Kontrolinio darbo klausimai
1. 0. Saugos darbe vaidmuo gamyboje.
24. 1.2. Apmokėjimas už darbą.
32. 1.4. Darbo sutarties nutraukimas.
64. 3.1. Saugumo technikos reikalavimai dirbant sode.
66. 3.2. Nepavojingi įtampos ir srovės dydžiai.
95. 4.3. Kvėpavimo organų filtruojančios apsaugos priemonės.
1. Saugos darbe vaidmuo gamyboje
Bendri saugios gamybos pagrindai
Kad būtų mažiau nelaimingų atsitikimų, reikia nuolatos tobulinti mašinas, gamybos technologiją, darbo organizavimą. Bet koks darbo proceso tobulinimas susijęs su papildomomis materialinėmis sąnaudomis. Patobulinus darbo procesą bei kitus veiksnius, sumažėja darbuotojų sergamumas, darbo laiko nuostoliai ir išleidžiama mažiau lėšų nedarbingumo lapeliams bei invalidumui apmokėti.
Diegti darbo apsaugą gamyboje yra sudėtinga. Ne visuomet saugus darbas suderinamas su gamybinio plano vykdymu. Kartais didesnių gamybos rodiklių siekiama ir rizikuojant darbuotojo sveikata, tačiau ir čia jo energija turi būti eikvojama racionaliai. Didinant darbo našumą, reikia kuo mažiau apkrauti ir varginti darbuotojo nervus bei raumenis. Darbo vieta turi būti sutvarkyta taip, kad nekiltų gaisras, kad nebūtų teršiama aplinka (oras, dirva, vanduo). Tai galima pasiekti tik taikant kompleksines priemones – psichofiziologines, technines ir organizacines.
Psichofiziologinėmis priemonėmis stengiamasi pritaikyti mašinas (įrengimus) žmogui. Pats gamybos procesas, aplinka, įrengimai veikia visus dirbančio žmogaus pojūčius, psichiką. Estetinė reakcija skatina nervų sistemos veiklą. Teigiami estetikos stimulai (forma, spalva, interjeras) maloniai nuteikia žmogų, padidina orientaciją, pagerina savijautą. Teigiamos emocijos žadina pasitenkinimo darbu jausmą, darbuotojas ne taip greit pavargsta, greičiau pailsi. Grasiomis spalvomis išdažytos pavojingos vietos sukuria savotišką „psichologinį barjerą“.
Techninių darbo apsaugos priemonių tikslas – iki minimumo sumažinti pavojingas ir kenksmingas vietas gamyboje ir apsaugoti darbuotoją nuo varginančių veiksnių. Nuo sunkaus, įtempto darbo žmogus greit pavargsta, o tada dažniau rizikuoja ir pažeidžia saugaus darbo reikalavimus.
Mašinos, technologiniai procesai ir įvairūs įrengimai projektuojami visų pirma pagal ekonomikos reikalavimus, patikimumą, ilgaamžiškumą, standartizaciją, techninę estetiką ir inžinerinę psichologiją. Nors darbo apsaugai skiriama daug dėmesio, visiškai saugių mašinų gaminti dažniausiai ekonomiškai neapsimoka. Nes, ta pati mašina vienam gali būti saugi, kitam pavojinga. Tai priklauso ir nuo darbuotojo individualių sugebėjimų bei darbo organizavimo.
Vertinant mašinas, įrengimus ar atskirus technologinius procesus saugaus darbo požiūriu, pirmiausia reikia nustatyti pavojingus, kenksmingus bei darbuotoją varginančius veiksnius, įvertinti darbuotojo kūno padėtį, valdymo įtaisų skaičių, jų išdėstymo patogumą, kiek jėgos reikia jiems valdyti, meteorologines sąlygas, triukšmą, virpesius, apšvietimą, pavojingas zonas ir jų apsaugą. Gamybinis įrengimas (mašina) turi būti saugus eksploatuojant, remontuojant, transportuojant, laikant, naudojant jį visą ar dalimis. Jis neturi teršti dirvos, vandens, oro, sukelti gaisro.
Kenksmingus veiksnius (šalčio, karščio, drėgmės, dujų, dulkių, triukšmo, virpesių, spinduliavimo, statinės elektros, nervinės įtampos, greičio apkrovos, betikslio energijos eikvojimo, nepatogios kūno padėties), papildomai varginančius žmogų ir žalojančius jo sveikatą atliekant technologinius procesus, mažina ventiliacija, hermetizacija, šildymas, vėsinimas, duslintuvai, garso ir virpesių izoliacija, ekranavimas ir kt.
Mažiausiai pavargstama, kai dirbama sėdint, kaitaliojant darbo metu kūno padėtį. Monotoniškas darbas vargina. Valdymo įtaisai turi būti lengvai pastebimi, jų skaičius minimalus, bet pakankamas, svarbu juos išdėstyti taip, kad būtų pasiekiami nepersikreipiant ir neeikvojant daug energijos. Mašinų paleidimo įtaisus, kad jie atsitiktinai neįsijungtų, reikia tinkamai apsaugoti. Stabdymo ir išjungimo įtaisai turi būti greit pastebimi ir lengvai pasiekiami iš bet kurios darbo padėties, nekeičiant kūno padėties. Todėl jų negalima įrengti už darbuotojo nugaros. Lengviau išvengti klaidingų veiksmų, kai valdymo įtaisai yra įvairių formų. Fiksatoriai valdymo įtaisuose informuoja, ar įrengimo dalis teisingai įjungta ir neleidžia jai savaime išsijungti. Darbą lengvina valdymo įtaisų stiprintuvai, pavyzdžiui, vairo stiprintuvas galinguose sunkvežimiuose, traktoriuose.
