Dekoratyvinių lapuočių ligos ir kenkėjai
5 (100%) 1 vote

Dekoratyvinių lapuočių ligos ir kenkėjai

112131

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………..3

Augalų parinkimas…………………………………………………………4-8

Kenkėjai ir ligos…………………………………………………………..9-10

Ligos……………………………………………………………………..10-12

Kenkėjai………………………………………………………………….12-17

Techninės priemonės žiemojimui………………………………………..17-18

Žiemojimo variantai………………………………………………………19-21

Džiūstantys ąžuolai……………………………………………………….22-23

Išvados……………………………………………………………………….24

Paveiksliukai…………………………………………………………………25

Naudota literatūra…………………………………………………………….26

Įvadas

Joks augalas neapdraustas nuo ligų bei kenkėjų, tačiau galima padėti jam augti sveikam ir stipriam: vengti priežiūros klaidų, stiprinti augalus, kilus pavojui tuoj pat surasti ir pašalinti ligos priežastis, mokėti gerai ir greit naikinti kenkėjus.

Netinkamai prižiūrimas arba netinkamoje vietoje laikomas augalas tampa neatsparus ligoms. Kaip jau minėjau, geriausias vaistas – tinkama priežiūra. Bet yra ir kitos priemonės, padedančios užkirsti kelią ligoms.

Ne visuomet būtina iškarto griebtis chemikalų – daugeliu atvejų pakanka visai paprastų priemonių. Paprasčiausios yra mechaninės: pašalinti apniktas ir ligotas augalo dalis; nurinkti, nubraukti arba nuplauti visokius vabzdžius, erkes.

Augalų parinkimas

Japonų bonsai meistrai sau medelių ieško aukštai kalnuose tarp uolų, miškuose arba rūsčioje tundroje, kur pati gamta normalius medžius pavertė žemaūgiais medeliais. Jie, prisirinkę tokių medelių, toliau formuodami suteikia rastam medeliui stilių, forma, o po keleto metų jis jau gali vadintis bonsai. Taip jie, beieškodami medelių, įminė ir pagrindinę mįslę – kaip sulėtinti medelio augimą,- o po to ir patys pradėjo auginti žemaūgius medelius. Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių yra draudžiama kasti medžius iš laukinės gamtos, todėl pradėta medelius auginti iš sėklų. Iš dalies tai yra gerai, nes augindamas savo ar iš tėvo, senelio paveldėtą medelį , žinai ne tik jo kilmę, bet ir kada jis buvo pasėtas ar išdygo. Kiekvienas medelis turi savo knygą, kurioje yra užrašoma visa jo istorija.

Mes taip pat turėtume laikytis panašių tradicijų. Mūsų užauginti medeliai turėtų keliauti su šeima iš kartos į kartą, tik tada būsime verti laikyti save tikrais bonsai meistrais. Beje, daug kas laukti, kol iš sėklos užaugs toks medelis ir jį bus galima pradėti formuoti, negali, o kai kurie ir nesulauks tokios valandos. Todėl toliau aprašysiu, kaip galima greičiau tapti žemaūgio medelio savininku.

Paprasčiausia yra nusipirkti parduotuvėje jau suformuotą medelį, bet, deja, Lietuvoje jie dar nepardavinėjami. Kitas kelias yra parsivežti iš kitos šalies. Tik reikia atsiminti, kad geriau medelį pirkti jauną. Seną medelį gali pirkti tik gerai išmanantis šių medelių auginimo ir priežiūros meną, nes nėra tikimybės, kad toks medis pas jus išgyvens. Daugelis tokių medelių jau gali gyventi savo paskutines dienas.

Kitas būdas – pavasarį nueikite į mišką, kirtavietę ar kitą kokią vietą, kur yra skurdžios augimo sąlygos, ir ten paieškokite keliolikos metų amžiaus deformuotų, prastai išsivysčiusių ar žvėrių apgraužtų medelių. Tokius medelius jau pati gamta daugelį metų formavo. Tik reikia atsiminti kad iškasant reikia stengtis nepažeisti šaknų sistemos ir žiūrėti, kad nenubyrėtų nuo šaknų žemė. Jei medelis didesnis ir senesnis, pirmais metais jo geriau visai nekasti, o tik aplinkui kastuvu apkirsti šaknis, kad jis per metus išleistų daugiau kapiliarinių šaknų, ir tik tada jį išsikasti ir perkelti į savo daržą, kur ir vyks tolimesnis medelio formavimas. Jei tokio medelio laja yra labai didelė, taip pat ją patrumpinkite, o kai kurias šakas visai pašalinkite. Iškastų iš gamtos medelių šaknis apvyniokite skuduru, kad būtų patogiau parsivežti namo. Pirmus keletą metų jį galima auginti darže arba paprastame vazone tol, kol susiformuos gera jo šaknų sistema. Jei medelį nusipirkote parduotuvėje ar daigyne, kur jie būna susodinti vazonėliuose ir turi kompaktišką šaknų sistemą, galima iš karto sodinti į jau paruošta jam konteinerį. (Kaip sodinti ir persodinti medelius žiūrėkite grafa “sodinimas ir persodinimas”).

