Delakrua
5 (100%) 1 vote

Delakrua

Pagrindinė referato tema yra prancūzų tapytojo Eženo Delakrua (1798-1863) kūrybos analizė.

Darbo tikslas-aptarti pagrindinius prancūzų romantizmo estetikos principus, atsispindinčius E. Delakrua tapyboje.

Medžiagos dėstymo būdas-chroniloginis t. y. remiamasi E. Delakrua kūrybinio gyvenimo chronologija, kuri sutampa su prancūzų romantizmo gimimo, brandos ir pabaigos laikotarpiu.

Rašant referatą buvo remtasi E. Delakrua paveikslų reprodukcijomis ir dailės istorijos tyrinėtojų tekstais. Šių tekstų analizė ir apibendrinimas sudaro šio darbo pagrindą.

Terminas romantizmas yra dažnai aptarinėjamas meno teoretikų. Vokiečių kritikas Fridrichas Šlegeris, gyvenęs XVIII a. pabaigoje, 1798m. (E. Delakrua gimimom data) pateikė ankstyviausią romantinės poezijos apibendrinimą: “pažangi universali poezija”. O prancūzų poetas dailės kritikas ir didelis E. Delakrua gerbėjas Šarlis Bodleras 1846 m. Salono apžvalgoje, apibendrinęs ilgai trukusią diskusiją, rašė: “mažai kas šiandien suteiks tikrą ir aiškią prasmę šiam žodžiui, tačiau ar jie išdrys tvirtinti, kad visa karta sutiktų dalyvauti mūšyje, trunkančiame keletą metų, dėl vėliavos, jeigu ji nebūtų net simbolis”

Romantizmas kaip laike taip ir erdvėje apibrėžta meninė kryptis reiškėsi maždaug 1800-1860m. laikotarpiu. Sąlygas šiai krypčiai reikštis sudarė preromantizmas ir po Prancūzijos revoliucijos radikaliai pasikeitusios pažiūros. Dėl formalių bruožų neapibrėžtumo ir įvairovės romantizmas nesuformavo savo stiliaus plastiniuose menuose: Prancūzijoje jis koloristinis (E. Delakrua), Vokietijoje, o vėliau ir Anglijoje-literatūrinis, linijinis. Bendri romantizmo bruožai-siekimas išreikšti jutimus, intuicijos ir vaizduotės priešinimas racionalumui, veržimasis iš klasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis. Būdingas siekimas panaudoti panašius formalius bruožus įvairuose menuose, pavyzdžiui, tonų muzikalumą-tapyboje, faktūros tapybiškumą skulptūroje. Menininkai romantikai pasiduoda iškilios asmenybės žavesiui, natūros kultui, gaivalų jėgai, žavisi istorija, egzotika, liaudies tradicijomis, mitais, dvasiomis.”/

Prancūzijoje ginčas dėl romantizmo ir klasicizmo buvo nepaprastai triukšmingas. Tuo laikotarpiu tarp 1823m, kai Stendhalis straipsnyje “Racine`as ir shakespeare`as” paskelbė apie Romantizmo drasą ir naujoviškumą, ir 1830m, kai buvo pastatytas Victoro Hugo drama “Ernani”, kurioje sulaužyta klasicizmo tradicija sueiliuoti pirmąsias eilutes ir kuri išprovokavo žiūrovų maištus, prancūzų Romantizmas iškilo kaip įtūžęs ir ryžtingas avant-garde

Savaip romantinę pasaulėžiūrą interpretavo ir prancūzų dailininkai. Pirmieji romantizmui būdingas temas panaudojo: Teodoras Žerio ir Antnanas Grosas. Tačiau žymiausiu romantizmo tapytoju Prancūzijoje tapo Eženas Delakrua. Jis buvo entuazestingai garbinamas, kaip romantikų vadas, nors pats niekino prisirišimą kokiam nors sąjūdžiui ir neslėpė pagarbos tradicijai ir “pastovumui”.

“Turtingoje, daugeplanėje kūryboje jis ypatingą dėmesį skyrė savo meto gyvenimo temoms, išreikštoms sintetiška, dažnai alegoriška forma. E. Delakrua paveiksluose programiškai užakcentuoti kuvos už laisvę idealai-arba vaizduojant didvyrišką graikų kovą su turkais, tuo metu jaudinusią visą Europą (“Pjautynės Chiose”), arba prancūzų revoliucinės kovos heroizmą (“Laisvė barikadose”). Iš kitų svarbių E. Delakrua įkvėpimo šaltinių minėtina literatūra ir musulmoniškų rytų žavesys.”/

Kovos su akademizmu simboliu E. Delakrua tapo pirmiausia meninė išraiška priemonių prasme. “Jo tapybai būdingas dinamizmas, judėjimas, dramatiška šviesotamsa, atvira, laisva tapymo maniera”/R. Janonienė// Ten pat, p.162. Tai būdinga ir barokui. Tačiau šie barokinės tapybos elementai E. Delakrua darbuose įgauna naują kokybę. Visų pirma, tai novatoriškos spalvinės dėmės traktavimas, spalvų ir pustonių derinimas.

