TURINYS
Įvadas………………………………………………………………3
1. Darbo rinka………………………………………………. .….4
2. Darbo rinkos situacijos ir ypatybės……………………………4
3. Lietuvos darbo rinkos struktūra……………………………….5
4. Nedarbas ir gyventojų užimtumas…………………………….5
5. Nedarbas ir jo didėjimo priežastys Lietuvoje…………………7
6. Išvados……………………………………………………….10
7. Naudota literatūra……………………………………………12
ĮVADAS
Šalyse, atsisakiusiose centralizuoto ūkio valdymo ir kuriančiose rinkos ekonomikos santykius, darbo rinka pasirodo kaip reiškinys, kuriame bene ryškiausiai atsiskleidžia šio pereinamojo laikotarpio socialinis ekonominis vyksmas ir prieštaravimai. Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos rezultatas. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai, o suprantamiausia jos forma reiškia darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykius bei jų sureguliavimą. Priklausomai nuo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykio, darbo rinka gali būti: perteklinė, deficitinė, nulinė.
Socialiai skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą. Tuomet darbo rinka turi perteklinį charakterį. Tokios situacijos priežastis beveik visuomet yra nepakankamas ekonomikos vystymasis, kurio pasekmė – darbo jėgos perteklius, tai yra nedarbas.
Deficitinė darbo rinkos situacija labiau būdinga lokaliai darbo rinkai. Nors ši situacija lyg ir neturi negatyvių pasekmių, ypač socialine prasme, tačiau, iš tikrųjų, tai yra rimtas ekonomikos vystymosi stabdis.
Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Tai ideali ir praktiškai sunkiai pasiekiama darbo rinkos situacija.
Konkurencija – neišvengiamas rinkos komponentas. Darbo rinkoje darbuotojai konkuruoja tarpusavyje, stengdamiesi gauti darbo vietą ar geriau apmokamą darbą. Šioje rinkoje konkurencija būtinai susiduria su nedarbu, kaip neišvengiamu reiškiniu rinkos sąlygomis.Nedarbo lygis svyruoja priklausomai nuo šalies išsivystymo ir darbo rinkos socializacijos laipsnio, kuris pasireiškia vyriausybei reguliuojant darbo rinkos procesus. Valstybės institucijų įsikišimas į darbo pasiūlos ir paklausos santykius reiškia tam tikros darbo rinkos valdymą. Išsiskiria netgi savarankiška politikos sritis – darbo rinkos politika. Darbo rinkos politiką galima apibūdinti plačiąja ir siaurą ja prasme.
Darbo rinka ir jos politikos sritys
Darbo rinkos politika
Plačiąja prasme Siaurąja prasme
(užimtumo politika)
Pasyvi Aktyvi
Kompen. Profesinio rengimo rėmimas Biudžetinių užsakymų Darbo vietų plėtimas
netekus darbo politika valstybiniame
Darbo draudimas
Dotacijos Individuali Profesinio
finansinė rengimo
parama institucijų
rėmimas
Apibūdinant ją siaurąja prasme, skiriama pasyvioji ir aktyvioji darbo rinkos politika. Aktyvioji politika nukreipta paklausos ir pasiūlos santykio darbo rinkoje reguliavimui, kuri vykdoma, apsaugant darbuotojus nuo nedarbo, finansiškai remiant darbo vietų išlaikymą ir naujų steigimą. Charakteringas bruožas – ilgalaikis ir veiksmingas darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykio sureguliavimas.
Pasyvieji darbo rinkos valdymo metodai, nors ir reikalauja nemažų investicijų, yra paprastesni ir labiau būdingi mažiau išsivysčiusioms šalims. Lietuvoje šiuo metu dominuoja pasyvios politikos mechanizmas.Tokį darbo rinkos politikos kryptingumą Lietuvoje galima paaiškinti ne tik sunkiai valdoma ekonomine situacija, bet ir visos darbo rinkos valdymo infrastruktūros neišvystymu.
Dabartinė pereinamojo laikotarpio šalies darbo rinkos struktūra – tai sudėtingas reiškinys, kuris suformavo specifinę darbo rinkos struktūrą. Be pagrindinių darbo rinkos požymių ( oficialaus užimtumo ir registruoto nedarbo ), Lietuvos ūkyje susiformavo dar du: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas.
1. DARBO RINKA
Lietuva ne taip seniai atsisakė centralizuoto ūkio valdymo. Atsiradę rinkos ekonomikos santykiai iškėlė naują reiškinį – darbo rinką, kuri neturėjo visų laisvos rinkos ekonomikos darbo rinkai būdingų bruožų planinės ekonomikos laikotarpiu. Pereinamuoju laikotarpiu ypač atsiskleidžia šis socialinis ekonominis vyksmas ir jo prieštaravimai.
Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos požymis. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai. Darbo vietų pasiūla ir paklausa – dvi svarbiausios darbo rinką kaip reiškinį charakterizuojančios pusės. Taigi darbo
rinka apsprendžia darbo vietų pasiūlos bei paklausos santykius ir jų sureguliavimą. Tai reiškia, kad visais atvejais, bet kurioje valstybėje, mieste ar kaime vyksta natūrali reprodukcija – vienus žmones jų veikloje keičia kiti.
