buhalterės moters. Ji turi būti su aukštuoju išsilavinimu,

turėti nemažesnį kaip 7 metų buhalterinio darbo stažo ir būti nevyresnė

kaip 25 metų.

Toksai darbdavio prašymas byloja, kad darbdavių tarpe yra

neišsilavinusių asmenų, kurie neįsivaizduoja, kad į aukštąją mokyklą

įstojama baigus vidurinę mokyklą, esant 18-ai metų, ir mokomasi aukštojoje

mokykloje nemažiau 4-ių metų. Jau aukštasis išsilavinimas įgyjamas esant

mažiausiai 22-23 metų. Taigi dar pridėjus 7-is metus buhalterinio darbo

stažo gauname apie 30-ies metų amžiaus asmenį. Ilgalaikiams bedarbiams, kad

juos būtų lengviau įdarbinti vyriausybė patvirtino naują programą

“Ilgalaikių bedarbių integracija į darbo rinką”. Su ilgalaikiais bedarbiais

būna sudaroma mokymosi sutartis ir jie atnaujina savo kvalifikacinius

įgūdžius. Tokiu būdu juos lengviau įdarbinti. Šitie asmenys įgyja didesnį

pasitikėjimą savimi.

Darbdaviams padeda išsirinkti tinkamą specialistą tokia užimtumo

programa, kaip remiami darbai. Per šią programą daugiausia yra įdarbinama

absolventų, darbdavys 2 mėnesius gali stebėti priimta asmenį į darbą. Jeigu

darbuotojas tinka tai gali priimti nuolatiniam darbui, o jeigu ne tai

ieškomas kitas asmuo. Per laikotarpį kai asmuo dirba remiamus darbus

Valstybinė darbo birža moka minimalią algą ir 33% mokesčių.

Dar mažinti nedarbui nors laikinai yra užimtumo programa viešieji

darbai. Ten daugiausia dalyvauja ilgalaikiai bedarbiai praradę

kvalifikaciją. Darbdaviams būna apmokama puse minimalios darbuotojo algos

ir 1% sodros mokesčių.

Tokiu būdu nedirbantiems asmenims būna galimybė nors trumpam

užsidirbti. O darbdaviam jeigu reikia išsirinkti tinkamą darbuotoją

nuolatiniam darbui.

Dar yra užimtumo programa valstybinėse darbo biržose kaip darbo

klubai. Juose būna mokoma kaip kalbėtis su darbdaviais, kaip parašyti CV

(gyvenimo aprašymą) ir t.t. Paskaitas skaito psichologai, mokymo

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1090 žodžiai iš 2178 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.