TURINYS
TURINYS 2
Darbo užmokestis 3
Darbo užmokesčio formos 4
Vienetinė darbo užmokesčio forma 4
Laikinė darbo užmokesčio forma 6
Darbo užmokesčio bruožai Lietuvoje 7
Statistika 8
Naudota literatūra ir šaltiniai 11
Darbo užmokestis
Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros, pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis ir t.t. Gauti pajamų galima dvejopai: už darbą ir už asmeninio turto naudojimą. Pajamos darbo rinkoje išreiškiamos darbo užmokesčiu, taigi pinigai, kuriuos mes, vartotojai, gauname ir išleidžaime, yra pelnomi iš turto arba uždirbami savo darbu.
Nuo 1991 m. vasario 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymas, pagal kurį darbuotojų darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų. Darbo apmokėjimo įstatymas suteikia teisę darbdaviams nustatyti darbo apmokėjimo sąlygas, profesijų ir pareigų tarifinius kvalifikacinius reikalavimus, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarką. Konkretūs tarifiniai atlygiai, mėnesio algos ar kitos darbo apmokėjimo sąlygos bei darbo normos pagal Lietuvos darbo apmokėjimo įstatymą turi būti nusakomos kolektyvinėse arba samdos sutartyse. (Alga (salary) – tai įmonės (firmos) ar organizacijos darbuotojui mokamas atlyginimas, t.y. užmokestis už darbą). Taigi darbo užmokestį iš esmės reguliuoja darbdavys ir samdomas darbuotojas. Kiekvieno jų siekiai ir interesai yra savi, tačiau darbo užmokestį reguliuoja ir specialūs vyriausybės nutarimai, kuriais nustatomas minimalus darbo užmokestis ir minimalus valandinis tarifinis atlygis, mokesčiai iš darbo atlyginimo ir kt.
Taigi darbuotojų atlyginimai nustatomi sudarant darbo sutartis, vadovaujantis priimtais įstatymais ir nutarimais, atsižvelgus į įmonės bei organizacijos ekonomines galimybes, darbo sąlygas ir jo sudėtingumą, darbuotojo atlyginimus pagal užimamas pareigas.
Darbo užmokestis (atlyginimas) (wages) – pinigine forma išreikštas pajamų šaltinis; jis vertinamas kaip nacionalinių pajamų dalis, kurią visuomenė moka savo nariams pagal jų sunaudoto darbo kiekį bei kokybę jų materialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti; tai atlygis darbuotojams už jų darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą.
• Minimalus darbo užmokestis (minimum wage) – tai įstatymu nustatytas mažiausias darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti už išdirbtą laiką ir kuriuo siekiama užtikrinti minimalų gyvenimo lygį (MGL)
• Realusis darbo užmokestis (real wage) – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį, įvertinus infliaciją ir atskaičius iš jo mokesčius bei kitus atskaitymus.
• Nominalusis darbo užmokestis (nominal wage) – tai pinigų suma, kurią dirbantysis gauna už atliktą darbą.
Darbo užmokesčio formos
Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šias pagrindines darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y. atmainos. Įmonės veiklai, jos darbo našumo didinimui ir produkcijos gamybos kaštų (savikainos) mažinimui labai svarbu parinkti tinkamą darbo apmokėjimo formą ir sistemą.
Vienetinė darbo užmokesčio forma
Kai darbo užmokesčio forma vienetinė, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo tam tikros kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Darbo kiekis – tai per tam tikrą laiką pagamintos tinkamos produkcijos (detalių, gaminių) arba atlikto darbo (operacijų ir t.t.) apimtis. Darbo kokybę nulemia darbuotojo kvalifikacija, jo darbo lygis ir pobūdis. Pasirinkus vienetinę darbo užmokesčio formą, darbininko uždarbį nulemia pagamintos produkcijos kiekis arba atlikto darbo apimtis ir įkainis už produkcijos vienetą arba už operacijos atlikimą. Darbininko darbo užmokestis (DU) apskaičiuojamas pagal šią formulę:
čia: i – atliktų darbų pavadinimai;
m – atliktų darbų pavadinimų skaičius;
Ni – i – ojo darbo vienetų skaičius;
Įi – i – ojo darbo vieneto įkainis, Lt/vnt.