Valstybės ekonominį nestabilumą ir vystymosi netolygumus visada lydi darbo jėgos persiskirstymas ir profesinės kvalifikacijos kaita. Darbo rinkoje atsiranda konkurencija, kurią lydi nedarbo problema – neišvengiamas reiškinys rinkos sąlygomis.
2. DARBO RINKOS SITUACIJOS IR YPATYBĖS
Konkrečią darbo rinkos padėtį charakterizuoja viena iš trijų situacijų. Tai priklauso nuo darbo pasiūlos ir paklausos santykio, kuris apsprendžia šias darbo rinkos situacijas: perteklinę, deficitinę, nulinę.
Skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą. Tokiu atveju darbo rinkoje vyrauja perteklinis charakteris. Šios situacijos priežastis yra valstybinės ekonomikos nepakankamumo vystymasis. Tipiška ir visada vienoda pasekmė – nedarbas, kuris pasireiškia įvairiomis formomis. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėgos dalis yra užimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška. Taigi nedarbo lygis parodo koks yra bedarbių procentas nuo visos darbo jėgos.
Jeigu perteklinė darbo rinkos situacija yra būdinga tiek globaliai, tiek ir lokaliai darbo rinkai, tai deficitinė – didesne dalimi tik pastarajai.
Darbo jėgos deficitas rinkos ekonomikos santykiuose socialiniu požiūriu lyg ir neturi neigiamų pasekmių. Tačiau iš tikrųjų jis – ekonomikos vystymosi stabdis. Investicinis kapitalas visuomet aktyvesnis būna tada, kai darbo rinkoje pasiūla mažesnė už paklausą. Tokiu atveju papildomoms investicijoms užtenka tos pačios kvalifikuotos darbo jėgos, o stambios investicijos teigiamai veikia darbo rinkos situaciją.
Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Tačiau tokia darbo rinkos situacija yra sunkiai pasiekiama, bet jos siekia kiekvienos šalies darbo rinkos.
Darbo jėgos rinkai galima priskirti tuos pačius bruožus ir dėsningumus prekių rinkai. Tai pasiūla, paklausa, konkurencija, kaina ir kt. Tačiau darbo rinka turi ir specifinių savybių. Tai:
1) Žmonių darbinė veikla yra susijusi ne tik su prekiniais – piniginiais santykiais, bet ir su socialiniais aspektais: švietimu, gydymu, socialiniu aprūpinimu ir kt.
2) Darbo rinkai būdingas didesnis pasiskirstymas pagal kvalifikaciją, išsilavinimą, fizines savybes, amžių ir t.t.
3) Darbo jėgos pasiūla mažiau pavaldi rinkos dėsniams, negu paklausa. Darbo jėgą sunkiau atitraukti iš rinkos, norint pasiūlą sumažinti iki tuo metu esančio paklausos lygio. Visa tai sukelia tam tikrus prieštaravimus tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos.(nedarbas arba jėgos stoka)
4) Moterų ir vaikų darbo ypatumas bei kitos specifinės savybės.
3. LIETUVOS DARBO RINKOS STRUKTŪRA
Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka, kurią apibūdiname taip – tai darbingo amžiaus ( nuo 18 m. ) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai. Darbo jėga nelaikomi kareiviai, studentai, ligoniai, kaliniai, pensininkai, namų šeimininkės. Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų dirbti šalies ūkyje, skaičius:
Nedarbo lygis = bedarbių skaičius x 100%
darbo jėgos skaičius
Nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai. Tai yra ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėgos dalis yra neužimta.
Išskiriamos kelios nedarbo rūšys. Visų pirma – prislėgtasis nedarbas. Šiuo atveju, žmogus, ilgokai neturintis darbo, apėjęs visas galimas įdarbinimo įstaigas ir negavęs, nutraukia darbo paieškas, kaip beviltiškas. Tokiu atveju, žmogus, būdamas bedarbis ir neįsiregistravęs į darbo biržą, nelaikomas darbo jėga, o oficialus nedarbo lygis sumažėja.
Antroji nedarbo rūšis – paslėptasis nedarbas. Tai gali būti pavienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, žemesnės kvalifikacijos darbas. Paslėptuoju vadinamas todėl, nes į oficialiąją statistiką neįtraukiamas, o tokie asmenys priskirtini dalinių bedarbių kategorijai.
Egzistuoja ir šešėlinio nedarbo rūšis, kai dalis nedirbančių asmenų sako netiesą – tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti skatina nedarbo kompensacijos arba socialinio aprūpinimo pašalpos.
Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuriai būdinga paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai nekontroliuojama darbo rinkos dalis. Paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15 – 20 % ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų.
Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami mokesčiai. Daugiausia neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje (39 % ), statybose ( 21 % ), prekyboje ir automobilių remonte (19 % ). Neoficialiai dažniausiai dirbama laisvu nuo pagrindinio darbo metu.
Minėtinas ir tekamasis nedarbo tipas – trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Tai tokie žmonės, kurie ieško darbo, arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje.
Visada atsiranda žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Tai: pakeičiant vieną darbą į kitą, kai reikalingas tam tikras laikas; jaunimas, ieškantis darbo pirmąsyk, sezoniniai darbininkai. Šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat.
Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurą sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Keičiantis visuminės paklausos darbo jėgos sudėčiai, vienų profesijų paklausa sumažėja, ar išnyksta, o kitų, ypač naujų profesijų , išauga. Taigi “ struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis ir netgi pakeisti gyvenamąją vietą.