Vienas būdų, kaip išsiauginti medelį, yra vegetatyvinis dauginimas. Tai bene populiariausias daugumos spygliuočių, ypač dekoratyvinių formų, dauginimo būdas – dauginti vegetatyviškai: ūgliais, šakelėmis, skiepais ir atlankomis. Tai spartus dauginimo būdas. Vegetatyviškai padauginti augalai pirmaisiais metais auga greičiau už sėjinukus, juos paprasčiau prižiūrėti. Vegetatyviškai įmanoma dauginti dekoratyvinių formų individus, kurių negalima išsiauginti iš sėklų, nes būdingi tokių formų požymiai dažnai nepaveldimi arba juos paveldi tik maža sėjinukų dalis. Kiti svetimžemiai
spygliuočiai Lietuvoje brandžių sėklų dar nesubrandina.

Dauginimas ūgliais ir šakelėmis – tai vienas iš populiariausių dauginimo būdų žaliaisiais (vasariniais) auginiais. Taip dauginamos visos tujos, puskiparisiai, kadagiai, kukmedžiai, žemaūgių eglių ir kėnių dekoratyvinės formos. Tinkamiausia dauginti yra birželio – liepos mėnesį, kai ūgliai pradeda medėti. Dauginti galima šiltnamiuose arba pasidarytam inspekte. Substratui imamas perplautas upės smėlis, durpės, smėlio ir durpių mišinys, perlitas. Šakelės dauginimui pjaunamos prieš pat dauginimą ir tuoj pat pamerkiamos į vandenį. Spygliuočių (kadagių, kukmedžių, tujų, puskiparisių) auginiai ruošiami su vadinamąja pėdele, nuplėšiant einamųjų metų ūglį kartu su praėjusių metų ūglio medienos gabaliuku Puikiai auga ir greitai vystosi alyvos, maumedžio, pušies sodinukai. Vasarą dauginkite kukmedį – jis įsišaknija vandenyje. Imkite visas sėklas, kurios patinka. Tačiau negalima rauti iš žemės jau suaugusių augalų, nors pasitaiko labai gražių, tokių kaip bonsai. Palaukite porą metų, kol įgysite daugiau patirties. Jeigu jau labai norite ir nekantraujate, nupjaukite atžalas, neišraudami augalo.

• Dirva

Paprastai užtenka trijų elementų: smėlio, molio ir komposto.

Smėlis turi būti dviejų rūšių: stambus ir smulkus. Stambaus smėlio smiltys 3-4mm dedamos 0,6-2cm storio sluoksniu į konteinerio dugną. Jos palaiko drenažą, t.y. laistant leidžia greitai ištekėti vandens pertekliui Smulkesnis paprasčiausiai išbyrės per tinklelį, uždėtą ant drenažo angų. Standartinis tokios akutės tinklelio dydis – 3mm. Smulkus smėlis (1-2mm) kartu su tam tikru kiekiu stambaus smėlio yra pagrindinis substrato komponentas.

Jis sudaro nuo 20% iki 60%. Kuo lengvesnė dirva (kuo daugiau smėlio), tuo mažesnė tikimybė supūti augalo šaknims, bet daugiau – augalui išdžiūti. Puikaus smėlio galima gauti iš upės dugno. Galima susmulkinti ir persijoti raudonas plytas. Perlitinis smėlis puikiai tinka dauginimui, nes jis labai lengvas ir susirenka substrato paviršiuje.

Pagrindinė molio funkcija – drėgmės kaupimas, kai jos daug, ir išskyrimas, kai trūksta. Japonai (ir ne tik jie) naudoja keletą specialių molio rūšių. Geriausias ir universaliausias molis “Akadama”. Tai granuliuotas molio substratas, kurio 4 – 6mm dalelytės gali sugerti daug drėgmės. Jos neištirpsta vandenyje, nesulimpa, todėl mišinys būna purus ir puikiai praleidžia orą. Manoma, kad norėdami gauti tokį molį, japonai jį truputį apdegina.

