I. ĮVADAS
Darbo užmokesčio apskaičiavimas, taip pat su tuo susijusių įmonės sąnaudų ir įsiskolinimų darbuotojams apskaita – vienas sudėtingiausių buhalterinės apskaitos barų. Tai lemia daugelis priežasčių. Pirmiausia visuomet lengviau apskaičiuoti apčiuopiamus dalykus, tokius kaip, atsargos ar ilgalaikis turtas. Tuo tarpu darbo užmokestis materializuojasi tik tuomet, kai išmokamas darbuotojams. Kita priežastis – pagal galiojančią tvarką “Sodros” mokestį ir “Fizinių asmenų pajamų mokestį” iš darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio privalo išskaičiuoti ( ir juos pervesti pagal paskirtį ) įmonės, apskaičiuojančios darbo užmokestį. Įmonės finansininkas privalo ne tik profesionaliai apskaičiuoti šį užmokestį ir su juo susijusius mokesčius, bet ir taip pat profesionaliai parengti darbo užmokesčio apskaitos dokumentus.
Darbo užmokesčio priskaičiavimą, išmokėjimą, apmokestinimą reglamentuoja daugelis įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų poįstatyminių aktų. Tačiau vieni dokumentai ar jų formos įstatymuose nėra griežtai reglamentuoti ( tai laisvos formos dokumentai ). Kiti – atvirkščiai, griežtai reglamentuoti ( pvz.: Darbo laiko apskaitos žiniaraštis ), juos įmonės privalo pildyti.
Šiame darbe išnagrinėsime darbo užmokesčio apskaitos dokumentus ir jų formas taikomas Lietuvos įmonėse. Vienus, privalomus ir naudojamus beveik visose įmonėse, apibūdinsime detaliau. Kitus – tik paviršutiniškai.
II. DARBO UŽMOKESČIO APSKAITOS DOKUMENTAI
Įmonė privalo skaičiuoti ir periodiškai mokėti atlyginimą. Tam naudojami įvairūs darbo užmokesčio apskaitos dokumentai, kurių formą ir tarpusavio ryšius lemia įmonėje taikoma apmokėjimo už darbą forma, veiklos pobūdis, įmonės dydis ir organizacinė struktūra bei kitos ypatybės. Darbo apmokėjimą reglamentuojantys įstatymai skiria dvi pagrindines atlyginimo už atliktą darbą formas: apmokėjimą už dirbtą laiką ir apmokėjimą už atliktas operacijas arba pagamintus gaminius.
Vienetinis atlyginimas dažniausiai taikomas gamybos įmonėse, todėl šių įmonių valdybos arba administracijos vadovai įstatuose nustatyta tvarka privalo patvirtinti darbuotojams, kurių darbas apmokamas pagal vienetinę darbo apmokėjimo sistemą, valandinius tarifinius atlygius. Dokumentas, pagrindžiantis tokio atlyginimo nustatymą, yra Vadovo įsakymas arba Vadovo nutarimas dėl valandinių tarifinių atlygių patvirtinimo.
Kadangi vienetinis atlyginimas mokamas už darbo kiekį, įmonės vadovas įsakymu turi patvirtinti kiekvieno įmonėje gaminamo ar numatomo gaminti gaminio išdirbio normas ir vienetinius įkainius. Kiekvienas gaminys turi turėti jį lydintį dokumentą, kuriame technologines operacijas atliekantys darbininkai galėtų pažymėti, kas, kiek ir kokių operacijų atliko ( Gaminio darbo pasas ). Pagaminus gaminį ir atidavus jį į pagamintos produkcijos sandelį, gamybos procese jį lydėjęs dokumentas perduodamas į buhalteriją, kur duomenys perkeliami į Vienetinio darbo užmokesčio apskaitos kortelę. Priskaičiuoto vienetinio darbo užmokesčio suma įrašoma į Asmens sąskaitą.
Jeigu įmonė pasirinko laikinę darbo apmokėjimo sistemą, Darbo sutartyje sulygtas atlyginimas už Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksuotą faktiškai dirbtą laiką priskaičiuojamas Asmens sąskaitoje arba kitame dokumente. Jame fiksuojami ir išskaitomi įstatymuose nustatyti fizinių asmenų mokesčiai, kitos išskaitytinos sumos, nustatomas mokėtinas darbuotojo atlyginimas. Darbo sutartyje gali būti nustatytas valandinis atlyginimas už faktiškai dirbtas valandas arba mėnesinė pareiginė alga. Atlyginimo išmokėjimas grindžiamas surašant atskirą mokėjimo dokumentą.
