Darbo teisė
5 (100%) 1 vote

Darbo teisė

1121314151617181

1 TEMA. DARBO TEISĖS SĄVOKA IR SISTEMA

Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dirbant arba glaudžiai susijusius su darbu.

Darbas – socialinė ekonominė sąvoka, apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla: tai ne tik fiziologinių. biologinių žmogaus gebėjimų panaudojimas, tai ir intelektinė veikla.

DT reguliuoja santykius tarp žmonių, kurie realizuoja fizinius, protinius, intelektualinius sugėbėjimus.

Darbo procesą sudaro trys tarpusavyje susiję elementai:

1)tikslinga žmogaus veikla;

2) darbo objektas;

3) darbo priemonės.

Darbo objektas ir priemonės yra ne tik būtini darbo proceso elementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas; todėl yra glaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes žmonės darbo procese sueina į santykius ne tik tarp savęs, bet ir su darbo objektų ir priemonių savininkais.

Darbo teisė susiformavo labai vėlai, ilgai juos reguliavo civilinės ir komercinės teisės normos. Tik 20 a., po pramoninių revoliucijų Vakarų Europoje ir JAV susiformavus gausiam gyventojų sluoksniui, kuris neturėjo gamybos priemonių ir kurio pragyvenimo šaltinis buvo darbas – savo sugebėjimų realizavimas. Paaiškėjo, kad bendrieji civiliniai įstatymai, reguliuojantys prekių judėjimą negali patenkinti naujosios visuomenės poreikių, nes darbo jėga yra labai savita prekė – ji neatskiriama nuo žmogaus asmenybės.Todėl atsirado poreikis ir galimybė formuotis naujai, darbo teisės šakai Bismarkas iškėlė būtinybę apsaugoti nepilnamečių, moterų, kalnakasių darbą, kad išvengtų socialinės revoliucijos (pastaroji 1918 m. įvyko Rusijoje); tai ne politikų toliaregystės, bet besikuriančių šio sluoksnio interesus atstovaujančių organizacijų nuopelnas.Iki II pasaulinio karo buvo tiktai DT užuomazgos, išskyrus soc. lagerį, kur DT šaka formavosi.Iš esmės DT pradėjo formuotis po II pasaulinio karo. Teisinis stimulas tam buvo – 1944m. Filadelfijoje įvykęs TDO kongresas deklaracijoje suformulavęs pagr. mintį “darbo jėga nėra prekė”. Politinis stimulas – II pasaulinio karo pabaiga reiškė demokratijos pergalę ne tik prieš fašizmą, bet demokratijos pergalę apskritai – Vokietijos, Italijos Konstitucijose randame, kad jos yra “demokratinės, socialinės, teisinės valstybės”.

Darbo teisės šakos pagrindinis uždavinys – nustatyti tokias darbo jėgos panaudojimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų socialinį darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas.

Darbo teisė – teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus visuomeninius santykius. Teisė domina ne santykis su procese dalyvaujančiu objektu, o santykis su kitais žmonėmis, dalyvaujančiais procese.

Darbo teisė yra teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius darbo ir tarnybos santykius bei glaudžiai su jais susijusius, aptarnaujančius ir sudarančius jiems sąlygas normaliai funkcionuoti.

Darbo teisės dalykas (objektas)

Tai visuomeniniai darbo santykiai, kai darbo jėgos panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę.

Darbo santykių požymiai:

1) tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai;

2) visuomeninis pobūdis (galutinis darbo rezultatas nėra lemiamas);

3) darbo sutartis: darbdavys nustato darbo pobūdį ir tvarką ir darbuotojai dirbdami privalo jos laikytis;

4) darbo santykio šalys yra pavaldžios viena kitai:

5) darbo atlygintinumas.

Pagrindinis DT reguliavimo dalykas – visuomeniniai darbo santykiai. Tačiau nėra teisės šakos “grynuolės” – yra perėjimai iš vienos teisės šakos į kitą. Todėl DT taip pat reguliuoja glaudžiai su D santykiais susijusius santykius, kurie nėra D santykiai. Jie pagal ryšio su D santykiais pobūdį skirstomi į (I.Nekrošiaus skirstymas):

1)santykiai, kurie yra prielaida darbo santykiams atsirasti;

2)apsauginiai visuomeniniai santykiai, t.y. kurie sudaro sąlygas tinkamai darbo santykiui realizuoti.Jie yra 2 rūšių:

– kolektyviniai;

– individualūs;

3) santykiai, atsirandantys ryšium su ginčų, kylančių tarp DT reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų, nagrinėjimu:

– kolektyviniai;

– individualūs.

