Darbo su vaikais delinkventais ypatumai
5 (100%) 1 vote

Darbo su vaikais delinkventais ypatumai

TURINYS

1.ĮVADAS……………………………………………………………………3 psl.

2.PAGRINDINĖS SĄVOKOS………………………………………….5 psl.

3DELIKVENTINO ELGESIO FORMAVIMĄSIS…………………8 psl.

4.PRIEŽASTYS SKATINANČIOS DELIKVENTIŠKO ELGESIO FORMAVIMĄSI…………………………………………………………11 psl.

5.PAAUGLIAI DELINKVENTAI………………………………..27 psl.

6.PAAUGLIŲ IR MOKYTOJŲ PATIRIAMOS SOCIOEDUKACINĖS PROBLEMOS…………………………………………………….33 psl.

7.PREVENCIJA……………………………………………………….35 psl.

8. NEPILNAMEČIŲ RESOCIALIZACIJA……………..58 psl.

9.IŠVADOS………………………………………………………………..74 psl.

10.LITERATŪRA…………………………………………………………..76 psl.

ĮVADAS

Socialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik pačio vaiko santykis su socialine aplinka. Ši aplinka, metams bėgant, darosi vis labiau nesaugi ir pažeidžiama.

Vaikas, kuriame pasaulio krašte begyventų, susiduria su deviantinio elgesio, narkomanijos, piknaudžiavimo alkoholiu, ankstyvų lytinių santykių, gana dažnai vedančių į prostituciją, padariniais.

Socialinės problemos labiausiai pažeidžia vaikus.

Paauglystės amžius – pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Šiuo periodu vyksta visapusiškas paauglio vystymasis, apimantis anatominius-fiziologinius, intelektualinius pokyčius, paauglio požiūrių į įvairius reiškinius formavimąsi ir kt.

Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje, suaugusieji jam pradeda kelti didesnius ir rimtesnius reikalavimus.

Galima būtų išskirti tokius paauglystės laikotarpiui būdingus bruožus: emocinis nebrandumas, nepakankamai gerai išsivystęs gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, nesugebėjimas suderinti norų su galimybėmis, tenkinant savo poreikius, padidintas noras atrasti savo identitetą bei tapti suaugusiu.

Pasak M. Galaguzovos (2000), paauglys – tai žmogus, esantis pereinamoje būsenoje tarp vaiko ir suaugusio, tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės. Paauglio asmenybė dar nepakankamai išsivysčiusi, kad jį būtų galima vadinti suaugusiuoju, bet tuo pačiu metu ji išsivysčiusi tiek, kad paauglys jaustųsi atsakingas už užmegztus santykius su aplinkiniais, už savo veiksmus ir poelgius, bei elgtis pagal visuomenėje nusistovėjusias bei priimtinas normas ir taisykles.

Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę ir teisinę atsakomybę. Vertėtų ypatingai akcentuoti, kad paauglys- tai asmuo, jau galintis teisiškai atsakyti už savo poelgius bei jų padarinius. Nors įstatymai nepilnamečiams (atsižvelgiant į nepilnamečių socialinius-psichologinius vystymosi ypatumus) numato tik dalinę teisinę atsakomybę, visgi reikėtų išskirti vėlesniosios ir ankstyvosios paauglystės tarpsnius, kaip kintamąjį, nustatant nepilnamečio asmeninę atsakomybę prieš visuomenę už savo poelgius.

Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą (Leliūgienė, I., 2003).

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“(angl. deviance – nukrypimas) sąvoka.

Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kas tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinų normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: „nevisuomeniškas“, „asocialus“, „deviantinis“, „antiasocialus“, „antivisuomeniškas“, „nusikalstamas“, „kriminalinis“, „amoralus“, „delikventinis“ elgesys ir kt. Todėl kalbant apie deviacijos reiškinį, būtų pravartu trumpai apžvelgti šių visų sąvokų prasmę bei pagrindinius skirtumus.

Asocialaus elgesio sąvoka, pasak G. Valicko (1997) yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Asocialus elgesys aiškinamas įvairiai: nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; nepaisantis visuomenės, joje egzistuojančių vertybių ir normų; įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antiasocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei. Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai. Todėl ir sąvokos, nusakančios šiuos elgesio nukrypimus naudojamos labai įvairios
(žr. aukščiau), kurių viena iš jų ir yra deviacija. Taigi, asocialus elgesys apima deviacijos sąvoką, deviantinis elgesys yra sudedamoji asocialaus elgesio dalis.

