Daržovės – ne tik maistas bet ir vaistas
5 (100%) 1 vote

Daržovės – ne tik maistas bet ir vaistas

Augaliniu maistu maitinasi kone visa žmonija, o kai kurių rajonų gyventojai minta beveik vien tik augalais. Iš tinkamai parinktų įvairiomis proporcijomis augalų, žmogaus organizmas gali gauti pagrindinių maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, teikiančių energiją, bei atstatančių pagrindines medžiagų apykaitos metu suoksidintas medžiagas. Augalinis maistas yra bene pagindinis vitaminų (C, P, b-karotino, B9 (folinės rūgšties), organinių rūgščių (obuolių, citrinos, oksalo ir kt.), mineralinių druskų šaltinis. Daugelis patikimų stebėjimų rodo, kad ten, kur daugiausia maitinamasi įvairiu augaliniu maistu, žmonės serga rečiau ir ilgiau gyvena.

Maisto racione labai svarbios daržovės. Jos valgomos kaip atskiri patiekalai, kaip užkandžiai ir mėsos bei žuvies patiekalų garnyrai. Jos gausiai vartojamos dietinei mitybai, taip pat kaip maistiniai ir kaip vaistiniai augalai.

Tyrimais nustatyta, kad vidutiniškai per metus vienas žmogus turėtų suvalgyti 128-164 kg daržovių (be bulvių). Baltagūžių kopūstų – 50 kg, pomidorų – 25-32 kg, arbūzinių daržovių apie 20 kg, morkų – 6-10 kg, svogūnų – 6-10 kg, burokėlių – 5-10 kg, žaliųjų žirnelių apie 5-8 kg, prieskoninių daržovių – 1-2 kg, kitų daržovių – 3-5 kg.

Be abejo rekomenduojamą daržovių santykį sunku išlaikyti, nes pas mus mažiau auginama arbūzinių daržovių, aguročių, baklažanų, ankštpipirių, tačiau daugiau galime suvartoti morkų, svogūnų, ropių ir kt.

Kad maistiniai augalai turi gydomųjų savybių, žinoma seniai. Mokslui darant pažangą, grynai empirinius stebėjimus pakeitė tikslūs moksliniai augalų tyrimo metodai. ištyrus maistinių augalų cheminę sudėtį, galima geriau juos panaudoti sveikatai saugoti ir stiprinti. Beje gydymui dažnai naudojamos ne tik maistinės, bet ir kitos augalų dalys.

I. Daržovių klasifikacija.

Daržovėmis vadinami vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai, kurių įvairios dalys (stiebai, lapai, lapkočiai, žiedai, vaisiai, šaknys, šakniastiebiai, gumbai) vartojamos maistui arba kaip prieskoniai.

Mokslinėje literatūroje daugiausia paplitusi botaninė daržovių klasifikacija.

Pagal botaninę klasifikaciją daržovės skirstomos į 12 šeimų:

1. Kryžmažiedžių arba bastutinių šeimai priklauso visos kopūstų rūšys, ridikėliai, ropės, griežčiai, krienai, lapinės garstyčios.

2. Salierinių arba skėtinių šeimai priklauso šakniniai ir lapiniai salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, krapai, kalendra.

3. Balandinių šeimai – valgomieji burokėliai, špinatai, mongoldai.

4. Moliūginių šeima gausi šilumamėgių daržovių – tai agurkai, moliūgai, aguročiai, cikinijos, patisonai, arbūzai, melionai.

5. Bulvinių šeimai priklauso bulvės, pomidorai, baklažanai, ankštpipiriai, dumplainiai.

6. Ankštinių arba pupinių šeimai – pupos, pupelės, žirniai.

7. Graižažiedžių arba astrinių šeimai – salotos, cikorijos, artišokai, gelteklės, peletrūnai.

8. Lelijinių šeimai priklauso ropiniai, žieminiai, daugiaankščiai ir narcizlapiai svogūnai, česnakai, porai.

9. Šparaginių šeimai – šparagai.

10. Rūgštyninių šeimai – rabarbarai ir rūgštynės.

11. Varpinių arba miglinių šeimai – cukriniai kukurūzai.

12. Notrelinių šeimoje gausu prieskoninių daržovių – citrininė melisa, bazilikas, juozažolė (yzopas), mairūnai, paprastasis čiobrelis, pipirmėtė, šalavijas.

Pagal vegetacijos periodo trukmę daržovės skirstomos į 3 grupes: vienmetės, dvimetės, daugiametės.

