Darbo sutartis
5 (100%) 1 vote

Darbo sutartis

112131

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pagrindinis dokumentas, kuriuo nustatomi darbdavių ir darbuotojų santykiai ir pati darbo teisė yra Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksas.

Su darbo sutartimi susiduria kiekvienas asmuo, todėl būtina žinoti, kada ir kokios sutartys turi būti sudarytis, kokios sąlygos darbo sutatyje yra būtinos. Kad nebūtų piktnaudžiaujama darbu, būtina sudaryti raštišką darbo sutartį, pagal patvirtintą darbo sutarties formą. Žodinė sutartis įstatymų yra draudžiama. Kiekviena darbo sutarčių rūšis formaliai apibrėžia tam tikrą darbo formą. Jeigu būtų sudaromos tik standartinės darbo sutarčių rūšys, nukentėtų abi šalys – darbuotojas ir darbdavys. Taip nutiktų todėl, kad yra per daug darbo formų. Payzdžiui, darbo sutartis su namudininkais nusako kitus darbo principus, nei sezoninė sutartis. Be to darbo sutarčių išskirstymas yra naudingas tam,kad būtų pasiekiamas susitarimas tarp darbuotjo ir darbdavio ir pasirenkamas optimaliausias variantas, išvengiama ginčų darbe ir darbuotojų išnaudojimo.

Darbo tikslas : Išnagrinėti darbo sutarčių rūšis, remiantis Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksu.

Darbo uždaviniai :

1. Apibrėžti darbo sutarties sąvoką ir turinį.

2. Aprašyti darbo sutarčių rūšis.

DARBO SUTARTIES SĄVOKA IR TURINYS

Darbuotojų ir darbdavių santykius reguliuoja Konstitucija, Darbo sutarties, Darbo apmokėjimo, Atostogų, Kolektyvinių sutarčių, Kolektyvinių ginčų reguliavimo, Profsąjungos, Draudimo, Valstybinės kalbos, Imonių, Akcinių bendrovių, bankroto, Žmonių saugos darbe ir kiti įstatymai bei poįstatiminiai aktai. Vadovaujantis ir įmonės vidaus darbo taisyklėmis, pareiginėmis schemonis, aprašymais, instrukcijomis bei įmonės veiklos nuostatais ir įstatais, jei jie neprieštarauja Lietuvos Respublikos norminiams aktams[1].

Pagrindinis dokumentas, reguliuojantis darbuotojo ir darbdavio santykius, yra Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksas(2003 01 01). Pagal Darbo Kodekso pirmą straipsnį, šis įstatymas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose aktuose nustatytų darbo teisų įgyvendinimu ir gynyba. Taip pat atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas. Šis dokumentas formaliai užtikrina,kad būtų laikomasi darbo sutartyse nustatytų taisyklių ir garantijų, kad visi veiksmai būtų teisėti.

Lietuvos Respublikos Darbo Kodekse aprašomos darbo sutartys. Tai yra pagrindinis dokumentas, įrodantis ir užtikrinantis darbdavių ir darbuotojų santykius. Tai piliečių teisės į darbą realizavimo būdas. Darbo Kodekse Darbo sutartis yra apibrėžiama kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuos darbuotojas įsipareigoja tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu[2]. Pagrindinis darbo sutarties požymis yra tas, kad viena sutarties šalis yra priimama į darbą tam, kad vykdytų tam tikrą nustatytą funkciją.

Pats darbo sutarties turinys nėra grižtai apibrėžtas Darbo Kodekse. Tai reiškia, kad sudarant darbo sutartį, abi šalys gali derėtis, sukurti savo sąlygas, kurios turi būti priimtinos abiems pusėms. Abiejų šalių sutarimu sulygtos kitos darbo sutarties sąlygos galioja, jei jų nustatyti nedraudžia įstatymai, kiti norminiai aktai arba kolektyvinės sutartys. Tačiau yra sąlygos, dėl kurių sutarti yra privaloma.:

1. Darbo vietos nustatymas (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt. įvardijimas);

2. Darbo funkcijų konkretus nustatymas (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos derbo ar tam tikrų pareigų nustatymas);

3. Darbo apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt. nustatymas).

Lietuvoje taikomos tarptautinių kompanijų tipinės darbo sutartys ar vidaus darbo taisyklės dažnai negali būti tiesiogiai taikytinos Lietuvoje ir atrodo neįprastai vietinių teisės normų kontekste. Kai kurie darbdaviui ypač svarbūs darbuotojų įsipareigojimai numatyti sutartyje gali negalioti ar būti neįgyvendinami pagal Lietuvos Respublikos teisę.

Sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sutartas išbandymas. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje. Išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai. Įstatymų nustatytais atvejais norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sutartam darbui, gali būti taikomi ilgesni išbandymo terminai, bet ne ilgesni kaip šeši mėnesiai.

Jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo
termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius.

Kitos darbo sutarties sąlygos nėra būtinos, kad darbo sutartis galiotų. Taigi darbo teisėje egzistuoja dvi darbo sutarties turinio sąlygų grupės : būtinos ir fakultatyvinės.

Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai abi šalys sutaria dėl anksčiau aptartų darbo sutarties sąlygų, ir įformina darbo sutatį, o ne įsakymo dėl priėmimo į darbą momento. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, pagal pavyzdinę formą(1 priedas),patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. sausio 28d nutarimu nr.115[3]. Rašytinės darbo sutarties padaromi du egzemplioriai. Abu egzempliorius pasirašo darbdavys arbo jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas egzempliorius įteikiamas darbuotojui,o kitas palieka darbdaviui.

Darbo sutarties galiojimas baigiasi:

• ją nutraukus Darbo Kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais;

• likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;

• darbuotojui mirus.

DARBO SUTARČIŲ RŪŠYS

Pagal anksčiau galiojusį Darbo sutarties įstatymą (iki Darbo Kodekso priėmimo) buvo skiriamos tik dvi darbo sutarčių rūšys:

• Terminuotos

• Neterminuotos

Lietuvos Respublikos Darbo Kodekse, remiantis užsienio valstybių praktika, darbo sutarčių rūšių sąrašas išplėstas, tačiau dar nėra baigtinis. Taigi darbo sutartys gali būti[4]:

1. neterminuotos;

2. terminuotos,laikinosios,sezoninės;

3. dėl papildomo darbo, antraeiklių pareigų;

4. su namudininkais;

5. patarnavimo darbams;

6. kitos.

Darbo sutartis galima klasifikuoti pagal įvairius kriterijus, dažniausiai jos klasifikuojamos pagal sutaties galiojimo trukmę (terminuota arba neterminuota). Bet galimas skirstymas ir pagal darbo sutarties šalių ypatybes, darbo sutarties pobūdį,sudarymo tvarke, bei kitus kriterijus.

Darbo Kodekse numatytas darbo sutarčių rūšis galima klasifikuoti pagal[5]:

• Teisinių darbo santykių trukmę:

1. neterminuotos;

2. terminuotos(sudarytos tam tikram terminui) darbo sutartys.

• Darbo sutarties pobūdį:

1. neterminuotos(paprastosios);

2. terminuotos,laikinosios,sezoninės;

3. dėl papildomo darbo,antraeilių pareigų;

4. darbo sutartys su namudininkais;

5. patarnavimo darbams;

6. kitos.

Neterminuota darbo sutartis

Neterminuota darbo sutartis sudaroma neribotam laikui. Tokios sutarties galiojimas baigiasi tada, kai bet kuri šalis pareiškia norą nutraukti sutartį. Neterminuota darbo sutartimi gali tapti terminuota darbo sutartis, jei sutarties pasibaigimo dieną nėra formaliai įteisinamas sutarties pasibaigimas.

Terminuota darbo sutartis

Lietuvos respublikos Darbo kodekso 109 straipsnis apibrėžia,kad terminuota darbo sutartis gali būti sudaryta tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui,bet ne ilgiau,kaip penkeriems metams[4]. Terminuota darbo sutartis yra naudingesnė pačiam darbdaviui, nei darbuotojui. Tokia sutartis kai kuriais atvejais sumažina darbuotojo subjektinių teisių apimtį, o tam tikrais atvejais apriboja darbdavio teises.

Remiantis Darbo Kodeksu, neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jei darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus tuos atvejus,kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Taigi, terminuotą darbo sutartį galima sudaryti tik tada, kai:

1. Darbas yra nenuolatinis. Pavyzdžiui sergančio ar laikinai atostogaujančio darbuotojo pavadavimas, ki kuriais atvejais sutatis baigia galioti tada,kai baigiamas projektas,kuriam vykdyti buvo pasamdytas darbuotojas. Sezononės ir laikinosios darbo sutartys taip pat yra laikomos terminuotomis,tačiau jas apibrėžia kiti Darbo kodekso straipsniai.

2. Kolektyvinėse sutartyse nustatytais atvejais. Svarbiausia taisyklė yra ta, kad galimybė sudaryti terminuotas darbo sutartis kolektyvinėse sutartyse turėtų būti formuluojama ne kaip bendra taisyklė, bet kaip išimtis. Faktiškai tam tikra laisvė darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl terminuotos darbo sutarties nuolatiniam darbui yra galima tik darbdavio įmonėje esant galiojančiai kolektyvinei sutarčiai. Darbo Kodeksas nedraudžia kolektyvinėse sutartyse nustatyti, kad terminuotos darbo sutartys gali būti sudaromos ir nuolatinio pobūdžio darbui, tačiau tai turi būti daroma esant objektyviam reikalingumui, remiantis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais[6].

