Darbo užmokestis Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Darbo užmokestis Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3

1. Rodiklių sąvokos 3

2. Darbo užmokestis ir jo dydis 4

3. Darbo apmokėjimo sistemos 4

4. Vidutinis darbo užmokestis 5

5. Praktinė dalis 6

Išvados 13

Naudota literatūra Error! Bookmark not defined.

Įvadas

Apmokėjimas už darbą visais laikais buvo, bus ir yra aktuali ekonominė problema. Darbas yra laikomas asmens ne namuose atliekama veikla mainais už darbo užmokestį. Darbuotojui darbo užmokestis yra labai aktualu, nes tai vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, jo pajamų dalis, išlikimo ir savo bei jo šeimos materialinės padėties pagerinimo priemonė. Kuo daugiau pajamų sudaro darbuotojo darbo užmokestis, tuo žmogus jam skiria didesnę reikšmę. Labai dažnai darbo užmokestis tiesiogiai veikia ne tik pragyvenimo lygį, bet ir padėtį visuomenėje, pripažinimą darbe bei už jo ribų. Darbo užmokestis dažniausiai lemia žmogaus darbo vietos pasirinkimą bei jos patrauklumą. Žmogus renkasi, kur jam geriausia, nes nuo to priklauso jo gyvenimo gerovė, motyvuoja tam tikrus tikslus. Darbo užmokestis atlieka materialinio ir moralinio pasitenkinimo bei skatinimo vaidmenį.

Informacija apie darbo užmokestį yra svarbi analizuojant ekonominius reiškinius, nustatant svarbius ūkio vystymosi ir našumo rodiklius, o taip pat ji reikšminga analizuojant darbo rinkos ir gyvenimo sąlygų pokyčius.

Šio referato tikslai yra:

 pasitelkus 2006-2007 m. ketvirčių darbo užmokesčius, nuspręsti, kaip jie keičiasi ir kokios sąlygos lemia tą pasikeitimą;

 taip pat teoriškai aprašyti darbo užmokestį.

Teorinė dalis

1. Rodiklių sąvokos

Mėnesinis bruto darbo užmokestis – tai darbdavio reguliariai kas mėnesį darbuotojui mokamas darbo užmokestis pinigais, įskaitant mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, kurias moka darbuotojas.

Į mėnesinį bruto darbo užmokestį įskaitoma: darbo užmokestis už ataskaitinį laikotarpį (įskaitant darbo užmokestį už viršvalandžius; priemokas už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, darbą pamainomis ir kt.); reguliariai kiekvieną mokėjimo periodą mokamos premijos ir išmokos, net jeigu kiekvieną mokėjimo laikotarpį išmokamos skirtingos sumos; išmokos už nedirbtą laiką ir prastovas, kai už tai visą sumą (ne mažesnę negu darbo užmokestis) sumoka darbdavys; kitos išmokos, nustatytos kolektyvinėje sutartyje ar darbdavio mokamos savanoriškai ir pan.

Į mėnesinį bruto darbo užmokestį neįskaitoma: per ataskaitinį laikotarpį išmokėtos išmokos už kitus laikotarpius, pvz., įsiskolinimai, išmokos avansu; nereguliariosios, ne kiekvieną mokėjimo periodą mokamos premijos ir kitos piniginės išmokos; išmokos už nedirbtą laiką, už kurį sumažintu tarifu sumoka darbdavys; įstatymo nustatyta tvarka mokamos pašalpos šeimai; kelionių, pragyvenimo ar kitos išlaidos, susijusios su darbdavio pavedimų vykdymu ir kt.

Metinis bruto darbo užmokestis – tai bruto darbo užmokestis pinigais ir natūra, apskaičiuotas per ataskaitinius metus, įskaitant mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, kurias moka darbuotojas. Įskaitomos darbdavio reguliariai (kiekvieną mokėjimo laikotarpį) ir nereguliariai darbuotojui mokamos išmokos (vadinamasis „tryliktasis“ ar „keturioliktasis“ darbo užmokestis, premijos iš pelno ir pan).

Darbo užmokestis už viršvalandžius – tai darbo užmokesčio suma, sumokėta už viršvalandžius. Įskaitomas tik ataskaitinio laikotarpio darbo užmokestis už viršvalandžius, net jeigu jis išmokėtas vėliau.

Neto darbo užmokestis – darbo užmokestis, atskaičius mokesčius ir įmokas į biudžetą ir socialinio draudimo fondą.