1. Vienmetės daržovės – tai bulvės, pomidorai, agurkai, česnakai, ridikėliai, ropės, salotos, špinatai, krapai, daržo žirniai, daržo pupos, pupelės, cikorinės salotos, pipirnės, ankštpipiriai, patisonai, arbūzai, melionai.

2. Dvimetėms daržovėms priklauso morkos, pastarnokai, burokėliai, pastarnokai, burokėliai, kopūstai, ropės, griežčiai, ridikai, salierai, svogūnai.

3. Daugiametėms daržovėms – rabarbarai, rūgštynės, žieminiai svogūnai, krienai, šparagai, ir kt.

Pagal valgomasias dalis daržovės skirstomos į 2 grupes:

I. Vegetatyvinės – maistui vartojami lapai, stiebai, žiedynai, ūgliai, šaknys. Jos skirstomos į 6 pogrupius:

1. Bulvės, topinambai, batatai;

2. Šakniavaisinės – morkos, petražolės, pastarnokai, salierai, valgomieji burokėliai, gelteklės, griežčiai, ridikai, ridikėliai, ropės;

3. Svogūninės – ropiniai svogūnai, porai, česnakai, žieminiai svogūnai;

4. Kopūstinių pogrupiui priklauso įvairūs kopūstai – gūžiniai, briuseliniai, žiediniai, brokoliai, lapiniai, kinų;

5. Lapinės ir lapkotinės – pipirnės, rūgštynės, salotinė cikorija, salotos, špinatai, lapkotiniai salierai, mangoldai bei šparagai;

6. Prieskoninės – krapai, dašis, estragonai, bazilikas, gelsvės, mairūnas, čiobreliai, krienai.

II. Vaisinės – maistui vartojami vaisiai. Jos skirstomos į 4 pogrupius:

1. Pomidorinės – pomidorai, baklažanai, ankštpipiriai;

2. Agurkinės – agurkai, arbūzai, melionai, moliūgai, patisonai, aguročiai, cukinijos;

3. Ankštinės – pupos, pupelės, žirniai, lęšiai;

4. Grūdinės – kukurūzai.

Taip pat daržoves galima skirstyti į grupes pagal
ūkinius požymius. Į atskiras grupes skiriamos daržovės, kurioms reikia tos pačios agrotechnikos, vienodų augimo ir vystymosi sąlygų. Tokia grupavimo sistema praverčia gamyboje dirbantiems specialistams.

II. Daržovių cheminė sudėtis.

Daržovių cheminė sudėtis priklauso nuo rūšies, veislės, subrendimo, rinkimo, transportavimo ir laikymo sąlygų.

Vanduo. Tai vienas iš nepakeičiamų komponentų žmogaus mityboje. Jis tirpina mineralines druskas, įeina į visų ląstelių bei audinių sudėtį. Daržovių drėgmė svyruoja nuo 75 iki 95 %. ( 1 lentelė). Labiausiai hidratuotos yra vakuolės – 95-98 % vandens. Ląstelėse didžiąją drėgmės dalį sujungia baltymai ir pektininės medžiagos. Kai tokia drėgmė, daržovės išlaiko pastovią formą dėl turgorinio slėgio, kuriuo ląstelės turinys slegia sieneles iš vienos pusės ir sienelė ląstelės turinį – iš kitos. Vaisiams ir daržovėms džiūstant, šis slėgis mažėja, jie praranda savo formą, o mirkant vėl didėja ir atsistato pirmykštė forma.

Angliavandeniai. Jie sudaryti iš anglies, vandenilio ir deguonies.

Angliavandeniai organizmui labai svarbūs kaip energetinė medžiaga. Jie taip pat dalyvauja baltymų ir riebalų apykaitoje. Angliavandeniai sudaro pagrindinę daržovių sausųjų medžiagų sudedamąją dalį. Jie skirstomi į monosacharidus (gliukozę, fruktozę, galaktozę, arabinozę, ksilozę), disacharidus (sacharozę, laktozę, maltozę) ir polisacharidus (krakmolą, pektinines medžiagas, glikogeną, hemiceliuliozę).

Angliavandeniai yra ištirpę syvuose ir kaupiasi vakuolėse. Nemažai jų yra morkose, petražolių šaknyse, pastarnokuose, kopūstinėse daržovėse.(1 lent.).

Angliavandenių sudėtis priklauso nuo daržovių rūšies: pavyzdžiui bulvėse pagrindinę jų dalį sudaro gliukozė ir sacharozė. Svogūnuose ir morkose iš angliavandenių vyrauja sacharozė, šiek tiek yra gliukozės ir fruktozės, o gūžiniuose baltuosiuose kopūstuose pagrindinę dalį sudaro gliukozė ir fruktozė.