3. Įstatymų nustatytais atvejais. Ši sąlyga taikoma tada, kai darbuotojai yra renkami. Tokiu atveju sutartis sudaroma tam laikotarpiui, kuriam jie išrinkti. Jei darbuotojasyra skiriamas tam tikros institucijos,tada sutartis galioja tol,kol nesibaigia kadencija.

Remiantis Darbo Kodekso 110 straipsniu,darbo sutarties galiojimas gali būti nustatytas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo bei pasibaigimo. Tačiau jei terminas nenurodytas arba blogai nustatytas, tada sutartis laikoma neterminuota[4]. Nustačius konkrečią sutarties pasibaigimo datą būtina pagrįsti, kodėl būtent tada baigiasi sutarties galiojimas. Jei sutarties galiojimo pasibaigimo data yra nedarbo diena, tai pagal Darbo kodekso 26 straipsnio 3 dalį terminas atkeliamas iki artimiausios darbo dienos(pvz iš šeštadienio į pirmadienį).

Darbo sutarties termino pabaiga
juridinis įvykis, sudarantis pagrindą nutraukti darbo sutartį, taigi pasibaigus darbo sutarties terminui darbuotojas arba darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį. Vadinasi, suėjus terminui, sutartis savaime nenutrūksta. Jeigu darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena šalis iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti, laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui, t.y. ji tampa neterminuota[5]. Pasitaiko atvejų,kai darbdavys vengia nutraukti sutartį norėdamas išlaikyti darbotoją, arba atvirkščiai, darbuotojas – norėdamas išlaikyti savo darbo vietą. Darbo kodeksas taip pat riboja darbdavio ir darbuotojo galimybes, pasibaigus vienai terminuotai darbo sutarčiai ir nepraėjus vienam mėnesiui, sudaryti kitą terminuotą darbo sutartį su tuo pačiu darbuotoju tam pačiam darbui atlikti. Tokia sutartis nustatyta tvarka gali būti pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui, t.y. neterminuota. Jei darbo sutartis pripažįstama neterminuota, tai pertrauka darbe įskaičiuojama į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje.

Sezoninė darbo sutartis

Sezoninę darbo sutartį apibrėžia Lietuvos Republikos Darbo Kodekso 112 straipsnis. Tai sutartis,sudaroma sezoniniams darbams ir ne ilgesniam laikotarpiui nei aštuoni mėnesiai ir yra įtraukta į sezoninių darbų sąrašą. Šį sarašą sudaro Vyriausybė,remdamasi Darbo Kodeksu.

Sezoninio darbo sutartyje, be kitų sutarties sąlygų, turi būti norodoma ir tai, jog darbuotojas priimtas dirbti sulygtą sezoninį darbą pagal atitinkamą profesiją, kvalifikaciją, specialybę, ir nurodytas sutarties terminas. Darbuotojams, dirbantiems vieną sezoną, kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o atleidžiant juos iš darbo už nepanaudotas atostogas, mokama piniginė kompensacija. Darbuotojams, pratęsusiems darbo sutartį kitam sezonui, kasmetinės atostogos suteikiamos tarpsezoniniu laikotarpiu[8].

Sezoninio darbo sutarties nuostatos ir sezoninių darbų sąrašas patvirtintas Vyriausybės 1994m. kovo 7 d. nutarimu Nr.154. Šiame sąraše išvardyti 25 darbai, kurie nei darbdavio, nei darbuotojo sutarimu negali būti pakeisti. Tai darbai, kurie yra priklausomi nuo metų laiko, kaip su žemės ūkio produkcija susiję darbai; dauguma sezoninių miško darbų atliekami būtent žiemą, taip pat ir patalpų šildymas. Pagal minėtą vyriausybės nutarimą sutartimi leidžiama:

1. taikyti suminę darbo laiko apskaitą;

2. nesuteikti kasmetinių atostogų, o atleidžiant iš darbo už nepanaudotas atostogas išmokėti piniginę kompensaciją;

3. kasmetines atostogas suteikti ir ne tarpsezoniniu laikotarpiu, jei tai numatyta sezoninėje arba kolektyvinėje sutartyje;

4. darbuotojui nutraukti sutartį prieš tai įspėjus darbdavį prieš 5 kalendorines dienas;

5. šalims nutraukti sezoninio darbo sutartį, kai sezoniniai darbai yra stabdomi ilgiau kaip 2 savaitėms dėl gamybinių priežasčių arba kai sumažinamas darbų mastas. Iš anksto įspėti darbuotoją dėl šių atleidimo priežasčių nebūtina, tačiau turi būti išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija[7].

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1942 žodžiai iš 3843 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.