Be siaurai suprantamų visuomeninių darbo santykių, darbo teisė taip pat reguliuoja (vadovėlio skirstymas):

1) daug kolektyvinių darbo santykių;

2) santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, sprendimo;

3) santykius dėl gyventojų įdarbinimo;

4) santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektų tarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą esant darbo santykiams:

– santykiai dėl drausminės darbuotoj atsakomybės;

– santykiai dėl materialiosios darbo santykių subjektų tarpusavio atsakomybės;

5) santykius, atsirandančius dėl darbo saugos, taip pat įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės, tarp valstybės ar visuomeninių institucijų, prižiūrinčių darbo saugą, ir darbuotojų, darbdavių, jų asociacijų.

Teisinio reguliavimo metodas – visuma teisinių priemonių ir būdų, kuriais pasiekiama teisinio reguliavimo tikslų.

Teisinio reguliavimo metodai:

1) civilinis teisinis (remiasi santykių dalyvių lygybe, savarankiškumu ir santykių dispozityviškumu);

2) administracinis teisinis (remiasi subjektų pavaldumu vienas
kitam).

Darbo teisėje taikomi ir civilinio ir administracinio metodo būdai ir priemonės. Darbo santykių subjektai prieš sueidami į santykį yra lygiateisiai ir autonomiški. Po sutarties sudarymo šalių lygybė transformuojasi – darbuotojas patenka darbdavio valdžion – atsiranda administracinio-teisinio reguliavimo elementai, tačiau tam tikros sąlygos, numatytos sutartyje, neturi būti pažeistos.Tai rodo, kad darbo teisės metodas turi ir viešosios, ir privatinės teisės metodų bruožų.

Skiriamasis DT teisinio reguliavimo bruožas – greta individualios sutarties, greta valstybės, kuri kuria darbo įstatymus, atsiranda trečias elementas – kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys, kurios vaidina ypatingą vaidmenį darbo teisinių santykių reguliavime.

Darbo teisė reguliuoja santykius, kurie:

1) sudaro prielaidas darbo visuomeniniams santykiams, arba

2) sudaro sąlygas normaliai šiems santykiams funkcionuoti, ir

3) santykius kylančius iš ginčų tarp individualių ir kolektyvinių subjektų.

Darbo teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų:

Nuo civilinės teisės: yra pavaldumas vienas kitam, vadovavimo; daugeliui darbo teisės institutų nebūdingi tokie civilinio teisinio reguliavimo metodai kaip šalių laisvė; autonomija ir pan.(vadovėlis).

I.Nekrošius skiria dar du bruožus:

-darbo santykių objektas apibrėžiamas rūšiniais požymiais, ne individualiais (tarp kontrahentų susitariama, kad bus atliekamas tam tikros specialybės darbas);

-darbas, atliekamas darbo teisinių santykių forma yra atlygintinas. Neatlygintinas darbas DT nedomina.

Nuo administracinės teisės: kitoks pavaldumas darbo organizatoriui, tai nėra valstybės valdžios pasireiškimo būdas, bet kooperuoto darbo rezultatas

Administracinės teisės veikimo sferoje susiklosto horizontalūs ir vertikalūs santykiai. Pareigūnas-pilietis – valdingi santykiai(vertikalūs/išoriniai). Vidiniai santykiai, susiklostantys atitinkamoj valstybės įstaigoje tarp viršininko ir pareigūno – horizontalūs. Horizontalūs ir vertikalūs santykiai nelygiaverčiai: vertikaliuose santykiuose iki juridinio fakto atsiradimo pavaldumo nėra.

