DARBO UŽMOKESČIO SĄVOKA
TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………..3
1. DARBO UŽMOKESČIO SĄVOKA…………………………………………………………………………4
2. DARBO UŽMOKESČIO FONDO SUDĖTIS IR STRUKTŪRA…………………………………5
3. DARBO ĮSTATYMAI IR JŲ REGLAMENTUOJAMI SANTYKIAI………………………….5
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………7
ĮVADAS
Darbas – tai fizinės ir protinės pastangos, skirtos produkcijai pagaminti ar paslaugoms teikti. Labai svarbu, kad įmonėse būtų sudarytos visos galimybės kuo racionaliau naudoti darbo išteklius, siekiant geriausių darbo rodiklių. Tačiau praktika rodo, kad kai kurios įmonės, blogai organizuodamos darbą ir nepakankamai panaudodamos darbo išteklius patiria daug nenumatytų nuostolių. Todėl labai svarbu tinkamai tvarkyti darbo rodiklių apskaitą ir nuolat analizuoti, kaip šie rodikliai formuojasi ir kinta.
Visi darbo rodikliai apskaitoje skirstomi į 4 pagrindines grupes:
• Darbuotojų;
• Darbo našumo;
• Darbo laiko;
• Darbo užmokesčio.
Darbuotojai yra svarbiausias ir vertingiausias įmonės turtas. Jie atlieka sudėtingas ūkines-gamybines
operacijas, įvairias valdymo funkcijas ir tuo garantuoja įmonės veiklos pelningumą ir jos prestižą.
Darbo našumas – tai rodiklis, kuris parodo produkcijos kiekį, pagamintą per darbo laiko vienetą, arba darbo laiko kiekį, sunaudotą produkcijos vienetui pagaminti.
Darbo laikas yra įstatymo numatyta laiko trukmė, per kurią darbuotojas privalo atlikti jam pavestą darbą. Kiekvieną dieną nustatyta laiko trukmė sudaro darbuotojo darbo dieną.
Ketvirtąją grupės – darbo užmokesčio sąvoką apibūdinsiu ir nagrinėsiu savo darbe.
1. DARBO UŽMOKESČIO SĄVOKA
Retas veiklus žmogus įstengtų vienas sukurti klestintį verslą. Dažnai tenka pasinaudoti aplinkinių sugebėjimais ir skatinti jų norą užsidirbti. Absoliuti dauguma įmonių, vykdydamos ūkinę – komercinę veiklą, samdo fizinius asmenis. Tik personalinių įmonių (individualių) įmonių savininkai, dirbdami savarankiškai, neprivalo sudaryti darbo sutarčių. Visas kitas įmones įstatymai įpareigoja samdyti mažiausiai du darbuotojus – įmonės administracijos vadovą ir vyriausiąjį buhalterį (finansininką). Samdant darbuotoją, su juo sudaroma darbo sutartis, joje aptariamos darbo apmokėjimo sąlygos, pareiginis atlyginimas. Darbo sutartyje sulygtas atlyginimas gali būti pakeistas tik raštišku abipusiu šalių susitarimu. Įmonei sukuriama prievolė skaičiuoti ir periodiškai mokėti darbo užmokestį. Tam naudojami įvairūs darbo užmokesčio apskaitos dokumentai, kurių formą ir tarpusavio ryšius lemia įmonėje taikoma apmokėjimo už darbą forma, veiklos pobūdis, įmonės dydis ir organizacinė struktūra bei kitos ypatybės. Darbo apmokėjimą reglamentuojantys įstatymai skiria dvi pagrindines atlyginimo už atliktą darbą formas:
• Apmokėjimą už dirbtą laiką (laikinis atlyginimas). Jeigu įmonė pasirinko laikinę darbo apmokėjimo sistemą, darbo sutartyje sulygtas atlyginimas už darbo laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksuotą faktiškai dirbtą laiką priskaičiuojamas asmens sąskaitoje arba kitame dokumente. Jame fiksuojami ir išskaitomi įstatymuose nustatyti fizinių asmenų mokesčiai, kitos išskaitytinos sumos, nustatomas mokėtinas darbuotojo atlyginimas. Darbo sutartyje gali būti nustatytas valandinis atlyginimas už faktiškai dirbtas valandas arba mėnesinė alga pareiginė alga. Atlyginimo išmokėjimas arba deponavimas (neišmokėtas darbo užmokestis) grindžiamas surašant atskirą mokėjimo arba deponavimo dokumentą.
• Apmokėjimą už atliktas operacijas arba pagamintus gaminius (vienetinis atlyginimas). Vienetinis atlyginimas dažniausiai taikomas gamybos įmonėse, todėl šių įmonių valdybos arba administracijos vadovai, įstatuose numatyta tvarka privalo patvirtinti darbuotojams, kurių darbas apmokamas pagal vienetinę darbo apmokėjimo sistemą, valandinius tarifinius atlygius pagal darbuotojų kategorijas (jeigu tokios nustatomos). Dokumentas, pagrindžiantis tokio atlyginimo nustatymą, yra vadovo įsakymas arba valdybos nutarimas dėl valandinių tarifinių atlygių patvirtinimo. Šiuo dokumentu nustatomas visiems vienodos kategorijos darbuotojams toks pat valandinis tarifinis atlygis.