Sacharozė – cukrinių runkelių arba cukranendrių cukrus. Sacharozės yra įvairių augalų lapuose, stiebuose, sėklose, vaisiuose, uogose, žieduose, šaknyse ir gumbuose.

Svarbiausias polisacharidas mūsų mityboje yra krakmolas, kuris sudaro 80 % visų naudojamų angliavandenių. Daug krakmolo yra grūduose, pupelėse, bulvėse, žaliuose žirneliuose, baltagūžiuose kopūstuose, morkose, pomidoruose. (1 lentelė). Krakmolas yra didelės molekulinės masės junginys, kurio organizmas negali pasisavinti. Virškinimo trakte veikiant spec. fermentams, krakmolas skyla į vis mažesnės molekulinės masės junginius – įvairius dekstrinus, šie į maltozę, o ši veikiama fermentų – į gliukozę, kuri jau rezorbuojama į kraują.

Pektinai – sukrešėjusios tarpląstelinės medžiagos, susidedančios iš didelės molekulinės masės angliavandenių. Pektinų turi obuoliai, vyšnios, juodieji serbentai, apelsinai, burokėliai, morkos, ropės, kopūstai ir kt. Neprinokę vaisiai turi protopektino, kuris veikiamas fermentų virsta pektinu.

Pektinai suriša net tokias pavojingas medžiagas – radioaktyvujį stroncį ir kobaltą, šviną. Gali būti naudojami profilaktikai, kad padėtų išvengti gamybinių apsinuodijimų švinu, variu, kobaltu. Jie palaiko naudingų žarnyno mikroorganizmų gyvybingumą ir kartu užmuša žalingas bakterijas t.y. stabdo žarnyne esančių ir puvimą skatinančių mikroorganizmų veiklą, skatina žaizdų gijimą.

Ląstelių apvalkalėlių angliavandeniai – tai ląsteliena (celiuliozė), hemiceliuliozė, protopektinas, bei pektininės medžiagos. Daržovėse ląstelienos yra 0,3-1,4 %. Daug ląstelienos turi pasternokai, krienai, krapai. Ląsteliena suteikia atsparumo mechaniniam bei terminiam poveikiui.

Augalų ląsteliena, ligninas – būtinos organizmui balastinės medžiagos. Jos veikia virškinimą, gerina žarnyno peristaltiką, laisvina vidurius. Nustatyta, kad balastinės medžiagos veikia cholesterino apykaitą, stimuliuoja tulžies rūgščių, kurių sudėtyje yra cholesterino, susidarymą ir pašalina jas iš organizmo, todėl jos svarbios tulžies akmenų, aterosklerozės, širdies išemijos profilaktikai. Augalinės kilmės ląsteliena taip pat skatina kasos funkciją, yra cukrinio diabeto profilaktinė priemonė.

Azotinės medžiagos. Pagrindinę azotinių medžiagų dalį sudaro baltymai. Baltymai – tai svarbiausia gyvo organizmo medžiaga, be kurios negali vykti jokie gyvybės procesai. Jie yra ląstelių ir audinių statybinė medžiaga, taip pat energijos šaltinis. Iš baltymų sudaryti fermentai, įeina į hormonų sudėtį. Nuo baltymų labai priklauso organizmo atsparumas infekcijoms, taip pat kepenų, nervų sistemos ir kitų organų funkcijos.

Jei organizmas gauna per mažai baltymų, tai net ir jaunų žmonių kraujo plazmoje padaugėja cholesterino, o kai maiste baltymų gausėja, cholesterino mažėja.

Daugiausia amino rūgščių yra tokiose mūsų vartojamose daržovėse: pupose, žaliuose žirneliuose, pupelėse, jų turi ir česnakai, briuseliniai kopūstai, petražolės, morkos, burokėliai (2 lentelė). 100 g bulvių yra tik 2 g baltymų, tačiau jie yra labai vertingi, nes turi beveik visas žmogui
aminorūgštis kaip ir mėsa, žuvis, kiaušiniai, pienas.

Būtinos aminorūgšties lizino yra lapiniuose, žiediniuose, briuselio ir ropiniuose kopūstuose, burokėliuose, žirniuose ir pupelėse, triptofano – briuselio ir lapiniuose kopūstuose, metionino – burokėliuose, pupelėse ir salotinėse daržovėse. Kviečių grūduose – lizino ir treonino.

Amino rūgšties triptofano itin reikia augančiam organizmui. Jo trūkstant gali sutrikti hemoglobino gamyba. Stokojant izoleucino, pablogėja apetitas, atsiranda silpnumo reiškiniai, padidėja nervingumas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1564 žodžiai iš 4869 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.