Bet kurioj darbovietėj bet kuris viršininkas turi teisę duoti privalomus nurodymus. Ir tai iš esmės yra ne valdingi įgalinimai, o kooperuoto darbo organizavimo elementas.Todėl administraciniai horizontalūs santykiai patenka į DT veikimo sferą: 1) darbuotojas pavaldus darbo organizavimo vadovui; 2) darbas užmokamas; 3) darbas apibrėžtas rūšiniais požymiais. Visi šie adm. teisės santykių požymiai atitinka DT požymius. Šis sutapimas – teisinė problema. Pagal 1991 m. Darbo sutarties įstatymo 1 str. asmenų ratas, kurie atitiko anksčiau minėtus požymius, buvo priskirtas DT reguliavimo sferai. Vėliau DT reguliavimo sfera imta siaurinti. 1996 m. DSĮ papildžius 171 str. – iš DT reguliavimo sferos išimti darbai pagal autorines sutartis. 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymas nustatė, kad vis, kurie gauna atlyginimą iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ar valstybinių fondų yra valstybės tarnautojai ir jų darbo sąlygas reguliuoja šis įstatymas. Išskiriami tarnautojai: 1) turintys ypatingus įgalinimus visuomenei ir 2) turintys įgalinimus tik tam tikros grupės žmonių atžvilgiu. Todėl šių tarnautojų santykių reguliavimas negali būti vienodas. Pirmosios grupės valdininkų santykiai negali būti DT dalykas, nes tie santykiai pasireiškia tuo, kad šie asmenys vykdo ne sutartinius įsipareigojimus, o valstybės suverenias, politines ir kt. valstybės f-jas. Pagal paskutinę Valstybės tarnybos įstatymo redakciją viešojo administravimo darbo santykių DT normos nereglamentuoja, o viešųjų paslaugų sfera – DT reguliavimo dalykas. Viešųjų paslaugų aukštesnio už vidutinį lygį darbuotojams taikomos viešojo administravimo normos. Ypatingus įgaliojimus turinčių tarnautojų žemesniajai grandžiai taikomos DT normos. Jokioje teisės sistemoje nerasime teisės šakos grynuolės, kuri reguliuotų tik vieną tam tikrą visuomeninių santykių rūšį. Teisės šaka reglamentuoja tam tikrų visuomeninių santykių rūšį, sudarančią tos teisės šakos pagrindinį reguliavimo dalyką. Be to ji reguliuoja ir kitus su ta teisės šaka susijusius visuomeninius santykius.

DT objektų (dalyko) skiriamieji bruožai

1. Santykių, kuriuos reguliuoja DT dalykas turi būti apibrėžiamas kaip darbo f-ja. DT objektas apibrėžiamas rūšiniais, o ne individualiais požymiais (Ranga – civ. teisės dalykas);

2. Jei darbo procesas organizuojamas kaip darbo teisinis santykis, tai darbo atlikėjas tame procese nėra savarankiškas, o darbo teisėje turi ir privalo organizuoti darbdavys ir turi teisinę atsakomybę. Pavaldumas darbe – būtinas DT elementas.

3. Jei darbas atliekamas darbo santykių teisine forma, tai jis yra atlyginamas. Neatlyginamas darbas neįdomauja DT.

Teisės sistema suprantama kaip objektyviai esanti vidinės teisės sandara, teisės padalijimas į pavienes dalis – šakas ir institutus. Teisės sistema neretai tapatinama su teisės struktūra.

Skiriamos trys teisės normų grupės:

1) normos, kurios nereguliuoja konkretaus visuomeniniu santykio, o yra susijusios su visu tos teisės šakos reguliavimo objektu; tai tarsi kitų teisės normų hipotezė; šių normų pagrindu konkrečių teisių ir pareigų neatsiranda (sudaro bendrąją darbo
teisės dalį);

2) normos, reguliuojančios konkretų visuomeninį santykį ar jo dalį, t.y. reguliuoja individualius darbo santykius; jų pagrindu įvykus tam tikriems juridiniams faktams atsiranda konkrečių teisių ir pareigų. Jos pagal reguliavimo dalyką skirstomos į institutus, o šie į poinstitučius;

3) normos, reguliuojančios kolektyvinius darbo santykius.Šios normos nustato konkrečias teises ir pareigas kolektyvinių santykių dalyviams, o taip pat numato taisykles kaip turi būti vedamos kolektyvinės derybos ir priimami susitarimai, kurie sąlygoja individualių subjektų teises ir pareigas. Todėl tai yra tarsi tarpinė grandis tarp bendrosios paskirties normų ir normų, reglamentuojančių individualius santykius.

Tai ir sudaro DT sistemos ypatumą, nes kitų teisės šakų sistema susideda iš 2 dalių: bendrosios ir ypatingosios, o DT yra trečioji specifinė dalis – normos, reguliuojančios kolektyvinius sutartinius santykius.

