Darbo rinka1
5 (100%) 1 vote

Darbo rinka1

TURINYS

1. Įvadas. Darbo vertybė individo gyvenime…………………………………………………… 1

2. Darbo rinkos samprata ir pokyčiai……………………………………………………………… 2

3. Darbo rinkos struktūra. Jos įstaigos……………………………………………………………. 4

a) Darbo birža……………………………………………………………………………….. 5

b) Darbo rinkos mokymo tarnyba……………………………………………………. 5

c) Darbo rinkos įstaigų: Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos

darbo rinkos mokymo tarnybos tikslai ir uždaviniai ………………………………… 7

4. Situacija Lietuvos darbo rinkoje……………………………………………………………… .. 7

a) Besikreipiančių bedarbių skaičius 2001 – 2004 metais……………… 7

b) Didžiausios įsidarbinimo galimybės ……………………………………………….. 9

c) Nedarbas – pagrindinė Lietuvos darbo rinkos problema……………………. 9

d) Darbo jėgos pasiūla ……………………………………………………………………. 10

e) Bedarbių struktūra ……………………………………………………………………… 12

5. Darbo rinkos apžvalga Jurbarko rajone ……………………………………………………. 12

a) Darbo jėgos pasiūla ir pokyčiai …………………………………………. 12

b) Darbo jėgos paklausa ………………………………………………………. 13

6. Užimtumo didinimo 2001 – 2004m. programa ……………………………………………. 14

7. Išvados. 2004 m. darbo rinkos prognozė …………………………………………………… 16

1. ĮVADAS. DARBO VERTYBĖ INDIVIDO GYVENIME

Vertybės problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų atstovavusių įvairias mokyklas bei pozicijas. Vertybė yra gana reliatyvi sąvoka – ji visuomet yra “kažkieno”, tai yra, vertybė konkrečiam asmeniui, kuris priklauso tam tikrai socialinei grupei ir kultūrai. “Vertybė” gali būti suprantama kaip žmogaus poreikių, troškimų ir siekių, teigiamų vertinimų ir nuostatų objektas. Vertybė – fizinis objektas, asmuo, institucija, idėja, veiklos rūšis, socialinis santykis, pan. Mūsų vertybės gali būti be galo įvairios, apimti skirtingas gyvenimo, veiklos ir jos rezultatų sritis.

Vertybės tvirtai įsišakniję socialinėje aplinkoje. Jos smarkiai veikia įvairias gyvenimo sritis. Darbas – viena jų. Kaip vertybė, darbas gali būti suvokiamas trimis jau aukščiau minėtais aspektais: darbo vieta tarp kitų “kasdieninio gyvenimo” vertybių, skirtingų darbo aspektų vertė, ir abstrakčios vertybės, pasireiškiančios per darbinę veiklą.

“Kasdieninės” vertybės – tai įvairios žmogaus gyvenimo sferos, jo veiklos (šeimos gyvenimas, darbas, socialinės ir politinės veiklos, visuomeninis gyvenimas, t.t.) ir jų rezultatai (pvz., individo finansinė situacija). Darbas kaip “kasdieninio gyvenimo” vertybė – tai individo atliekama veikla ir bendra jo darbinė situacija, susidedanti iš išorinių darbo sąlygų, socialinės aplinkos, užmokesčio, socialinių garantijų, karjeros galimybių ir pan. Taip suprantamas, darbas gali būti lyginamas su kitomis žmogaus gyvenimo sferomis, pvz. šeimyniniu gyvenimu, tolimesniu mokymusi, visuomeninėmis ar politinėmis veiklomis, poilsiu.

Kalbant apie darbą, kaip vertybę, galima išskirti įvairius jo elementus, arba aspektus. Svarbiausi elementai – tai darbas pats savaime, uždarbis, paaukštinimas, santykiai su viršininkais, kolegomis ar bendradarbiais, t.t. Skirstant darbines vertybes į “vidines” ir “išorines”, pirmosioms priskiriama pati darbinė veikla, jos rezultatai, antrosioms – tokios šios veiklos pasekmės, kaip uždarbis, socialinis prestižas, fizinė ir socialinė aplinka.

