Deliktinė atsakomybė
5 (100%) 1 vote

Deliktinė atsakomybė

112131

TURINYS

ĮVADAS 3

1. DELIKTINĖ ATSAKOMYBĖ 4

2. DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS 5

2.1. Pareiga atlyginti žalą 5

2.2. Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės 5

2.3. Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą 6

2.4. Atsakomybė už daiktais, esančiais asmens žinioje, padarytą žalą 6

2.5. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą 6

2.6. Valstybės ir savivaldybės atsakomybė už jų institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą 7

2.7. Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių iki 14 metų veiksmais 8

2.8. Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų veiksmais 8

2.9. Atsakomybė už žalą, padarytą neveiksnių ar riboto veiksnumo asmenų veiksmais 9

2.10. Atsakomybė už žalą, padarytą fizinio asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės 9

2.11. Atsakomybė už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo 10

2.12. Atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos kokybės produkcijos (paslaugų) 11

2.13. Atsakomybė už žalą, padarytą klaidinančia reklama 12

IŠVADOS 13

LITERATŪROS SĄRAŠAS 14

ĮVADAS

Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą.

1. DELIKTINĖ ATSAKOMYBĖ

Deliktinės atsakomybės ypatumai:

• Prievolės (atsakomybės) atsiradimo pagrindas – civilinis deliktas;

• Kitokie negu sutartinės atsakomybės senaties terminai;

• DCA negalima apdrausti;

• DCA visada yra būtina žala – kontinentinėje teisėje, o bendrojoje teisėje yra išimtis – kompensuojami nominalūs nuostoliai, atliekantys ne pagrindinę kompensacinę funkciją, o auklėjamąją (kaimyno žąsis „atliko reikalus“ kaimyno darže – jokių nuostolių, bet nemandagu, neprižiūrėjai žąsies – mokėk svarą);

• DCA pasireiškia tik nuostolių atlyginimu (priklausomai nuo teisės sistemos gali būti baudiniai ir nominalūs nuostoliai);

• Skiriasi DCA dydis ir jo nustatymo principai – DCA atveju negalima susitarti dėl CA netaikymo ar nustatyti jos dydį (esminis skirtumas, jis yra visose valstybėse;

• Siauras pažeistų teisių gynimo būdų ratas: šalia deliktinės atsakomybės negali būti taikomi bet kokie (dėl kurių gali susitarti sutarties šalys) būdai, o tik tie ir tokiu būdu, kurie numatyti įstatyme (pvz. restitucija).2. DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS

2.1. Pareiga atlyginti žalą

„Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos“ , – tai vadinamoji Generalinio delikto doktrina. Ji reiškia, kad bet koks žalos padarymas yra laikomas deliktu, jeigu asmuo neįrodo aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė nėra galima. Generalinio delikto doktrina buvo įtvirtinta ir 1964m. Civiliniame kodekse.

Kiekvienas asmuo turi bendrą pareigą kiekvienam šalia esančiajam elgtis atsargiai. Tai vadinamoji „Rūpestingumo pareiga“. Tačiau šios pareigos pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi, nes tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių, kaip asmens atliekamo darbo, kvalifikacijos ir t.t. Tarkim, asmuo, kuris dirba su aplinkiniams galinčiomis pavojų sukelti medžiagomis, privalo rūpintis labiau negu tie, kurie tokiomis sąlygomis nedirba.

Pareiga atlyginti padarytą žalą yra tiesiogiai susijusi su deliktine atsakomybe, nes deliktinė civilinė atsakomybė yra tokia turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais (išskyrus tam tikrus atvejus, kai deliktinė atsakomybė gali atsirasti dėl žalos, susijusios su tokiais santykiais. Pvz., atsakomybė, atsiradusi dėl netinkamos kokybės produktų ir paslaugų).

Toliau panagrinėsime atskiras deliktinės atsakomybės rūšis.

2.2. Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės

Žala, kuri yra padaroma samdomų darbuotojų, turi būti atlyginta remiantis bendrosiomis civilinės atsakomybės sąlygomis (žalai, neteisėtiems veiksmams, kaltei ir priežastiniam ryšiui) bei specialiosiomis sąlygomis. Šiuo atveju priežastinis ryšys yra svarbus, nes būtina jį nustatyti tarp darbuotojo veiksmų ir žalingų pasekmių, padarytų nukentėjusiajam. Samdančiojo asmens priežastinis ryšys su žala yra netiesioginis. Taip pat svarbu nustatyti, ar tarp samdančiojo ir darbuotojo yra darbo santykiai. Specialiosios sąlygos yra dvi: darbo pagal sutartį faktas (turi būti sudaryta darbo sutartis, pagal kurią darbdavys įsipareigoja užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, o darbuotojas privalo atlikti tam tikrą darbą) ir žalos padarymas, einant darbines pareigas (kai darbuotojas veikia pagal jam paskirtas pareigas ar net atlieka su darbo sutartimi nesulygtą darbą. Kitas atvejis – kai darbuotojas veikia be samdančiojo žinios, tačiau jo interesais).