Teisės sistema susideda iš teisės normų, šios normos turi funkcionuoti taip, kad pasiektų tam tikrą tikslą – reguliuoti visuomeninius santykius.

LR Dt normų sistematizacija susijusi su DT reforma. Nuo 1990 m. taip ir nebuvo nuspręsta, kuria kryptimi reformuoti LR DT: 1) ar kurti naują Darbo įstatymų kodeksą; 2) ar priimti vis naujus įstatymus dėl iškylančių naujų aktualiausių klausimų sureguliavimo. Pasirinktas antrasis kelias turi savo trūkumų – priimant naujus įstatymus, nesuspėta keisti senojo DĮK normų. Dabar neaišku, ar tam tikras kodekso str. galioja, ar ne. Per šį laikotarpį buvo sudarytos dvi darbo grupės naujo DĮK rengimui. Pirmasis projektas nebuvo priimtas, antrasis projektas (1996m.) apsvarstytas, gautos TDO išvados, pakoreguotas ir pateiktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Iki šiol nepriimtas. “Problema: darbdavių ir darbuotojų – dviejų socialinių grupių permanentinis konfliktas (reikėtų derybų) ir politinės valios trūkumas.” /I. Nekrošius/.

Darbo teisės mokslo sistemą sudaro idėjos ir požiūris į darbo teisę.

2 TEMA. DARBO TEISĖS PRINCIPAI

Teisės principas – vadovaujantis pradas, išreiškiantis esminius visuomeninių santykių bruožus, jų raidos tendencijas ir bendro teisinio reguliavimo turinį bei tikslus; tai tam tikri vadovaujantys pradmenys, išreiškiantys teisės reguliuojamų visuomeninių santykių esminius bruožus, jų vystymosi tendencijas, tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo tikslus ir pagrindines kryptis ir įtvirtinti teisėje. Jie ne visada atitinka tam tikra teisės normą bet gali išplaukti iš jų bendrosios prasmės.

Teisė susideda iš trijų dalių; principai taip pat gali reikštis vienu iš trijų būdų:

1) teisinės sąmonės;

2) teisės normų;

3) teisinių santykių.

Pagal taikymo apimtį:

1) bendrieji principai, būdingi visai teisei:

a) išreiškiantys žmogaus požiūrį a teisę:

kiekvienas asmuo ir visa visuomene, paklusdama įstatymams, gali to paties reikalauti iš valdžios;

įstatymai atgal negalioja;

asmuo, kuris laikosi įstatymų, nepažeidžia kitų asmenų interesų;

b) išreiškiantys požiūrį į žmogų:

žmogus yra tikslas, o ne priemone;

visi žmonės laisvi ir turi lygias teises;

nekaltumo prezumpcija;

draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis;

c) susiję su teisingumo vykdymu:

niekas negali būti teisėjas savo byloje;

įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;

kiekviena abejonė – kaltinamojo naudai;

atsakomybė esant kaltei;

2) tarpšakiniai principai, būdingi kelioms teisės šakoms;

3) šakiniai, būdingi darbo teisei; pagal jų taikymo sferą:

a) pasauliniai ir regioniniai; Europos Tarybos socialinė chartija:

teisė į darbą;

teisė į laisvą darbo pasirinkimą;

teisė į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas;

teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą;

teisė jungtis į asociacijas;

galimybė sudaryti kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus;

teisinė vaikų ir paauglių apsauga;

dirbančių moterų teisių apsauga;

teisė į profesinį orientavimą;

apsauga nuo nedarbo;

b) nacionaliniai pagal LR DSĮ 2 str.:

darbo sutarties šalių lygybė;

papildomų garantijų labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms nustatymas;

draudimas vienašališkai keisti sutartas sąlygas;

darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį;

galimybė darbdaviui nutraukti tik įstatymų numatytais pagrindais;

darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.

Vienas iš specifinių DT principų – vieningumo ir diferenciacijos principas. Koks yra santykis tarp teisės šakos bendrųjų normų ir normų-išimčių, normų-privilegijų, liečiančių ne visus tos teisės šakos subjektus – tai ir yra teisės šakos vieningumo ir diferenciacijos problema. Šia prasme DT yra ypatinga – specifinių normų diferenciacija čia didesnė nei kitose teisės šakose.