Kompostas, durpės, lapinė žemė – maitinamųjų medžiagų šaltiniai. Dabar parduotuvėse yra didelis jų pasirinkimas. Galima pabandyti “gyvąją “ žemę – tai Kalifornijos sliekų darbo rezultatas. Galima dirvą iš anksto nukenksminti garinant. Tai gana kategoriška priemonė. Tam naudojamas puodas, kuriame sandariai įtaisytas pats smulkiausias metalinis tinklelis. Į tinklą pilama žemė, į puodą vanduo taip, kad tarp vandens lygio ir tinklo liktų tarpas. Vanduo užverda, garai pereina per dirvos sluoksnį ir sunaikina visas piktžolių sėklas, kenkėjų lervas ir pan. Po keleto minučių – dirva sterili. Gerai, bet ne visai. Žūsta, deja, grybų ir samanų sporos. Augalams iš natūralios gamtos tai nesudaro jokių problemų, nes ant jų šaknų visada yra šių sporų. Tačiau, jei į tokią žemę sėjate, galite turėti problemų. Gamtoje sporų greit prineš vėjas, o štai uždaroje erdvėje (balkone ar lodžijoje) kažin.

Būtinas bonsai elementas – samanos. Samanos turi augti dirvos paviršiuje. Negalima jų pritvirtinti prie žemės tik tada, kai augalą ruošiatės eksponuoti. Po 3-4 dienų tokios samanos nudžius. Tikros samanos turi išaugti pačios. • Laistymas

Laistymas – tai tokia operacija, kurią atlikti reikia kiekvieną dieną (išskyrus žiemos metą). Idealus variantas – laistymas lietaus vandeniu.

Kam viso to reikia? Laistant beveik visada ant kamieno patenka vanduo ir , laikui bėgant, susiformuoja negraži druskų pluta. Pašalinti ją galima tik su medžio žievės dalimi, o tai subjauroja medį. Kietame vandenyje vyksta silpna šarminė reakcija, o tai trukdo samanų augimui dirvos paviršiuje.

Bonsai – tai meno kūrinys, o samanos – neatsiejamas ir pagrindinis komponentas. (Kad samanos gerai augtų, bet kokį vandenį reikia parūgštinti arba citrinos rūgštimi – 3-4gr. 10ltr vandens, arba askorbinine rūgštimi). Medis nežus, jei laistysime ir paprastu kokybišku vandentiekio vandeniu.

Laistymo intensyvumas labai priklauso ir nuo žemės substrato sudėties, bet tai yra atskira tema. Drėgmei nustatyti yra specialūs prietaisai, kuriuos galima nusipirkti parduotuvėse arba paprašyti, kad parvežtų iš užsienio. Jie nėra brangūs kainuoja nuo 10 iki 30 eurų. Šis prietaisas turi ilgą metalinę šerdį, kuri kišama į dirvožemį, kitame gale indikatoriuje rodyklė parodo – sausa, norma, drėgna. Drėgmei matuoti galima naudoti ir paprastą būdą – konteinerio žemėje paliekant kokią nors piktžolę. Dirvožemiui džiūstant piktžolė pirma pradeda vysti. Tai matyti ant nusvirusių jos lapų ar net suglebusio kamieno. Tai ženklas, kad jau reikia lieti. Kai tik medelį paliesime ir konteinerio žemė prisisotins vandens, piktžolė iškart atsities. Šį procesą reikia atidžiai stebėti ir
labai išdžiūti dirvai, nes ir pačiai piktžolei tai didelis stresas, nuo kurio ir ji gali žūti. Laistant bonsai medelį, reikia palieti gausiai, bet saikingai. Tam taip pat gali pasitarnauti ir drenažinės skylės. Kai tik vanduo pro jas pradės tekėti, vadinasi konteineryje žemė pilnai sudrėko, ir vandens perteklius išbėga per drenažines angas. Taip pat nereikia laistyti augalo po truputį ir dažnai. Geriau rėčiau, bet gausiai! Atsiminti , kad visi augalai su konteineriais turi stovėti ant aukštų stovų, kad išeinantis vandens perteklius pro drenažines skyles laisvai išbėgtų, vadinasi, kad tarp konteinerio dugno ir stovo turi būti oro tarpas.

Dėmesio!