Vidutinis menesinis neto darbo užmokestis – pomokestinis darbo užmokestis, apskaičiuojamas iš vidutinio menesinio bruto darbo užmokesčio atimant fiziniu asmenu pajamu ir socialinio draudimo

mokesčius (1%, o nuo 2000 m. 3%), kuriuos moka darbuotojas.

2. Darbo užmokestis ir jo dydis

Darbo užmokestis – tai piniginis atlygis už atliktą darbą, kuris numatomas darbo sutartyje.

Darbo užmokestis (atlyginimas) (wages) – pinigine forma išreikštas pajamų šaltinis; jis vertinamas kaip nacionalinių pajamų dalis, kurią visuomenė moka savo nariams pagal jų sunaudoto darbo kiekį bei kokybę jų materialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti; tai atlygis darbuotojams už jų darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą.

Darbo užmokesčio dydžio nustatymas nėra reglamentuojamas, todėl skiriasi priklausomai nuo įmonės, įstaigos, organizacijos, veiklos srities, rezultatų ir pan. Konkrečius valandinius atlygius, mėnesines algas, kitas darbo apmokėjimo formas ir sąlygas, darbo normas įmonėse nustato įmonių savininkai (darbdaviai) ir įteisina kolektyvinėse arba darbo sutartyse Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Visgi darbuotojų darbo užmokestis negali būti mažesnis nei nustatytas minimalus valandinis atlygis ir minimali mėnesinė alga. Šiuo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 543 minimalus valandinis atlygis yra 4.19 lito, o minimali mėnesinė alga – 700 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga.

3. Darbo apmokėjimo sistemos

Darbo apmokėjimo sistema – tai visuma taisyklių, pagal kurias, priklausomai nuo
darbuotojo atlikto darbo ir to darbo sunkumo, apskaičiuojamas atlyginimas. Yra trys pagrindinės sistemos:

 laikinė;

 vienetinė;

 premijinė arba mišri.

Iš jų praktiškai išvedama keliolika darinių.

Laikinė darbo apmokėjimo sistema. Esant laikinei apmokėjimo sistemai darbuotojo gaunamo atlyginimo dydis priklauso nuo dirbto laiko trukmės. Dažniausiai darbininkams nustatomas valandinis atlygis (dirbto laiko vienetas – nustatytas darbo dienų skaičius per mėnesį). Prireikus gali būti nustatomas pamainos, darbo dienos, savaitės atlygis. Tarp atlikto darbo kiekio ir atlygio dažnai nėra griežtos priklausomybės – svarbu laiku atvykti į darbą ir įvykdyti užduotį ar vadovų nurodymus. Tačiau kai kuriais atvejais nustatoma normali darbų apimtis, kurią darbininkui privalu atlikti. Pavyzdžiui, taip būna kai darbininkas dirba prie konvejerio, ar valytojai nustatoma, kiek patalpų ar kokį plotą reikės sutvarkyti. Laikinė darbo sistema yra paprasta ir aiški, tačiau pagrindinis jos trūkumas tas, kad darbuotojas neskatinamas nei sparčiau, nei geriau dirbti.

Pagal laikinę darbo užmokesčio sistemą darbuotojo uždarbis apskaičiuojamas, remiantis jo valandiniu tarifiniu atlygiu ir faktiškai dirbtu laiku. Remiantis laikine darbo užmokesčio sistema, darbo užmokestis (DU) apskaičiuojamas pagal šią formulę:

, čia:

At – valandinis tarifinis atlygis;

Tf – faktiškai dirbtas valandų skaičius.

Vienetinė apmokėjimo sistema. Vienetinė apmokėjimo sistema gerai tinka, kai reikia apmokėti už pagamintą produkciją ar atliktas paslaugas ir kur nesunkiai galima nustatyti darbo normą. Čia nereikia rūpintis laiko apskaita, nes pats darbininkas, norėdamas daugiau uždirbti, stengiasi kokybiškai įvykdyti užduotis ir dirba pagal savo išgales. Vadinasi, jei įmonėje taikoma vienetinė apmokėjimo sistema, tai darbas yra intensyvesnis ir turi būti brangiau apmokamas nei už analogišką darbą pagal laikinę sistemą. Paprastai brangiau apmokama nuo 15 iki 25%. Taigi ši sistema darbininkus našiau dirbti, meistrams nereikia jų prižiūrėti, kad netinginiautų, geriau išnaudojami turimi įrengimai. Tačiau darbininkams našiau dirbant, labiau dėvisi mašinos ir įrankiai, o darbininkai, norėdami daugiau uždirbti, gali nuolat pervargti, ilgainiui gali sušlubuoti jų sveikata, nukentėti produkcijos kokybė.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1135 žodžiai iš 3314 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.