Šitokį didelį kiekį diferencijuojančių normų lemia tam tikri faktoriai:

1.objektyvūs;

2.subjektyvūs:

1) individualūs;

2) socialiniai.

Objektyviniai faktoriai – aplinkybės, susijusios su tam tikromis, realiai egzistuojančiomis gamybos, darbo proceso sąlygomis, į kurias įstatymas turi atsižvelgti.

Prie individualių subjektyvinių faktorių priskiriami faktoriai,
su darbuotojo psichofiziologinėmis savybėmis. Visuomenėje turime grupes, kurios užsitarnauja tam tikrą teisinę gynybą, t.y. nepilnamečiai, moterys (ryšium su motinystės funkcijų vykdymu), invalidai ir kiti nevisiškai sveikatos požiūriu veiksnūs asmenys.

Socialiniai subjektyvūs faktoriai – valstybinės valdžios politika ir strategija, įvairių dirbančiųjų sluoksnių organizuotumo lygis ir jų svoris visuomenėje.

Teisės principų reikšmė:

1) nesureguliuotiems santykiams taikomi įstatyme išvardinti principai (tiesioginis taikymas);

2) teisės kūrimui;

3) taikant ir aiškinant teisės normas.

3 TEMA. DARBO TEISĖS ŠALTINIAI

Kad teisės normos veiktų, kad ji būtų žinoma jos adresatams, ji turi būti objektyvizuota.

Teisės šaltiniai – tai tam tikrų normų objektyvizavimo, raiškos būdas; teisės normos išraiškos priemonė, būdas.

Pagrindiniai – norminiai aktai; pagal galiojimo erdvę:

1) tarptautiniai. Vieni jų uždeda tam tikras prievoles valstybei, jos gyventojams kaip pasaulio bendrijos nariams (JTO, TDO). TDO nėra prievartinio mechanizmo, bet yra moralinė pareiga ir atsakomybė. Valstybės narės kasmet turi pateikti ataskaitą kaip laikomasi TDO nuostatų.; kiti yra tam tikrų regioninių organizacijų ar specializuotų pasaulinių organizacijų priimti norminiai aktai (ES);

2) nacionaliniai; pagal teisinę galią:

a) įstatymai:

– konstitucija, konstituciniai įstatymai;

– kiti įstatymai;

b) poįstatyminiai aktai:

– Seimo nutarimai;

– Prezidento dekretai (nėra darbo teisės šaltinis);

– Vyriausybės nutarimai;

– ministerijų, žinybų, savivaldybės organų leidžiami aktai.

Išskirtinis šaltinis – teismų praktika, t.y. Aukščiausiojo Teismo Senato apibendrinimai:

1) kolegijų ar Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos pasiūlytos ir kasacine tvarka priimtos nutartys;

2) aprobuotos apibendrinamosios teismų praktikos nagrinėjant konkrečias bylas apžvalgos.

I.Nekrošius:AT Senato išaiškinimai- tai lyg ir legalinis įstatymo aiškinimas, kai teisės normą aiškina tam įgaliotas organas ar pareigūnas.

Mūsų Konstitucija nenumato legalinio teisės išaiškinimo galimybės, nenumato organo , galinčio išaiškinti normas(senoj K-joj buvo). Logiška būtų manyti, kad įstatymus turėtų aiškinti Seimas, Vyr-bės nutarimus-Vyriausybė ir t.t.

Legalinio įstatymų aiškinimo negalima suprasti kaip naujos normos kūrimo. Senatas turi teisę išaiškinti normos turinį, kad visi teismai vienodai tą normą suprastų. Teismas remsis ne išaiškinimu, o norma , suprasta taip kaip išaiškino Senatas. Senatas negali sukurti naujos normos, bet nurodo būdą kaip spręsti atitinkamą ginčą.

Pagal LR Teismų įstatymą žemesnieji teismai, spręsdami analogiškas bylas, privalo atsižvelgti į AT Senato duotus teisės normų išaiškinimus, aprobuojant nuosprendžius, sprendimus analogiškose bylose. Tačiau Teismų įstatymas nesako , kad išaiškinimas yra privalomas. Pas mus teisminis precedentas niekada nebuvo pripažįstamas teisės šaltiniu.

Įsigaliojimo data.

Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbia Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus; Vyriausybės nutarimai; Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų teisės aktai; aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena.