Šiuos apibendrintus Rūtos Janonienės teiginius pabandysime išplėsti tolimesniame tekste.

Eženas Delakrua gimė 1789m. įtakingoje diplomato šeimoje. Visą gyvenimą jis praleidžia Paryžiuje. Čia ir miršta. Amžinam poilsiui atgulė Per Lažes kapinėse. Amžininkai pažymi jo kuklumą, elegantiškumą, uždarumą. Tai išoriniai bruožai, skirti visuomenei. Tik artimi draugai mato jame, begalinės aistros ir nepalaužiamos valios žmogų. Jaunasis Eženas, anksti mirus tėvams, baigia Imperatoriškąjį licėjų, lanko garsaus to meto tapytojo Pjero Guerino studiją, susipažysta su tapytoju Teodoru Žeriko, kuris jam padaro didžiulę įtaką. Jeigu aistringas ir nepastovus T. Žeriko savo drobes tapė su maniakišku įkarsčiu, E. Delakrua sugebėjo griežtai valdyti savo emocijas. Bodlero nuomone po žavinga ir ramia išvaizda slypėjo aistringa siela. “Jis buvo vulkanas meniškai paslėptas po gėlių puokšte

1824-ieji, kai T. Žeriko mirė, buvo metai, kai E.Delakrua, kaip jis pats sakė, “noromis nenoromis buvo priimtas į uždarą romantikų būrelį”. E. Delakrua daug išmoko iš T. Žeriko ir jaunojo novatoriaus viltis įkūnyjo savo darbuose.

E. Delakrua 1822 m. debiutuoja Salone su paveikslu “Dantė ir Vergilijus pragare”. Paveikslo siužetas paimtas iš Dantės “Dieviškosios komedijos”. Šioje “pragaro” scenoje poetas,
lydimas Vergilijaus, perkeliamas valtimi per “tamsiąją gelmę” į pragaro miestą. Jie artinasi prie penktojo rato, juos apšviečia Diso miesto pašvaistė. Pragaro ežero bangose blaškosi pasmerktieji, kabindamiesi už plausto kraštų.

Paveiksle nėra pabrėštinai ramių kontūrų, būdingų akademinėms drobėms. Dailininkas siekia meninių tipų, judesių, charakterių įvairovės. Autoriaus temperamentą matome bangų mūšoje, nusidėjėlių figūrų pavaizdavime. Pilkai žalias fono atspalvis pagyvina raudonas Dantės galvos apdangalas, bei rausvai rudas Vergilijaus apsiaustas, o spalvinę visos centrinės erdvės pusiausvyrą palaiko mėlyni valtininko rūbo atspalviai. Tokia darna jau parodo rūpinimąsi grynai tapybinėmis problemomis, kas romantikams ir Delakrua ateityje bus labai svarbu.

Savo dinamiškumu šis paveikslas primena Rubenso drobes. Žinoma, kad Delakrua domėjosi Rubenso meistriškumu, yra daręs jo darbų kopijų. Tikėtina, kad vandens purslų tobula tapyba yra neabejotina Rubenso pamoka. Tai nėra atsitiktinumas: ne klasicistų naudojami antikiniai vaizdai, o Rubensas su per kraštus besiliejančia energija ir temperamentu yra priimtinas jauniems romantikams. Būtent juo, Rubencu, reikia remtis, ieškant naujų tapybos išraiškos priemonių. Delakrua keičia įprastą klasicismo dailininkams kompozicijos principą. Pirmiausia jis mato paveikslo visumą, o paskui jį užpildo dalimis. Štai skęstančiojo su pakeltomis į viršų rankomis figūra artima Rubenso pavekslo personažui. Dantės apsiausto drapiruotės primena Mikelandželo “Rachilės” formas. Dantės galva buvo nupiešta iš jo pomirtinės kaukės, Vergilijaus veidui tapyti buvo pasinaudota antikine moneta. Ir visas šias atskiras dalis į vieningą visumą sujungia dailininko temperamentas, talentas visumos pajautimo jausmas. “Dantė ir Vergilijus pragare” buvo iš karto pripažintas. Įtakingas to meto kritikas Adolfas Thiersas rašė: “joks paveikslas taip neatskleidžia dailininko ateities, kaip tai matome Delakrua darbe, kuriame vaizduojama Dantė ir Vergilijus pragare. Būtent čia matome galingą talento proveržį…fantastinio siužeto traktavime stebime nepriekaištingą skonį. Paveikslas nepaprastai išraiškingas… tapymas platus ir galingas, spalva-paprasta, stipri ir aštri. Delakrua savo figūras drąsiai meta į vandenį, išlanksto jų kūnus su Mikelandželo drąsa ir Rubenso energija. Šis paveikslas primena didžiųjų meistrų darbus, jame matos laukinė jėga, gaivališkai judanti visame paveiksle! Aš galvoju, neapsiriksiu sakydamas, kad Delakrua genijus ”

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1180 žodžiai iš 3909 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.