TURINYS
Ką ir kaip kompiuteriu galima padaryti geriau ir greičiau negu be jo?
Kas yra bylos ir katalogai?
Kas yra ir kaip naudojamas kompiuterio darbalaukis?
Kaip kompiuteriu nurodome, ką daryti?
Kas yra meniu, kaip juo naudotis?
Kokios programos ir kaip padeda tvarkyti kompiuterio “ūkį”?
Kas yra taikomosios programos, kam jos naudojamos?
BYLOS IR KATALOGAI
Kiekviena programa, pradiniai duomenys, koks nors tekstas, atskirai sukurtas paveikslėlis ar bet kuris kitas duomenų rinkinys, kuris sudarytojo požiūriu ir pageidavimu yra vieninga visuma, apiforminamas kaip byla (angi. file; vartojami ir lietuviški terminai failas, rinkmena). Apiforminti – reiškia suteikti vardą ir įrašyti į duomenų saugyklą (atmintinę). Galvojant apie duomenų saugyklą (diskų įtaisą, diskelį, CD-ROM ir kt.), galima pateikti tokį bylos apibrėžimą:
Byla –tai įvardyta atmintinės sritis, kurioje saugoma porcija duomenų.
Visą bylos vardą sudaro bylos vardas ir prievardis (priesaga, plėtinys; angl. extension), kuris paprastai nurodo bylos tipą. Gali būti tik vardas (be prievardžio), bet tam tikrus standartizuotus prievardžius rašyti naudinga. Bylos vardo rašybai kartais taikomi apribojimai, bet jų vis mažiau. Pavyzdžiui, senesnėms programoms tikdavo tik ne ilgesni kaip 8 simbolių vardai. Patartina vartoti neilgus, prasmingus vardus, sudarytus iš lotyniškų raidžių, skaitmenų ir žemutinio brūkšnio.
Prievardį paprastai sudaro trys raidės, kurios nuo bylos vardo atskiriamos tašku. Kai kurie prievardžiai turi iš anksto apibrėžtą prasmę, yra rezervuoti, todėl juos reikia vartoti tik atitinkamo tipo bylų varduose, pavyzdžiui:
mano_programa.pas – Paskalio programa;
tekstas_13u.txt – tekstinis dokumentas;
gerai_veikia25.exe – vykdomoji programa;
redaguoti.doc – Word priemonėmis tvarkomas dokumentas;
atlyginimai.xls – Excel knyga.
Nepatartina savo sukurtoms byloms suteikti prievardžius .bak, .bat, .hlp, .ini, .rar, .com, .zip, .bas, .tif, .gif, .psd, .bmp tuo atveju , jei byla nėra šiems prievardžiams rezervuoto tipo. Tiesą sakant, standartinių prievardžių sąrašas ura gana ilgas ir nedaugelis žino visų prievardžių prasmes.
Didžiosios ir mažosios raidės bylų varduose paprastai laikomos sutampančiomis, pavyzdžiui, NiekoSau.pas ir niekosau.pas vardai yra vienodi. Kai kurios programos (pavyzdžiui, Norton Commander) visus bylų vardus ekrane rodo mažosiomis raidėmis, o katalogų vardus – didžiosiomis.
Bylos kompiuteryje paskirstomos į loginius diskus ir katalogus.
Vartotojui visa kompiuterio atmintinė pateikiama suskirstyta į loginius diskus, kurių vardai žymimi didžiosiomis raidėmis A, B, C ir t.t. Po vardo raidės rašomas dvitaškis.
Kas yra loginis diskas? Specialistas, ruošiantis naują kompiuterį darbui, padalija visą diskų įtaiso talpyklą į sritis ir pavadina jas loginiais diskais. Pavyzdžiui, 1,3 gigabaito talpos diskų įtaise galima sukurti tris loginius diskus: 700 MB talpos C: diską, 300 MB talpos D: diską ir 300 MB talpos G: diską.
Paprastai laikomasi susitarimo, kad A: diskas – tai 3,5 colio skersmens išimamasis diskelis. Kitų diskų vardai parenkami laisvai, pavyzdžiui, E: diskas – išimamasis magnetooptinis diskas (jei tokių diskų įrenginys kompiuteryje yra), F: diskas – CD-ROM.
Loginių diskų atmintinę galima perskirstyti, bet tai – sudėtinga. Toliau loginius diskus vadinsime tiesiog diskais. Suskirsčius diskų atmintinę vartotojui nebereikia rūpintis, kur “fiziškai” bus įrašomos (“padedamos”) jo bylos ir iš kur jos skaitomos (“paimamos”) – vartotojas tik nurodo disko vardą. Pavyzdžiui, jei nurodomas A: diskas, tai kompiuteris paprašo įdėti diskelį į jam skirtą plyšį (“kišenę”).