Asocialios šeimos – tai šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kurios nepakankamai apsirūpinusios materialiai (Kvieskienė, G. Socialinė pedagogika, 2002, 72 psl.).

Asocialus elgesys – tai sąvoka savyje apimanti visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų (Kvieskienė, G. Socialinė pedagogika, 2002, 65 psl.).

Deviacija (angl. deviance – nukrypimas) – elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui „deviacijos“ sąvoką galėtume versti kaip „nukrypimas“, „nuokrypis“. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Vis dėlto kalbant apie tam tikrus nukrypimus nuo elgesio normų, iškyla ir atskaitos taško, t.y. „normalaus elgesio“ sąvokos problema, nes jo samprata nulemia ir deviacijos sąvoką.

Pasak G. Valicko (1997), normalus elgesys nusakomas pagal tris kriterijus: statistinį, etinį, psichologinį-medicininį.

Pagal statistinį kriterijų normalus, elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Šio požiūrio trūkumai: pagal šią sampratą mažumos atstovų elgesys arba neįprastos elgesio formos bus vertinamos kaip asocialios, deviantiškos; statistiškai vertinamos normos priklauso nuo populiacijos elgesio ypatumų.

Etinis kriterijus akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Čia normaliu laikomas toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus ar draudimus. Devaintinis elgesys – kai šie reikalavimai pažeidžiami. Šio požiūrio trūkumai: elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų. Skirtingų socialinių grupių elgesio normos taip pat skiriasi tarpusavyje.

G. Valickas (1997) teigia, jog pagal psichologinį-medicininį normos kriterijų normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys – tokios elgesio normos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimus. Tačiau ir šios normos yra reliatyvios, kadangi skirtingiems žmonėms kančią bei vidinę disharmoniją sukelia nevienodas neigiamos stimuliacijos laipsnis.

Deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Pvz.: gyvenime pasitaiko atvejų, problemiškų situacijų, kada žmogus turi pasielgti netipiškai, netgi priešingai elgesio normoms.

Paauglio normalus elgesys pagrįstas jauno žmogaus ir jį supančio mikrosociumo sąveika, kuri turi adekvačiai atitikti paauglio vystymosi ir socializacijos keliamus reikalavimus bei galimybes.

Deviacija paauglystėje gali būti apibūdinama kaip paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri stabdo jo vystymąsi bei socializaciją, nes paauglį supanti aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus išskirtinumus, ypatumus, paties paauglio individualumą; dėl to paauglio elgesys tampa deviantiniu, pasireiškiančiu visuomeninių normų bei taisyklių laužymu.

Deviacijos reiškinys apima tokias sąvokas kaip deviantinis, delikventinis bei kriminalinis elgesys.

Deviantinis elgesys – tai vienas iš deviacijos pasireiškimo būdų, susijęs su tam tikrų amžių (paauglystė, suaugusieji) atitinkančių socialinių elgesio normų ir taisyklių, būdingų tam tikriems mikrosocialiniams santykiams (šeimos, mokyklos), pažeidimu ir laužymu (Leliūgienė, I., 2003).

Delikvencija – (lot. delinquens- nusižengiantis) jaunimo polinkis nusikalsti. Priežastys įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delikvencija pasireiškia daug anksčiau – 8-10 metais. Ji vystosi pamažu, kol delikventas savo sąmonėje praranda socialines vertybes ir susikuria antisocialines, išmoksta nusikaltimų technikos. Tada jis pateisina savo delikventinį elgesį, atmeta bet kokius draudimus, įstatymus, niekina jį niekinančius, persekiojančius, bet labiausiai bijo, kad nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje.. delikventus perauklėti sunku, todėl juos reikia auklėti išanksto, profilaktiškai (Jovaiša, L. Pedagoginių terminų žodynas, 1993).

Delikventas – žmogus, kurio elgesys yra labai nenormalus (neatitinka normų) ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusiklatimas (Psichologijos žodynas, 1993).

