TURINYS
1. Įvadas 3
2. Nuosavybės santykiai, esmė ir formos 4
3. Ekonominės sistemos tipai 6
4. Privatizavimo problemos 8
5. Nuosavybės teisė ir savanaudiškumas 9
6. Nuosavybė ir turtas 10
7. Išvados 12
8. Literatūra 13
ĮVADAS
Ekonomistai teigia, kad nuosavybė yra Apvaizdos faktas, panašiai kaip ir žmogaus asmuo. Pirmosios įstatymas nesukuria, lygiai taip pat kaip ir antrojo. Nuosavybė yra neišvengiama žmogaus prigimties išvada.
Tikrąja to žodžio prasme žmogus gimsta savininku nes jis gimsta su poreikiais, kurių patenkinimas gyvybiškai svarbus, ir su organais bei sugebėjimais, kurių išvystymas būtinas tiems poreikiams patenkinti. Sugebėjimai tėra tik asmens tęsinys; o nuosavybė – tik sugebėjimų tęsinys. Atimti iš žmogaus jo sugebėjimus yra tas pat kaip jį nužudyti, lygiai kaip ir atimti iš žmogaus jo sugebėjimų vaisius – tas pat kaip jį nužudyti.
Kai kurie politikos teoretikai labai susirūpinę, kokį žmogų Dievui derėjo sukurti. Tuo tarpu mes tyrinėjame tokį žmogų, koks jau yra Dievo sukurtas. Mes matome, kad jis negali gyventi nepatenkindamas savo poreikių, kad savo poreikių jis negali patenkinti nedirbdamas ir kad jis nesiima jokio darbo, jei nebus tikras, kad galės pasinaudoti jo vaisiais savo poreikiams patenkinti.
Šiai kodėl mes įsilikinę dieviška nuosavybės kilme ir tuo, kad žmonių įstatymų paskirtis – ją ginti ir saugoti.
Nuosavybės pirmenybė prieš įstatymą yra tokia akivaizdi, kad ją pripažįsta ir laukiniai, neturintys įstatymų, bent jau rašytinių. Jei laukinis paaukojo savo darbą būstui įsirengti, niekas neginčys, kad šis priklauso jam ar yra jo nuosavybė. Aišku, kitas, stipresnis laukinis gali jį išvaryti, tačiau tai papiktintų visą gentį, sukeltų jos susirūpinimą. Kaip tik šis smurto pavojus skatina steigti asociacijas, sudaryti bendras sutartis, priimti įstatymus, vienyti viešos policijos pajėgas nuosavybei apsaugoti.
„ Mainai, kaip ir nuosavybė, yra prigimtinė teisė. Kiekvienas pilietis, pagaminęs ar įsigijęs gaminį, turi turėti galimybę jį tuoj pat suvartoti pats ar perduoti jį bet kam pasaulyje, kas gali mainais duoti jam tai, ko reikia. Atimti iš jo šią galimybę, jei jis nepadarė nieko, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar moralei, vien tam, kad būtų padidintas kurio nors kito piliečio patogumas, vadinasi, įteisinti plėšimo aktą ir pažeisti teisingumą. “(Frederic Bastat)
Šio referato tikslas-susipažinti su nuosavybės samprata. Referate bandoma atskleisti ką reiškia nuosavybė rinkoje ir kiekvienam individui.
NUOSAVYBĖS SANTYKIAI, ESMĖ IR FORMOS
Nuosavybė ne daiktas, o ekonominiai santykiai tarp žmonių daikto atžvilgiu. Svarbiausia – gamybos priemonių nuosavybė. Vieni turi gamybos priemones (įrengimus, žaliavas, medžiagas), kiti jų neturi. Gamybos priemonių nuosavybė – tai santykis tarp žmonių, nusakantis, kas realiai turi, tvarko ir naudojasi gamybos priemonėmis ir dėl to gauna atitinkamo dydžio turtą.
Ekonominiai santykiai įvairūs: gamybos, paskirstymo, mainų, tačiau visada jie paremti tam tikre nuosavybe. Šių santykių susidarymo priežastis – gamybos visuomeniškumas, darbo pasidalijimas.
Nuosavybė nagrinėjama teisine, juridine ir ekonomine prasme. Nuosavybė kaip teisinė sąvoka įteisina nuosavybę, t.y. nusako nuosavybės subjekto teises – naudotis, valdyti, disponuoti . Nuosavybė teisine prasme tiktai išorinė forma, o ekonomine prasme – parodo esmę, t.y. įgalina panaudoti nuosavybę. Savininkas gali naudoti efektyviai savo turtą, kaip pajamų šaltinį. Taigi nuosavybė yra pajamų gavimo pagrindas.