Jei visas bylas į atmintinę įrašytume tik nurodydami disko vardą, tai jos ten būtų tarsi sąvartyne: daugybė įvairiausių daiktų ir jokios tvarkos. Kad taip neatsitiktų, diskuose sukuriami katalogai (angl. directories) ir aplankai (angl. folders). Katalogų ir aplankų sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai.
Katalogas – tai įvardyta grupė bylų, katalogų ar vienų ir kitų.
Iš apibrėžimo matome, kad kataloge gali būti kiti katalogai (pakatalogiai) ir “palaidos” bylos. Taip sukuriama hierarchinė (daugiapakopė) struktūra, kuri vadinama katalogų medžiu. Rašant katalogų vardus patartina laikytis tų pačių taisyklių, kaip rašant bylų vardus.
Katalogas iš kurio “išauga” medis, vadinamas pagrindiniu katalogu (kamienu, šaknimi; angl. root directory). Katalogas, su kuriuo šiuo metu dirbame, vadinamas darbiniu (veikiamuoju; angl. current directory).
Norėdami rasti bylą, nurodome visą jos vardą ir kelią iki bylos katalogų medyje.
Kelias – tai disko ir katalogų vardų, atskirtų simboliais, seka.
Pavyzdžiui užrašai
C:DOKUMENTAIkasten.txt
C:PROGRAMOSPASKALISrikiuok.pas
aiškiai parodo , kur yra katalogų medžio bylos. Jei kelias nenurodomas, kompiuteris ieško bylos darbiniame kataloge.
Įvairiomis programomis tvarkant duomenis kompiuteryje, dažnai tenka “laipioti” po katalogų medžius.
Bylų vardai ir katalogų sistema vienareikšmiškai nustato, kur kokia informacija saugoma, o kreipinys į bylą nurodant kelią suprantamas tiek žmogui, tiek kompiuteriui. Toliau aptarsime priemones, kuriomis tvarkomas “bylų ūkis”.[1]OPERACINĖ SISTEMA
Ką pamatote
vaizduoklio ekrane po pradinės įkrovos įjungus kompiuterį? Pradine įkrova laikysime daugeliui asmeninių kompiuterių būdingus veiksmus pasirengiant darbui. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kai kompiuteriu naudojasi keli žmonės, gali būti numatytos papildomos procedūros: poasirinkti konkretaus vartotojo terpę, įvesti slaptažodį ir kt. Kaip elgtis tais atvejais, su sistemos parengėju turi išsiaiškinti pats vartotojas, o dabar kalbame apie standartinę įkrovą.
Įkrovos pabaigoje kompiuteris automatiškai (jei numatyta kitaip) pasirenka operacinę sistemą (angl. operating system, OS) ir ekrane vartotojui parengia darbalaukį (angl. desktop).
Operacinė sistema – tai standartinių programų rinkinys, sukuriantis kompiuterio darbo programinę terpę.
Operacinių sistemų yra įvairių, kartais net viename asmeniniame kompiuteryje yra kelios operacinės sistemos, bet dažniausiai vartotojas pasirenka vieną OS ir iš jos pradeda visus darbus. Populiariausia ankstesnės kartos IBM PC tipo asmeninių kompiuterių operacinė sistema buvo MS DOS (Microsoft Disk Operating System). Dabar dažniausiai naudojama kuri nors Windows versija (95, 98, 2000, NT) sparčiai populiarėja nemokamai platinama Linux operacinė sistema.
Priemonės, kurias kompiuterį valdantis vartotojas mato vaizduoklio ekrane, vadinamos vartotojo sąsaja. Sąsajos būna dviejų tipų: tekstinės arba grafinės. Pavyzdžiui, MS DOS vartotojo sąsaja yra tekstinė. Tai reiškia, kad visa tai, ką matome ekrane, yra sudaryta iš fiksuoto dydžio tekstinių simbolių: raidžių, skaitmenų, skyrybos ženklų ir įvairių specialios paskirties ženklų. Kitaip sakant, tekstinė sąsaja gali rodyti bet kurį ženklą iš ASCII kodų lentelės. Pavyzdžiui, FAR Manager programos sąsaja yra tekstinė. Suprantama, kad tokios sąsajos galimybės gana ribotos, nes viso ekrano suskirstymas stačiakampėliais fiksuotiems simboliams rodyti neleidžia ekrane laisvai piešti, rašyti įvairiais šriftais.