Norminiai aktai galioja Lietuvos Respublikos teritorijoje; jie yra privalomi ir tiems užsienio subjektams, kurie veikia valstybės teritorijoje.

Pagal galiojimą erdvėje:

1) galiojantys visoje valstybės teritorijoje;

2) galiojantys ne visoje teritorijoje.

Galiojimas laike; du momentai: tam tikro akto galiojimo pradžia ir pabaiga; normos galiojimo pabaigos pagrindiniai būdai:

1) pačiame akte numatyto termino suėjimas;

2) panaikinimas jį priėmusio ar pastarosios įgaliotos institucijos;

3) norminis aktas formaliai nepanaikinamas, bet išleidžiamas naujas norminis aktas, kuris smarkiai jam prieštarauja -normų kolizija sprendžiama paskesnio norminio akto naudai.

Pagal galiojimą subjektams:

1) bendrieji norminiai aktai, nustatantys visų darbdavių ir darbuotojų teises ir pareigas;

2) norminiai aktai, nustatantys tik tam tikrų kategorijų darbdavių ir darbuotojų teises ir pareigas.

Darbo teisės šaltinių ypatybės:

1)lokalieji norminiai aktai – tam tikros darbovietės priimami aktai: darbdavių leidžiami vietiniai norminiai aktai ir kiti aktai.

Nustatyti tokie šių aktų reikalavimai:

– neturi prieštarauti draudžiamosioms norminio darbo teisės akto nuostatoms;

– neturi bloginti darbuotojų padėties;

– turi būti leidžiami tam įgaliotų organų ir laikantis tam tikros tvarkos;

2) darbo teisės vieningumas ir diferenciacija. Vienovė – tai visai valstybei bendri principai, reikalavimai, garantuojantys darbo saugą, darbuotojų gyvybę ir pan. Tačiau darbo santykiai yra specifiniai, nes įvairios gamybos sritys labai skiriasi. Todėl darbo santykiai reglamentuojami diferencijuojant,
bet nepažeidžiant bendrųjų reikalavimų; diferenciacijos pagrindai yra objektyvūs (įvertinamos darbo sąlygos) ir subjektyvūs (atsižvelgiama į darbuotojų psichofiziologines savybes). Bendrieji norminiai aktai išreiškia darbo teisės vienovę, o specialieji – diferenciaciją;

3) išskirtinė norminių aktų priėmimo tvarka; vadovaujamasi derybų principu; taip pat daug teisių suteikta darbuotojų profesinėms sąjungoms.

4 TEMA. DARBO TEISĖS SUBJEKTAI

Teisės subjektas – asmuo, pagal įstatymus galintis būti teisinių santykių dalyvis.

Darbo teisės subjektas – individualūs asmenys, įvairūs kolektyviniai tokių asmenų dariniai, kurie pagal galiojančius įstatymus gali būti visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja darbo teisė, dalyviais ir turėti tuose santykiuose atitinkamas teises ir pareigas

Teisnumas – tai galėjimas turėti tam tikrų teisių ir pareigų;

Veiksnumas -galėjimas savo veiksmais tų teisių ir pareigų įgyti.

Subjektinė teisė – tai konkreti teisė, kurią turi asmuo, atsiradus tam tikram juridiniam faktui.

Teisinį subjektiškumą apsprendžia:

1. reikalavimai, keliami tam, kad subjektas būtų pripažintas tos šakos teisės subjektu;

2. to teisės subjekto teisės ir pareigos atitinkamame teisiniame santykyje;

3. subjekto atsakomybė už teisių ir pareigų pažeidimą.

Šie reikalavimai ir sudaro DT subjekto teisinį statusą.

Galėjimą būti DT subjektu apsprendžia teisnumas ir veiksnumas. Šios sąvokos ir savybės DT turi specifinį turinį – jos yra tarp savęs neatskiriamos ir įgyjamos vienu metu. Jos atsiranda tik kartu ir egzistuoja greta(čia kalbame apie darbuotoją kaip subjektą, kitų subjektų atžvilgiu yra išimčių), nes darbas neatskiriamas nuo asmenybės.

Civiliniuose santykiuose asmuo gali būti teisnus, o veiksnumą gali realizuoti globėjas ar pan., o darbo už asmenį negali atlikti niekas, išskyrus jį patį.

DT kalbame apie darbinį teisinį subjektyviškumą.