Visose įmonėse, nepaisant pasirinktos darbo apmokėjimo sistemos, turi būti surašomi šie su darbo apmokėjimu susiję dokumentai:
1. Darbo sutartis ( aptarsime II.1. skyriuje );
2. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis ( aptarsime II.2. skyriuje );
3. Darbuotojo atlyginimų priskaitymą fiksuojantis dokumentas ( Asmens sąskaita – II.3. skyriuje, Darbo užmokesčio žiniaraštis – II.4. skyriuje );
4. Darbo užmokesčio išmokėjimą pagrindžiantys dokumentai ( Atlyginimų išmokėjimo žiniaraštis – II.5. skyriuje ).
II.1. DARBO SUTARTIS
Darbo sutartis bene pirmasis dokumentas susiejantis darbdavį su darbuotoju ir pagrindinis dokumentas aptariantis darbuotojo ir darbdavio santykius. Pasirašant šį dokumentą prasideda: darbuotojui – jo karjera įmonėje, darbdaviui – atsakomybė už savo darbuotoją, apskaitininkui- darbo užmokesčio dokumentų tvarkymas.
Darbo sutarties sąvoka apibrėžiama LR darbo sutarties įstatyme. Darbo sutartis (1 priedas) yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje, kituose norminiuose aktuose ir patikslintas šalių susitarimu.
Darbo sutartyje nustatoma darbuotojo darbo vieta bei veiklos pobūdis. Dirbant pagal Darbo sutartį, darbdavį domina ir rezultatas, ir darbo procesas: darbdavys reguliuoja darbuotojo darbo
laiką, gali duoti įvairių privalomų nurodymų, moka darbuotojui darbo užmokestį.
Darbo sutarties šalys vadinamos darbdaviu ir darbuotoju. Darbo sutarties įstatymas nurodo, kad darbuotoju gali būti nuolatinis Lietuvos gyventojas, sulaukęs 16 metų. Darbuotoju gali būti ir asmuo, turintis kitos valstybės pilietybę, ir asmuo be pilietybės. Tam tikromis aplinkybėmis, pagal LR įstatymus, į darbą gali būti priimami ir asmenys nuo 14 metų.
Darbo sutarties įstatymas darbdavį įvardija kaip visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų savininkus, vadovus, paskirtus, išrinktus ar kitokia tvarka įgijusius įgaliojimus įmonės vardu sudaryti, pakeisti ir nutraukti Darbo sutartį, taip pat atlikti kitokius veiksmus vykdant darbo įstatymų nuostatas. Darbdaviu gali būti laikomas ir įgaliotas asmuo, kuriam pagal LR darbo sutarties įstatymą buvo perduota dalis teisių ir pareigų. Darbdavys, sudarydamas, keisdamas ar nutraukdamas Darbo sutartį, veikia atstovaujamos įmonės vardu.
Pažymėtina, kad LR darbo sutarties įstatymas reglamentuoja darbo santykius, susiklosčiusius Lietuvos teritorijoje esančiose įmonėse ir įmonėse, esančiose užsienio valstybėse, bet registruotose Lietuvoje.
Mus labiausiai domina Darbo sutartis, kaip dokumentas, ir jo pildymo tvarka. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal tipinę šios sutarties formą. Tipinėje sutarties formoje nustatomos bendrosios sąlygos. Specifinės paskirties įmonių Darbo sutartyse šalys gali nustatyti kitokias, norminiams aktams neprieštaraujančias sąlygas.
Darbo sutartyje turėtų būti šie duomenys:
I.Visos būtinosios sąlygos, numatytos Darbo sutarties įstatyme. Tai:
a) darbuotojo darbo vietos apibūdinimas ( turi būti tiksliai nurodoma, kur darbuotojas privalo dirbti Darbo sutartyje sulygtą darbą );
b) būsimų funkcijų įvardijimas ( būtina nurodyti, kokios profesijos, specialybės ir kvalifikacijos darbą darbuotojas atliks arba kokias pareigas eis );
c) darbo apmokėjimo sąlygos ( privalo būti nurodyta, pagal ką bus skaičiuojamas atlyginimas, ar bus mokamos premijos bei priemokos, kada, kokioje vietoje ir kokia tvarka darbdavys mokės darbo užmokestį ).
II.Sąlygos, kurias Darbo sutarties įstatymas traktuoja kaip papildomas ( jų nenustatymas nekliudo sudaryti sutarties. Šalys, sudarydamos Darbo sutartį, gali sutarti dėl:
a) išbandymo. Įstatymas numato, jog išbandymas gali būti dviejų rūšių:
1) norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui;
2) darbuotojui pageidaujant įsitikinti, ar darbas tinka jam. Paprastai bandomasis terminas negali trukti ilgiau nei tris mėnesius.
b) Darbo sutartie termino. Įstatymas nurodo, jog gali būti sudaroma neterminuota Darbo sutartis arba nustatomas terminas, bet ne ilgesnis kaip 5 metai. Draudžiama sudaryti terminuotą Darbo sutartį, jei darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį pageidauja pats darbuotojas. Pasibaigus Darbo sutarties terminui, šalys turi teisę iš anksto neįspėjusios nutraukti darbo santykius.
III.Tipinėje darbo sutartyje numatyti rekvizitai:
– sutarties pavadinimas “Darbo sutartis”;
– sutarties sudarymo data ir vieta;
– sutarties šalys ir jas identifikuojantys duomenys ( vardai, pavardės, gyvenamosios vietos adresai, asmens kodai, įmonės kodai, atstovai ir pan.