Pavojinga zona vadinama erdvės dalis, kurioje nuolat ar periodiškai (potencialiai) pavojingi veiksniai veikia žmogų. Pavojingos zonos – tai neuždengtos duobės, angos, erdvė tarp judančių darbinių dalių (peilių, krumpliaračių), besisukančių išsikišusių daiktų (varžtų, vielų, strypų), vieta, kurioje yra aukšta temperatūra, didelis slėgis, elektros srovė, tarpai tarp judančių mašinų ir kt.
Konstruojant mašinas, projektuojant naujus technologinius procesus, pavojingų zonų stengiamasi išvengti. Kuo mažiau pavojingų zonų, tuo lengviau dirbti, nereikia papildomai skirti dėmesio saugojimuisi. Ten, kur pavojingų zonų išvengti sunku arba ekonomiškai neapsimoka, jos apsaugomos.
Pavojingų ir kenksmingų veiksnių poveikį sėkmingai galima sumažinti organizacinėmis
priemonėmis.Parinkus tinkamą darbuotojo kūno padėtį, išmokius jį dirbti be nereikalingų judesių ir išvengus sunkių fizinių veiksmų, galima gerokai palengvinti darbą, sumažinti centrinės nervų sistemos apkrovimą. Tikimybę susižeisti mažina darbo ritmas, periodinės pertraukos, drausmė, švara, tvarkinga darbo vieta, racionaliai išdėstyti įrengimai, periodinis jų techninės būklės tikrinimas ir kt. Tinkamai organizuotas poilsis po darbo padeda greičiau atsisakyti gamyboje prarastai energijai. Administracijos darbuotojų santūrumas ir sugebėjimas dirbti be konfliktinių situacijų sukuria darbingą, gerą psichologinį klimatą ir iki minimumo sumažina nervinę įtampą. Darbuotojas, aprūpintas reikiamas darbo įrankiais, rečiau rizikuos, dirbs mažiau pavojingu būdu. Jei administracija darbuotoją skatins vien tik už gamybos rodiklius ir neatsižvelgs į tai, su kokia rizika sau ir aplinkiniams jei pasiekti, kolektyve susidarys nepalankios sąlygos darbo apsaugai.
24. LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO APMOKĖJIMO ĮSTATYMAS
1 straipsnis. Apmokėjimas už darbą
Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų.
Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, amžiaus, rasės, tautybės ir politinių įsitikinimų.
2 straipsnis. Darbo užmokesčio minimumas
Valstybė nustato minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą).
Darbuotojui nustatytas valandinis atlygis (mėnesinė alga) negali būti mažesnis už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą).
3 straipsnis. Darbo apmokėjimo organizavimas
Darbo apmokėjimo sąlygas, profesijų ir pareigų tarifinius – kvalifikacinius reikalavimus, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarką nustato įmonių, įstaigų ir organizacijų savininkai (darbdaviai) kolektyviniuose susitarimuose (kolektyvinėse sutartyse).
Konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustatomos kolektyvinėse arba, jeigu jos nesudaromos, samdos sutartyse Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (toliau – „kolektyvinėse arba samdos sutartyse”).
Darbuotojo darbo apmokėjimo sąlygos, nustatytos darbo sutartyje, atsižvelgiant į teisės aktuose bei kolektyvinėse sutartyse patvirtintas nuostatas, gali būti keičiamos tik raštišku darbuotojo ir darbdavio susitarimu.
4 straipsnis. Valstybinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimas
Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šios sąlygos peržiūrimos ne rečiau kaip kartą per metus, atsižvelgiant į materialines gamybos darbuotojų darbo užmokesčio didėjimą.
5 straipsnis. Realaus darbo užmokesčio užtikrinimas
Atsižvelgiant į kainų pasikeitimo indeksus, darbo užmokestis yra indeksuojamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo nustatyta tvarka.
6 straipsnis. Darbo apmokėjimas esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų
Jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą apmokama:
kenksmingomis sąlygomis – ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio (dieninio) tarifinio atlygio (mėnesinės algos);
labai kenksmingomis darbo sąlygomis – ne mažiau kaip dvigubu darbuotojui nustatytu valandiniu (dieniniu) tarifiniu atlygiu (mėnesine alga).
Darbo sąlygų klasifikaciją ir kenksmingumų veiksnių leistinas koncentracijas bei lygius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti norminiai aktai.
Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse arba samdos sutartyse.
7 straipsnis. Apmokėjimas už viršvalandinį ir naktinį darbą
Už viršvalandinį darbą ir darbą naktį (nuo 10 val. vakaro iki 6 val. ryto) mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio tarifinio atlygio (mėnesinės algos).