Darbo teisės subjektai (klasifikacija grindžiama intereso principu – grupavimo pagrindas – visuomeninių santykių pobūdis, kuriuose dalyvauja DT subjektai):

I – individualūs subjektai:

-darbuotojai;

– darbdaviai;

II – kolektyviniai subjektai:

– atstovaujantys darbuotojams (profesinė sąjunga, darbuotojų kolektyvas);

– atstovaujantys darbdaviams (asociacijos, susivienijimai);

III – mišrūs. /Apie tokius DT santykius I. Nekrošius neužsiminė/

Šį skirstymą lemia ne tai, kiek asmenų įeina į subjektą, o tai, į kokius santykius sueinama: kolektyvinius ar individualius. Lemia santykio pobūdis.

I – Individualūs DT santykių subjektai.

Pagrindiniai subjektai du : darbuotojas ir darbdavys.

Teisinis statusas – tai faktinė subjekto būklė, priklausanti nuo tam tikrų aplinkybių:

1) bendrasis teisinis statusas – taikomas visiems asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį;

2) specialusis teisinis statusas;

3)individualus teisinis statusas – tai konkretaus darbuotojo faktinė teisinė būklė.

Darbuotojo teisinis statusas:

1) teisnumas ir veiksnumas – atsiranda nuo įstatyme nustatyto amžiaus (žr. žemiau) ir vienu metu;

2) subjektinės teisės ir pareigos – darbo teisių ir pareigų negalima įgyvendinti per atstovą, nebent darbdavys sutiktų kitaip;

3) teisių ir pareigų garantijos;

4) atsakomybė.

Darbuotojui keliami reikalavimai, kad jis galėtų būti DT santykių subjektu ( tai yra asmuo pagal savo psichofiziologines savybes turi galėti atlikti darbą):

1) amžius

2) psichinė būklė.

Amžius. Valstybė turi reglamentuoti min amžių, kada asmuo gali pradėti dirbti nesavarankišką darbą, t. y. dalyvauti kooperuotame darbo procese. Valstybė turi nustatyti ribą, kada asmuo nekenkdamas ne tik savo, bet ir visuomenės interesams gali dalyvauti kooperuotame darbo procese.

Nuo 16 metų (bendrasis); ribotas – nuo 14 metų; išimtinis /žemiausia riba/ – nuo 13 metų; o dirbti tam tikrus darbus – nuo 18 metų;

Tarptautinėje konvencijoje dėl vaikų ir jaunimo darbo apribojimo nėra nustatyta konkreti žemiausia darbo amžiaus riba.Valstybės turi nustatyti tokią minimalią ribą, kokia pagal tos valstybės įstatymus nustatyta baigti privalomą mokymą (pas mus 16 metų).

DSĮ 4 str.

“Darbo sutarties šalimi – darbuotoju gali būti nuolatinis Lietuvos gyventojas, sulaukęs 16 metų.

Darbams, kurių sąrašas tvirtinamas Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo nustatyta tvarka, atlikti gali būti priimami asmenys, sulaukę 14 metų ir pagal sveikatos būklę galintys atlikti darbą, numatytą šiame sąraše. Priimti į darbą nepilnamečius nuo 14 iki 16 metų galima, jeigu tai netrukdys jiems lankyti mokyklą ir tik esant mokyklos ir vieno iš tėvų arba kito juos faktiškai auginančio asmens raštiškam sutikimui.

Užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, nustatyta tvarka laikinai atvykę į Lietuvos Respubliką įsidarbinti, turi teisę įsidarbinti pagal šį ir kitus įstatymus. Jų įsidarbinimo tvarką nustato tarptautiniai susitarimai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.”

Žmogaus saugos darbe įstatyme pakartota ta pati norma, bet dar numatyta, kad į specialiuose sąrašuose numatytus darbus gali būti priimti ir jaunesnio amžiaus piliečiai. Čia minimali riba išvis nenustatyta.

96 09 11 Vyriausybė nutarimu numatė minimalią ribą-13 metų, nors Vyriausybė neturėjo teisės keisti Darbo sutarties
įstatymo 4 str.

Psichinė būklė. Psichinės ligos negalima painioti su teisinio veiksnumo, teisnumo sąvoka. Asmuo, kuris yra visiškai neveiksnus, negali atsakyri už savo veiksmus ir jų vykdyti, negali būti DT subjektu. Neveiksnus skiriasi nuo psichine liga sergančio.