Niekada savo medelių nelaistykite šaltu vandeniu. Geriau, jei vanduo būtų truputį šiltesnis už orą. Šaltas vanduo gali sukelti šaknų puvimą. Šaknų puvimo požymiai ir būdai gelbėti augalą.

Augalas iškart signalizuoja, kad pradėjo pūti šaknys, – tai naujų ūglių galiukų džiūvimas. Labai lengva pastebėti, kai medelis yra su lapais. Lapeliai pirmiausia pradeda suktis ir džiūti nenukrisdami. Kai augalai yra ramybės periode, šiuos požymius sunkiau atpažinti, bet kruopštus patikrinimas leis tai pastebėti. Visžaliams medeliams šiuos požymius galima pastebėti bet kokiu metų laiku. Priežasčių, dėl ko pradeda pūti šaknys, yra be galo daug. Daugiausia tai atsitinka augalams dėl blogo drenažo, dėl per didelės koncentracijos trąšų, kurios patenka ant šaknų, o taip pat, jei šaknys pašalo, gali atsirasti jų puvimo požymiai. Reikia atsiminti, kad nusilpusius augalus dažniau puola šaknų puvinys.

Jei jūs pastebėjote pirmuosius šaknų puvimo požymius, nedelsiant reikia augalą išimti iš konteinerio, nežiūrint metų laiko, ir šaknis atidžiai apžiūrėti. Jos turi būti rudos spalvos, o supuvusios šaknys iš karto matosi. Jos būna labai tamsios ir truputį patraukus iškart nutrūksta. Supuvusios šaknys turi būti ryžtingai nupjautos iki sveikos dalies, kuri yra baltos spalvos. Jeigu bus laiku priimtos būtinos priemonės, reikės ne šaknų kirpimo, o tik jų galiukų patrumpinimo. Nenupjovus supuvusių šaknų iki sveikos vietos, augalas žus. Jei mes negalime pasiekti visų sveikų šaknų, reikia imtis kraštutinių priemonių. Šaknys visiškai išplaunamos nuo žemių pratekančiu vandeniu. Tada iškarpome visas supuvusias šaknis, likusias apdirbame su fungicidais (fundazolas) ir šaknų stimuliatorium. Augalas sodinamas į švarų smėlį ir laikomas tol, kol išnyks visi ligos požymiai. Tai labai sunkus darbas ir ne visi augalai pakelia tokią procedūrą.Reikia stengtis, kad neprasidėtų šaknų puvinys.

Kenkėjai ir ligos

Joks augalas neapdraustas nuo ligų bei kenkėjų, tačiau galima padėti jam augti sveikam ir stipriam: vengti priežiūros klaidų, stiprinti augalus, kilus pavojui tuoj pat surasti ir pašalinti ligos priežastis, mokėti gerai ir greit naikinti kenkėjus.

Netinkamai prižiūrimas arba netinkamoje vietoje laikomas augalas tampa neatsparus ligoms. Kaip jau minėjau, geriausias vaistas – tinkama priežiūra. Bet yra ir kitos priemonės, padedančios užkirsti kelią ligoms.

Higiena. Nuolat šalinkite sudžiūvusius, supuvusius arba liguistai atrodančius lapus. Po formavimo žaizdas užtepkite sodo tepalu, kadangi būtent šios vietos yra silpniausios ir grybelinėmis ligoms plisti tai pati geriausia vieta. Švariai užlaikykite indus ir įrankius, kurie reikalingi formuojant ir prižiūrint bonsai. Konteinerius prieš augalų sodinimą, praplaukite karštu muiluotu vandeniu. Jeigu konteineryje esančioje dirvoje buvo aptikta ligos požymių, jį reikia papildomai dezinfekuoti, kad konteineryje visiškai neliktų užkrato. Ypatingą dėmesį skirkite įrankiams, kuriais augalas formuojamas, tai sekatoriai, žirklės, sodo peiliai ir kt. Blogai juos prižiūrint ligas galite pernešti nuo vieno augalo ant kito. Todėl visada praplaukite įrankius muiluotu vandeniu, jeigu jūs dirbote su nesveikais augalais. Per šiuos įrankius, blogai juos prižiūrint gali plisti grybelinės ir kt. ligos. Todėl visada valykite juos nuo žemių, medžio sakų, ir vandens kur galėjo būti infekcija. Įrankių ašmenis nuvalykite su vata pamirkyta spirite. Po to duokite išdžiūti.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2251 žodžiai iš 7124 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.