Pasaulio civilizacijos raidoje susiformavo ir dabar egzistuoja dvi nuosavybės rūšys: viešoji ir privatinė. Viešoji arba valstybinė – tai teritoriniai ir vidaus vandenys, naudingosios iškasenos, kultūros objektai. Ją eksploatuoja juridiniai asmenys, ji gali būti perleidžiama, dalyvauti apyvartoje. Ji turi dvi teisines formas – išimtinė valstybės nuosavybė ir valstybinė nuosavybė dalyvaujanti civilinėje apyvartoje.
Pagrindinė valstybinės nuosavybės forma – municipalinė (savivaldybės) nuosavybė. Pagrindinė teisinė problema – reguliuoti santykius.
Privati nuosavybė – tai nuosavybė, kuria disponuoja atskiri asmenys bei privačios firmos; tai svarbiausia laisvosios verslininkystės (rinkos) sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti, naudoti vertę turinčius produktus, jais disponuoti. Privati nuosavybė gali būti individuali partnerinė.
Grupinė nuosavybė atsiranda privatiems asmenims sujungiant turtą (dažniausiai jo dalį) bendriems tikslams įgyvendinti.
Esant grupinei nuosavybei, nuosavybės subjektas yra savininkų organizacija, vadinama juridiniu asmeniu. Formos gali būti įvairios, priklauso nuo to, kokiu tikslu kuriama, pvz., akcinė bendrovė.
Šiuo atveju kiekvieno bendrasavininko turtinės teisės aprašoos turto sujungimo sutartyje. Kiekvienas bendrasavininkas turi teisę naudotis turtu, tačiau bendro turto valdymo ir tvarkymo teisę jis gali realizuoti tik sutartyje numatyta tvarka, kad nepažeistų kitų interesų.
Gali būti visuomeninių organizacijų nuosavybė. Demokratinėje visuomenėje šios organizacijos realizuoja tam tikrų socialinių grupių interesus. Jų turtas kaupiamas periodinių įnašų forma, o išstojant, jų neatgauna.
Intelektualioji nuosavybė yra nemateriali, ji
atsiranda iš kūrybinių žmogaus pastangų. Yra 4 šios nuosavybės rūšys: patentai, autorių teisės, prekių ženklai, firminiai pavadinimai.
• Patentas – tai išimtinė teisė gaminti, naudoti ir pardavinėti naudingą procesą ar mašiną (pvz., konservavimo procesą ar fotokopijavimo prietaisą).
• Autorių teisės yra išimtinė teisė spausdinti, dauginti, pardavinėti ar demonstruoti rašytinę medžiagą, muzikos, meno kūrinius, fotografijas, kino filmus ar televizijo programas.
• Prekių ženklas yra išskirtinis simbolis, sudarytas iš žodžio, raidžių, skaičių, piešinio, ar šių dalykų derinio, kurį naudoja prekybininkas ar gamintojas konkrečioms prekėms ženklinti.
• Firminis pavadinimas yra žodis ar žodžių derinys, ženklinantis gaminį ar bendrovę. „Coca-cola“ yra vienas iš populiariausių firminių pavadinimų.
Intelektualiosios nuosavybės teisė dar tik pradeda atsirasti, tai žinių, technikos ir sugebėjimų nuosavybė. Žmogiškasis kapitalas rinkoje virsta intelektualine nuosavybe.
Prie intelektualiosios nuosavybės dar gali būti priskiriama informacijos nuosavybė. Šis terminas reiškia, kad tam tikri asmenys disponuoja tam tikra informacija ir žiniomis apie savo darbą. Pvz., fotolaboratorijos darbuotojas galbūt sugalvojo labai efektyvų būdą nuotraukoms ryškinti; padalinio vadovas gal žino labai efektyvų būdą konfliktams tarp pavaldinių valdyti; pardavėjas žino, kas priima pagrindinius su jo veikla susijusius finansinius sprendimus. Tokia informacija suteikia tam tikros galios ją turintiems individams: jie galės geriau dirbti už savo kolegas. Dauguma nenori dalytis šia informacija su kitais darbuotojais. Todėl organizacijoje visiškai atviri komunikacijos procesai praktiškai yra nerealūs. Vis dėl to nuosavybe galima dalytis.