Reikia skirti psichinę negalią, psichinę ligą nuo teisinių dalykų – nuo asmens veiksnumo ar neveiksnumo CT prasme. Negalima nesutikti, kad asmuo sergantis psichine liga gali būti darbo teisinių santykių subjektu. Tačiau neveiksnus asmuo – kuris negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti – negali būti DT santykių subjektu.

Problema: ar visų piliečių darbinis teisnumas yra lygus, ar jis gali būti apribotas, jei taip – tai kokia tvarka.

Vadovaujantis piliečių lygumo prieš įstatymą principu – teisnumo atžvilgiu piliečiai lygūs. Draudimas priimant į darbą(giminaičių buvimas atitinkamose pareigose ir pan.)tai ne teisnumo apribojimas, o kitas teisinis reiškinys – tai reikalavimai, kad tam, kad atsirastų tam tikros teisės ir pareigos reikalingas atitinkamas juridinis faktas.

Tik teismas gali apriboti darbinį teisnumą ir tik nustatytam terminui.

Išvada: Darbuotojo darbinį teisinį subjektiškumą gali įgyti asmuo, sulaukęs nustatyto amžiaus ir turintis bendrą civilinį veiksnumą.

Darbdavio teisnis statusas.

DSĮ 5 str.: “Darbdaviai pagal šį įstatymą yra visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų (toliau – įmonės) savininkai, jų vadovai, paskirti, išrinkti ar kitokia tvarka įgiję įgalinimus pagal atitinkamų įmonių, tarp jų ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) įmonių, įstatymus (įstatus, nuostatus, steigimo dokumentus) įmonės vardu sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartį, atlikti kitokius veiksmus vykdant darbo įstatymų nuostatas, taip pat ūkininkai, sudarę darbo sutartį su bent vienu fiziniu asmeniu.

Kai darbo sutartis sudaroma tarp fizinių asmenų patarnavimo darbams atlikti, darbdavys yra fizinis asmuo.”

I. Nekrošius: Apibrėžimas niekinis. Pagal apibrėž neaišku kas yra darbdavys- savininkas ar vadovas. Darbdavys yra įmonė, įstaiga, organizacija, bet ne savininkas.

Dabar reikėtų laikyti, kad fizinis asmuo darbdaviu gali būti, jei jis turi visišką bendrą civilinį teisnumą ir veiksnumą. (Kai darbo sutartis sudaroma tarp fizinių asmenų patarnavimo darbams atlikti, darbdavys yra fizinis asmuo).

Darbdaviai gali būti:

1) individualūs – fiziniai asmenys, galintys būti darbdaviais ir samdyti pagalbiniams darbams kitus asmenis;

2) kolektyviniai subjektai:

– juridiniai asmenys;

– įmonės neturinčios juridinio asmens teisių.

Pagal darbdavių veiklos tikslą:

1) pelno siekiantys subjektai (AB, UAB, investicinės bei žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bei ūkinės bendrijos, valstybės ir vietos savivaldybių įmonės ir kiti subjektai);

2) nekomercinės organizacijos (viešosios įstaigos, kredito unijos, labdaros ir paramos fondai, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės ir pan.).

Darbdavio požymiai:

1) galimybė priimti į darbą;

2) galimybė paskirstyti darbuotojus ir nutraukti darbo sutartį, taip pat organizuoti darbą ir jį valdyti;

3) galimybė turėti lėšų ir atlyginti darbuotojams.

Administracija – ne darbdaviai, o darbo teisės subjektai, organizuojantys darbą.

II – Kolektyviniai DT subjektai

Tai darbuotojų ir darbdavių asociacijos, be to – darbuotojų kolektyvai.

LR Konstitucija 35 str.:“Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Politinių partijų , kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.”

LR Konstitucija 50 str.:

“Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai.Jos gina darbuotojų profesines , ekonomines bei socialines teises bei interesus.

Visos profesinės sąjungos turi lygias teises.”

Konstitucijos 35 str.visiškai atitinka tarptautinius teisinius principus, suformuluotus atitinkamuose TDO dokumentuose. TDO konvencija Nr.87 nusako koks darinys gali būti laikomas darbuotojų ar darbdavių asociacija: tai bet kuri darbuotojų ar darbdavių organizacija, norinti apginti darbuotojų ar darbdavių interesus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4341 žodžiai iš 8645 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.