Dekolonizacija buvo ilgas istorinis procesas.Kokios buvo šio proceso prielaidos ir varomosios jėgos?
Daug kolonijų tikėjosi gauti nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau kokio nors savarankiškumo jos nesulaukė.Viena iš pagrindinių dekolonizacijos prielaidų – pasikeitęs jėgų santykis tarp didžiujų valstybiųpo Pirmojo pasaulinio karo. Dvi kolonijinės valstybės – Prancūzija ir Didžioji Britanija – buvo išsekintos po karo, o naujos supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga – nusistačiusios prieš kolonijų sistemą.
Dekolonazaciją varė į priekį vidinės ir išorinės jėgos. Daugelyje kolonijų sustiprėjo išsivadavimo judėjimai, kuriuos įkvėpė europietiškos demokratinės tradicijos arbr marksizmas. Nors marksistinis modelis ir pralaimėjo kaip politinė sistema Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje, jis buvo sėkmingas kaip išsivadavimo ideologija daugelyje kolonijų. Dalis kolonijų elito išsilaisvinimą gavo Europoje, o tai, ką jie ten išmoko, buvo svarbus įkvėpimo šaltinis išsivadavimui. Tačiau nacionalizmas taip pat turėjo savo šaknų kolonijų kultūroje ir istorijoje. Daugelis tautų atsigręžė į savo istorijos aukso amžių, kaip ir tada, kai nacionalinės valstybės kūrėsi Europoje XIX šimtmetyje.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo kolonijos turėjo į ką lygiuotis. Indija išsivadavo iš britų, o Indonezija iš olandų. Galų gale Kinija, įvykdžiusi revoliuciją, iškilo kaip naujas pavyzdys. Priespauda fašizmo laikais Europoje subrandino europinėje opinijoje supratimą dėl kolonijų laisvės reikalavimų.Daugelis nurodė į Jungtinių tautų priimtą Žmogaus teisių deklaraciją, ir buvo vis sunkiau pateisinti kolonijinę sistemą.
Tačiau lemiamą reikšmę suvaidino pačių kolonijinių valstybių požiūris į kolonijų išsivadavimą. Nelebai skausmingai šis procesas vyko britų kolonijose, nors ir iųkilo problemų šalyse, kuriose buvo daug baltųjų kolonistų – Kenijoje ir Rodezijoje(Zimbabvė). Prancūzija, atvirkščiai, nerodė didelio noro paleisti savo kolonijas. Šaliai reikėjo vėl susigrąžinti didžiosios valstybės vardą, o kolonijos buvo svarbios Prancūzijos ekonomikai. Prancūzija kariavo kruviną karą, norėdama išlaikyti savo kolonijas Indokinijoje ir Šiaurės Afrikoje. Tą patį darė Olandija Indonezijoje.
Iki 1970 m. beveik visos kolonijos gavusios nepriklausomybę, tik Portugalijos diktatūra laikėsi kolonijų Angoloje ir Mozambike iki pat diktatūros žlugimo 1974 m. Namibijai nepriklausomybę suteikė Šiaurės Afrika tik 1990 m.
Daugelis buvusių kolonijų tapo neprisijungusiomis valstybėmis. Šios valstybės siekė nesijungti į tarptautinių blokų sistemas, kuriose dominavo supervalstybės. Jos norėjo derinti savo politiką per Jungtines tautas ir remti išsivadavimo judėjimus.