Už padarytą žalą tiesiogiai atsako samdantysis darbuotoją, o po to jis išsireikalauja atlyginti nuostolius regreso tvarka iš sau pavaldaus asmens, kuris ir padarė minėtą
žalą. Jeigu regresiniai reikalavimai kyla iš darbo sutarties, darbuotojas atsako tokiomis sąlygomis, kurios nustatytos Darbo kodekse ir kt. darbo įstatymuose. O jeigu sudaryta civilinė samdymo sutartis, darbuotojas atsako pagal sutarties sąlygas arba bendrąsias sutarčių teisės nuostatas.

2.3. Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą

Civiliniame kodekse yra numatytos dvi žalos atlyginimo prievolės:

1. Dėl žalos atlyginimo, padarytos duodant nurodymą ir jį vykdant;

2. Dėl žalos, padarytos atstovo ir atstovaujamojo veiksmais.

Šios deliktinės atsakomybės rūšies veiksmų neteisėtumą lemia nurodymai, o tiksliau, jų pobūdis. Priešingų teisei nurodymų davimas ir vykdymas yra neteisėti veiksmai. Nurodymų davėjo (atstovaujamojo) kaltė yra per mažas rūpestingumas ir atsargumas. Už neteisėtų veiksmų įvykdymą nurodymą davęs ir jį vykdęs asmuo atsako solidariai. Išimtinis atvejis, jei nurodymas buvo teisėtas, tačiau įvykdytas priešingu teisei būdu, tuomet atstovaujamasis gali įrodyti, kad jo kaltės čia nėra (LR CK 6.279str. 4d.). Taip pat gali būti atsakoma solidariai, o po to nurodymus davęs asmuo gali prisiteisti visą išmokėtą žalą.

2.4. Atsakomybė už daiktais, esančiais asmens žinioje, padarytą žalą

Ši atsakomybės rūšis apima statinių savininko (valdytojo) ir žalos, kurią padaro jo gyvūnai, atsakomybę. Šios atsakomybės ištakos siekia net romėnų teisę, kurioje jau buvo nustatyta namo šeimininko atsakomybė. Ji buvo laikoma kvazideliktine prievole. Kiekvienas asmuo turėjo teisę pareikšti actio popularis namo savininkui, jeigu prie jo pastato buvo kas nors blogai padaryta ar pakabinta.

Žala padaroma asmeniui priklausančio pastato, statinio, konstrukcijos ar kitokio panašaus objekto sugriuvimu. Taip pat žala gali būti padaryta gyvūnų, nesvarbu, ar jie priklauso asmeniui nuosavybės ar valdymo teise, ar jis juos prižiūri nuolat, ar laikinai. Taip pat asmuo atsako už savo gyvūnus net ir tuo atveju, kai jie padaro žalą pabėgę. Jei asmens žinioje yra laukiniai gyvūnai, kuriuos jis prisijaukino ir laiko verslo, pramogų ar pomėgių tikslais, jis taip pat atsako už padarytą žalą be kaltės.

LR CK 6.266str. ir 6.267str. aptariamos ir konkretinamos specialiosios normos, nustatančios savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę.

2.5. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą

Didesnio pavojaus šaltiniu laikoma veikla, kuri gali sukelti aplinkiniams asmenims didesnį negu įprasta pavojų. Tokia veikla gali būti pavojinga dėl naudojamų priemonių, įrankių ar daiktų (tarkim, gaminamos ar naudojamos kažkokios nuodingos, cheminės ar sprogstamosios medžiagos). Taip pat ji galima dėl to, kad asmuo negali visiškai valdyti tam tikrų procesų (pvz., vairuodamas transporto priemones).

Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės. Atsakomybės be kaltės pagrindas yra rizikos teorija: asmuo vykdo tokią veiklą, kurios negali visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis saugumo taisyklių tokiu atveju yra neesminis, kadangi ir elgiantis saugiai, išliks realus žalos pavojus. Be to, tokia veikla negali būti uždrausta, kadangi ji yra labai naudinga visuomenei. Šiuolaikiška rizikos teorijos kryptis – „Kišenės“ doktrina, taikoma JAV: asmuo, verčiantis tam tikra pavojinga, bet tikrai pelninga veikla, iš gaunamo pelno turi atlyginti visuomenei padaryta žalą. Kadangi tokio asmens „gili kišenė“, jis privalo pasirūpinti savo rizikingos veiklos garantijomis, t.y., apdrausti savo atsakomybę.

Rusijoje plėtojamos dvi teorijos: objekto ir veiklos. Pagal objekto teoriją, didesnio pavojaus šaltinis yra materialaus pasaulio daiktai, kurių asmuo negali visiškai kontroliuoti. Veiklos teorijoje didesnio pavojaus šaltinis yra tam tikros rūšies veikla, susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams.

Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę suvaldyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju žalą atlygina tie asmenys. Jeigu dėl valdymo netekimo kaltas ir pats valdytojas, tai visi asmenys atsako solidariai. Valdytojas, atlyginęs žalą, regreso tvarka gali išsireikalauti iš kitų asmenų, veikusių neteisėtai, sumokėtas sumas.