Pasak G. Valicko (1997), delikventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delikventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delikventinis elgesys – tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos. Delikventai, tai faktiškai padidintos rizikos vaikai, paaugliai, kuriems taikomos visuomeninio poveikio priemonės.

Kriminalinis elgesys – apibūdinamas kaip neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai,
kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė bei gali būti iškelta baudžiamoji byla pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija. Nepilnamečiai yra baudžiami už kriminalinius nusikaltimus pagal įstatymus. Jie paprastai yra atskiriami nuo suaugusiųjų ir jų pažeidimai yra svarstomi atskirai bei jiems yra skiriamos tam tikros poveikio priemonės (Leliūgienė, I., 2003).

Agresija – (angl. aggression) 1) priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė – dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe (Psichologijos žodynas, 1993); 2) pranašumo demonstravimas arba puolimas, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikt(Kučinskas, V. “Socialinis darbas švietimo sistemoje”, 2000); 3) frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis; įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, į daiktinę aplinką ar net save; poreikis puolant gintis (Pedagogikos žodynas, 1993).

Agresija (socialinė) – priimtina forma, kuri gali padėti spręsti konfliktus, įveikti socialines kliūtis, siekiant teisybės, skriaudos atitaisymo ir pan. (Kučinskas, V. “Socialinis darbas švietimo sistemoje”, 2000).

Agresyvus elgesys – agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt. Agresyvus elgesys išmokstamas, jis būna ir gynimosi priemonė (Pedagogikos žodynas, 1993).

Antisocialinis elgesys – (angl. antisocial behaviour) deviantinis elgesys, žmogaus poelgiai ar jų sistema, prieštaraujantys visuomenės priimtoms teisės ir dorovės normoms (Psichologijos žodynas, 1993).

DELIKVENTINO ELGESIO FORMAVIMĄSIS

Šiandieninėje visuomenėje vykstančio moralinių vertybių bei idealų perkainojimo, nusivylimo dėl jų sudužimo jautriausias barometras – mūsų vaikai. Visuomenė neturi laiko ar nenori jo atrasti savo mažajam piliečiui padėti, rasti kelią šiandienos labirintuose. Vaikai, nesulaukę iš tėvų ir iš mūsų pagalbos, patys ieško išeities taškų. Vieniems sekasi rasti savo gyvenimo kelią, kitiems – ne. Tie, kuriems nepavyksta, bėga iš namų, tarsi sugriauna A. Maslou poreikių piramidę. Norėdami patenkinti fiziologinius poreikius, vaikiai vagia, „parsiduoda“ homoseksualistams, mergaitės tampa prostitutėmis. Nepatenkinęs fiziologinių poreikių ir gyvendamas tokį gyvenimą, vaikas nesijaučia saugus. Apie meilę ir priklausomumą dažniausiai visiškai nekalbama, kadangi daugumas šių vaikų iš asocialių šeimų. Jeigu vaiko niekas nemyli ir jis tarsi niekam nereikalingas, kaip jis gerbs save ir kitus (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R. Delikventiško elgesio formavimasis, 101-103 psl.).

Žiniasklaidoje vis dažniau girdime apie mažamečių vaikų agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai – sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų – apie vaikų žiaurumą, kitų vaikų reketavimą, grasinimus, muštynes, užpuolimus. Kyla klausimas, kodėl vaikai tokie žiaurūs.

Vaiko fizinį ir psichinį vystymąsi lemia lavinimas. Sąlygoja įgimti pradmenys, o kiek pavyksta prie jo priartėti, priklauso nuo lavinimo, mokymo, vaiko aktyvumo.

Nervinės ląstelės vystosi normaliai tada, kai jas veikia kuo įvairesni dirginimai. Kai jutimo organai negauna pakankamai reikiamų dirginimų, jų funkcijos neišlavėja, nes sulėtėja ląstelių vystymasis, aplinka turi įtakos besiformuojančiai psichikai.

Kūdikiui augant, nervinės ląstelės struktūra darosi sudėtingesnė. Trejų metų vaiko smegenų biocheminiai rodikliai beveik tokie patys kaip suaugusiųjų. Jei iki trejų metų vaiko pagrindinės psichofiziologinės funkcijos dar neveikia, vėliau bus sunku išlavinti jų pajėgumą. Vaiko psichinių jėgų ir sugebėjimų išlavėjimas neįmanomas savaiminio brendimo sąlygomis, nevadovaujant suaugusiems.