Paprastai vienetinė darbo užmokesčio forma tinkamiausia tais atvejais, kai:
1) darbas gali būti normuojamas;
2) galima apskaityti jo rezultatus;
3) darbas sistemingai kartojasi.
Vienetinis apmokėjimas gali būti individualus ir kolektyvinis:
• individualiam vienetiniam apmokėjimui būdinga tai, kad atsižvelgiama į kiekvieno atskiro darbuotojo darbo rezultatus, nuo kurių priklauso jo darbo uždarbis. Todėl vienetinis apmokėjimas visiškai atitinka darbuotojų asmeninio materialinio suinteresuotumo savo darbo rezultatais principą.
• Kai darbo apmokėjimas vienetinis kolektyvinis, tai kolektyvo kiekvieno nario uždarbis priklauso nuo galutinių viso kolektyvo (grupės, brigados, baro, cecho, įmonės) darbo rezultatų. Už darbą mokant pagal galutinius kolektyvo rezultatus, atsižvelgiama į kiekvieno darbuotojo kvalifikaciją ir jo įdėto darbo kiekį. Vadinasi, ir kolektyvinė apmokėjimo forma išvengia darbuotojų darbo įvertinimo lygiavos.
Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis ir yra skirtoma į šias sistemas: tiesioginę (paprastąją),
premijinę, progresyvinę, regresyvinę, diferencijuotą (baudų), fiksuotų priedų ir asmeninių priedų, akordinę ir netiesioginę.
• laikantis tiesioginės (paprastosios) vietinės darbo užmkesčio formos sistemos, įkainis už produkcijos vienetą ar už tam tikrą darbą (operaciją) yra nekintamas (pastovus), ir dabininko uždarbis apskaičiuojmas įkainį dauginant iš produkcijos kiekio, pagaminto per atsiskaitymo laikotarpį. Darbininko uždarbio suma didėja tiesiogiai proporcingai jo pagamintos produkcijos kiekiui. Ši darbo užmokesčio sistema labai paprasta, suprantama kiekvienam darbuotojui ir efektyvi.
• Vienetine premijine sisitema vadiname stengimasi papildyti premijavimu tiesioginį vienetinį darbuotojų darbo apmokėjimą, už tam tikrus konkrečius rodiklius. Naudojantis šia sistema, bendras darbininko uždarbis susideda iš uždarbio pagal tiesioginius nekintamus vienetinius įkainius ir premijos, kuri priskaičiuojama už kokybinių ir kiekybinių darbo rodiklių įvykdymą ir viršijimą. Premijavimo rodikliai ir premijų dydis nustatomi priklausomai nuo gamybos ypatybių. Vienetiniu premijiniu apmokėjimu daugiausia siekiama gerinti atliekamo darbo kokybę ir kelti darbo našumą.
Laikinė darbo užmokesčio forma
Laikinė darbo užmokesčio forma, kitaip negu vienetinė, priklauso nuo darbuotojo dirbto laiko kiekio ir kvalifikacijos. Darbuotojo faktiškai dirbtas laikas nustatomas remiantis tabeline apskaita. Laikinis darbo apmokėjimas tinka tokiuose darbuose ir operacijose, kurias reikia labai kruopščiai atlikti ir kur spartūs darbo tempai gali pabloginti darbo kokybę. Ši užmokesčio forma praverčia ir tais atvejais, kai kiekvienam atliekamam darbo vienetui negalima apskaičiuoti įkainio, taip pat esant reglamentuotam darbo režimui – automatizuotos gamybos baruose, srovinėse ir konvejerinėse linijose.