Jei žala padaroma trečiajam asmeniui dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai didesnio pavojaus šaltinių valdytojai atsako solidariai

2.6. Valstybės ir savivaldybės atsakomybė už jų institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą

Žalą gali padaryti ne tik privatus asmuo, bet ir kiti teisės subjektai – valstybė, savivaldybė, jų institucijos ir tarnautojai. Žalą dėl šių teisės subjektų kaltės turi atlyginti valstybė ar savivaldybė iš savo biudžeto, nepriklausomai nuo institucijos ar tarnautojo kaltės. Turi būti atlyginta tiesiogiai padaryta žala, išlaidos, negautos pajamos. Atlyginama ir turtinė, ir neturtinė žala, pastarosios atlyginimą nustato Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis.

Žala, padaryta neteisėtais valdžios aktais, tiesiogiai atlyginama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

Žala, padaryta asmeniui procesine institucijų veikla arba pareigūnų veiksmais, valstybės atlyginama specialiomis įstatymo numatytomis sąlygomis. Atlyginimą gali sudaryti paprastas darbo užmokestis, pašalpos, pensijos ar kitos
pašalpos, baudos, teismo išlaidos, turto konfiskavimu padaryta žala ir pan. Gali būti atsisakyta atlyginti žalą, jei asmuo ikiteisminio tyrimo metu ir teismo metu save apkalbėjo ar kitaip kliudė nustatyti tiesą. Teismų praktikoje suformuluota tokia taisyklė, kad toks elgesys vertinamas ne kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, o kaip prisidėjimas prie žalos atsiradimo ar jos padidinimo., jeigu tai susiję su teisėsaugos institucijų neteisėtais veiksmais.

Žala, padaryta nagrinėjant civilinę bylą, atlyginama bendraisiais pagrindais.

Valstybė, atlyginusi ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuratūros ar teismo pareigūno tyčiniais veiksmais padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisę. Valstybės regreso teisė numatyta Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 5 str.

2.7. Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių iki 14 metų veiksmais

Atsakyti gali tik tie asmenys, kurie sugeba valdyti savo veiksmus ir teisingai įvertinti galimą pasekmių kilimą. Kadangi yra nustatyta, kad tik sulaukęs 14 metų asmuo gali atsakyti už savo veiksmus teisiškai, iki tol, kol jis sulauks tokio amžiaus, už jį atsako jo tėvai ar paskirti globėjai (LR CK 6.275str.). Jie atsako tada, kai yra nustatoma jų kaltė dėl tokio neteisėto nepilnamečio elgesio. Tėvų ir globėjų kaltė suprantama kaip vaikų ar įvaikių priežiūra, neatsakingas požiūris į auklėjimą ir pan. Padarytą žalą turi atlyginti abu tėvai, nesvarbu, jeigu vaikas gyvena tik su vienu iš jų.

Jei nepilnametis padaro nusikalstamą veiką tuo metu, kai jis randasi mokymo, auklėjimo, globos ar rūpybos įstaigose, jos atsako ir privalo atlyginti padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Šios deliktinės atsakomybės rūšies priežastinis ryšys yra ypatingas, nes tam, kad atsirastų atsakomybė, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nepilnamečio veiksmų ir žalingų pasekmių. Taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp tėvų ar globėjų ir ir atsiradusios žalos.

2.8. Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų veiksmais

Asmuo nuo 14 iki 18 metų laikomas iš dalies veiksniu, todėl jis yra tiesioginis skolininkas, tačiau dažniausiai tokio amžiaus nepilnametis neturi pajamų ar turto atlyginti padarytą žalą, todėl jo tėvams, rūpintojams ar kitoms įstaigoms nustatoma papildoma (subsidiari) atsakomybė. Papildomi skolininkai atsako ta dalimi, kuria negali atsakyti nepilnametis. Tokia jų pareiga baigiasi, kai žalą padaręs asmuo sulaukia pilnametystės arba kai įgyja turto arba lėšų, kurių pilnai užtenka padengti padarytai žalai.

Jei žala padaroma kelių nepilnamečių bendrai, tai jie atsako solidariai. O jų tėvai (globėjai, atitinkamos įstaigos) papildomai atsako dalinės atsakomybės tvarka pagal nustatytą kaltės laipsnį.

2.9. Atsakomybė už žalą, padarytą neveiksnių ar riboto veiksnumo asmenų veiksmais

Tokie asmenys, kurie yra pripažinti neveiksniais, negali būti civilinių teisinių santykių subjektai, todėl ir negali atsakyti civilinės atsakomybės tvarka. Šie asmenys turi būti prižiūrimi, ir jeigu jie vis tiek padaro priešingą teisei vieklą, už tai turi atsakyti juos prižiūrėję asmenys ar įstaigos kaip netinkamai savo pareigą vykdantieji. Atsakomybės pagrindus ir tvarką nustato LR CK 6.278str.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2052 žodžiai iš 3985 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.