Eriksono nuomone, žmogus save realizuoja tik tuomet, kai priimtinu būdu įveikia gyvenimo krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas. Krizė yra laikotarpis, kai žmogus pasidaro labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena iš jų tam tikru pavidalu egzistuoja iki lemiamo jos įveikimo momento arba, jei sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią asmenybę, padidina jos galią. Priešingai, asmenybė nesubręsta, gali išsivystyti neurozė, susiformuoti delikventiškas elgesys.

Delikventiško elgesio vaikai
agresyvūs, klastingi, visuomenėje nesąžiningi. Dauguma šių vaikų gimė amoralaus elgesio šeimose. Šiuos vaikus augino tie, kurie tuo metu nesuvokdavo, kad vaikas alkanas, sušalęs. Jie buvo tampomi iš landynės į landynę, paliekami visuomeninėse transporto priemonėse. <…>.

Nebuvo patenkinti šių vaikų fiziologiniai poreikiai. Gyvenimo nestabilumas juose užaugino agresiją, neapykantą, menkavertiškumo jausmą.

Adleris apie delikventiško elgesio susiformavimą sako taip, kad asocialioje šeimoje vaiko silpni socialiniai interesai, stiprūs menkavertiškumo jausmai paauglystėje. Vaikas iškelia per didelius gyvenimo tikslus ir patenka į kalėjimą (galima neurozė).

Socialumas nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Iš dalies į šį klausimą galima atsakyti neįprastais vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo kitų žmonių, pavyzdžiais. Kuomet izoliacija užtrunka per ilgai ir su vaikais per mažai bendraujama, jie netampa pilnaverčiais žmonėmis ir nedalyvauja socialiniame gyvenime.

Žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje.

Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma, tai procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Antra, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.

Šeima turi didžiulę įtaką bręstančiai paauglio asmenybei, besiformuojančiam jo charakteriui. Jos funkcijų, ypač tėvų ir vaikų santykių, pažeidimas labai apsunkina paauglio charakterio vystymąsi. Tai gali tapti svarbiausia charakterio nukrypimo priežastimi, pastūmėti paauglį į nusikaltimą (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R. Delikventiško elgesio formavimasis, 101-103 psl.).

Delikventinį elgesį sukelia įvairūs veiksniai: prastesni santykiai su tėvais, klasės draugais, mokytojais, namuose daugiau fizinių bausmių nei pagyrimų, mokykloje praleistos pamokos (pamokas pradeda praleidinėti jau pradinėse klasėse, kylant reikalavimams. Vis daugiau laiko praleidžiant už mokyklos ribų, susidraugaujama su kitais mokyklos nelankančiais nepilnamečiais ir taip dar labiau atitrūkstama nuo mokyklos), suprasdami, kad neatitinka jiems visuomenės keliamų reikalavimų vis sunkiau ir sunkiau prisitaiko visuomenėje, gerovės jausmą šie paaugliai randa antisocialiose grupuotėse.

Tačiau yra rizikos faktoriai, kurie turi labai didelės įtakos vaikams paauglystėje tapti delikventais:

1. Elgesio ir emociniai sutrikimai, vėliau peraugantys į nusikalstamus poelgius, prasideda anksti – pradinėse klasėse ar net ikimokykliniame amžiuje.

2. Nusikalsti linkę vaikai dažnai yra augę šeimose, turinčiose nemažai socialinių ir psichologinių problemų. Artimųjų įtaka paauglio asmenybės raidai ir socializacijai visada išlieka didelė, nepriklausomai nuo to, ar tėvams pavyko susidoroti su tėvystės ir motinystės pareigomis.

3. Tyrimų duomenys rodo, kad linkę nusikalsti nepilnamečiai, tėvų dažnai buvo baudžiami stipriomis fizinėmis bausmėmis. Tai galėtų reikšti įvairaus pobūdžio problemas šeimose – tiek rizikos grupės tėvų dažnai vartojamą prievartą auginant vaikus, tiek bandymus prievartos būdais šeimose disciplinuoti rizikos grupės vaikus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2671 žodžiai iš 8747 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.