Abstrakčios vertybės taip pat gali būti įvairiai skirstomos. Pavyzdžiui, galima abstrakčias vertybes skirstyti į teorines, ekonomines, estetines, socialines (altruistines), politines (prestižas ir galia) ir religines. Kitas abstrakčių vertybių skyrimas – į vidines vertybes (jų esmė – savęs realizavimas ir saviraiška), išorines (materialiniai ir prestižo atlygiai), ir papildomas vertybes, kylančias iš santykių su kitais žmonėmis (pvz. draugystė, kitų pagarba, vertinimas ir pan.) Abstrakčios vertybės darbe atsiskleidžia per tai, ko individas nori pasiekti darbe, kokius savo troškimus gali per jį realizuoti, ir kokius socialinius lūkesčius pateisinti. Be asmeninių abstrakčių vertybių, galima skirti ir individualias socialines vertybes. Jos kyla iš individo tapatumo įvairioms socialinėms grupėms, organizacijoms ar kultūrinei terpei. Šių vertybių esmė – bendruomenės gerovė, o ne asmeniniai interesai. Šiandien didžiausią reikšmę turi mažosios socialinės grupės, tokios kaip šeima, darbo grupė, draugų ratas. Tačiau reikšminga išlieka ir identifikacija su didelėmis grupėmis, ypač – socialinėmis klasėmis, tautomis ir valstybėmis. Tai motyvuoja žmones veikti bendrų idėjų, tokių kaip laisvė, lygybė, socialinis progresas,
labui. Šios vertybės ypač išryškėja socialinės tvarkos sutrikimo periodais, pvz. ekonominių krizių, karų, revoliucijų metu.

2. DARBO RINKOS SAMPRATA IR JOS POKYČIAI

Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokiø specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.

Lietuvos darbo rinkos pokyčiai pasireiškė tuo, kad:

1) Nuo 1989 iki 2001m. statybose dirbančių žmonių skaičius sumažėjo 45% .

2) Nuo 1989 iki 2001m. pramonės darbuotojų skaičius sumažėjo 35% .

3) Nuo 1989 iki 2001m. transporto darbuotojų skaičius sumažėjo 40% .

4) Švietimo ir sveikatos apsaugos darbuotojų skaičius praktiškai nepakito.

5) Žmonių, užsiimančių komercine veikla, skaičius išaugo 60% .

6) Prekybininkų skaičius padidėjo 43% .

7) Jeigu 1989m. tik 10 % visų darbuotojų priklausė privačiam sektoriui, tai 2001m. šis skaičius išaugo iki 56% .

8) 2001m. pabaigoje tik 3% žemės ūkio darbininkų dirbo ne privačiame sektoriuje.

Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:

1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.)

2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.

Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas. Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Lietuvos respublikinės darbo biržos duomenimis vidutinis oficialus nedarbo lygis Lietuvoje atitinka normą ir sudaro 6.7 % (1994m. – 3.8% , 1995m. – 6.1% , 1996m. – 7.1% . Tačiau tai neatspindi realios padėties, nes nėra vieningo susitarimo, koks asmuo turi būti laikomas bedarbiu. Darbo birža pateikia tokią bedarbio sampratą: bedarbiu laikomas darbingo amžiaus asmuo, neturintis darbo, užsiregistravęs darbo biržoje, vykdantis aktyvią darbo paiešką.

Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbančio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne).

Todėl respublikinės darbo biržos ir statistikos departamento pateikiami duomenys apie bedarbystės lygį yra skirtingi. Pvz.: 1994 m. respublikinės darbo biržos duomenimis bedarbystės lygis siekė 3.8% , o statistikos departamento atliktas tyrimas rodė tą lygį esant net 14% .

Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininko ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek
užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogus yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką.

3. DARBO RINKOS STRUKTŪRA IR JOS ĮSTAIGOS

Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės užimtumas _ nedarbas) skiriasi tuo, kad joje yra dar du segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai būdinga ir kitoms Europos šalims, bet mažesniu mastu. Paslėptas nedarbas, o ypač neoficialus užimtumas, labiausiai paplito buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Lietuvoje paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15_20% ekonomiškai aktyvių gyventojų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1493 žodžiai iš 4804 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.