Dėmesys
5 (100%) 1 vote

Dėmesys

11213141

Turinys

1. Įvadas………………………………………………………….2

2. Dėmesio funkcijos ir rūšys…………………………………….4

2.1. Dėmesio apibūdinimas……………………………………………..4

2.2. Dėmesio ryšys su psichiniais procesais……………………………4

2.3. Faktoriai, apsprendžiantys dėmesį…………………………………5

2.4. Dėmesio veiksniai………………………………………………….6

2.5. Dėmesio rūšys………………………………………………………8

3. Dėmesio ypatybės……………………………………………..10

3.1. Dėmesio platumas…………………………………………………10

3.2. Dėmesio perkėlimas………………………………………………11

3.3. Dėmesio intensyvumas……………………………………………11

3.4. Dėmesio patvarumas ir svyravimai………………………………12

3.5. Pripratimas, nuovargis ir monotoniškumas……………………….12

3.6. Išsiblaškymas……………………………………………………..13

4. Dėmesys ir asmenybė…………………………………………14

4.1. Individualūs dėmesio skirtumai ir tipai…………………………..14

4.2. Dėmesio patologija……………………………………………….14

4.3. Dėmesys ir veikla…………………………………………………14

4.4. Dėmesio lavinimas……………………………………………..…15

5. Išvados…………………………………………………………15

6. Literatūros sąrašas…………………………………………….16

ĮVADAS

Žmogų supanti aplinka kinta. Nepastovūs ir žmogaus organizmo procesai. Išorės ir vidaus pakitimai, sukeliantys vienokias ar kitokias organizmo reakcijas, psichologijoje ir fiziologijoje yra vadinami dirgikliais arba stimulais. Vieni dirgikliai individo gyvenime daugiau reikšmingi, kiti mažiau. Suprantama, kad skirtingo reikšmingumo stimulų sukeltos reakcijos bus skirtingo pobūdžio bei kiekybinių parametrų. Dirgiklio reikšmingumą matuojame informacijos kiekiu, kurį jis teikia individui. Jei poveikis yra ryškus, jis tampa atitinkamu žmogaus elgesio stimulu. Taip žmogų nuolat veikia išorinės ir vidaus informacijos srautas. Kaip žmogus nepasimeta tame informacijos antplūdyje? Kodėl jo elgesys netampa chaotišku?

Kas padeda jam atrinkti tai, kas svarbiausia? Taip yra dėl to, kad egzistuoja mechanizmai, suteikiantys psichiniams procesams ir visai žmogaus veiklai atrenkamą pobūdį. Vienu metu žmogaus veikloje vyrauja vieni procesai, kitu – kiti. Šiuo momentu mano sąmonė sutelkta į rašomus žodžius. Kitas pavyzdys. Kažkas beldžiasi į duris. Įeina draugas. Nuošalyje lieka visa, kas ką tik buvo veiklos turiniu – aptariame eilinę “Žalgirio” krepšininkų pergalę. Iš sąmonės išfokusuojama ankstesnė veikla ir į jį nukreipiama nauja. Kas gi tas dalykas, esantis tarp suvokimo, mąstymo, atgaminimo judesių, emocinių pergyvenimų ir sąmonės? Tai yra dėmesys. Jis fokusuoja ir atrenka informaciją.

Dėmesys nėra atskira atspindėjimo forma kaip pojūtis, suvokimas, atmintis ir t.t. Jis yra vienas iš pagrindinių bet kokių psichinių procesų ir bet kokios psichinės veiklos organizacijos mechanizmų. Taigi dėmesys yra psichinės veiklos organizavimas, kurio dėka sąmonę pasiekia reikšmingiausia šio momento veiklos grandis. Taigi šiame darbe ir apžvelgsime pagrindinius dėmesio ypatumus ir savybes.

Dėmesio funkcijos ir rūšys

Dėmesio apibūdinimas

Veiksmai ir judesiai, atsakantys į įvairių dirgiklių poveikius, nėra chaotiški. Tam tikru dėsningumu jie nuosekliai seka vieni paskui kitus. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga, slopina reakcijas į nereikšmingus įvykius. Atrankos, filtracijos, susitelkimo funkcijas vykdo dėmesys – savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Taip galima apibūdinti gyvūno ir žmogaus dėmesį. Žinoma žmogaus dėmesys, palyginti su gyvūno dėmesiu, turi specifinių bruožų. Žmogus gali sąmoningai organizuoti psichinę veiklą, kad galėtų geriau pajusti ir suvokti išorinius poveikius, ryškiau įsivaizduoti prisimintiną įvykį, greičiau išspręsti uždavinį ir t.t.

Tai, į ką sutelktas dėmesys (suvokiamas daiktas, jo vaizdas, veiksmas, mintis, emocinis išgyvenimas), vadinama dėmesio objektu, o visa, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje, vadinama dėmesio fonu. Dėmesio objektas nuolat keičiasi, tai reiškia, kad jis yra dinamiškas. Dėmesys, panašiai kaip prožektoriaus šviesa: tai, kas apšviesta, – dėmesio objektas, kas tamsoje, – jo fonas.

Dėmesio ryšys su psichiniais procesais

Dėmesys nėra atskiras psichinis procesas, tai konkrečių psichinių procesų, konkrečios veiklos organizuotojas. Pavyzdžiui, žmogus stebi parodoje paveikslą ir stengiasi suvokti jo kompoziciją, suprasti turinį. Kitų paveikslų jis tuo metu nemato arba mato neaiškiai, ne dėl to, kad tas vienintelis paveikslas jam reikšmingas, o dėl to, kad taip sudarytas žmogaus regėjimo organas. Vadinasi, regimojo suvokimo mechanizmas jau pats savaime įgalina atrenkamai išskirti vienus objektus ir prislopinti kitų
poveikį. Specifinius selektyvumo mechanizmus turi atmintis, mąstymas, judėjimo sistema. Šiam atrankos mechanizmui talkina emocijų ir motyvų sistema. Prioritetą turi suvokimo objektai, tenkinantys konkrečius poreikius, padedantys siekti veiklos tikslų. Alkanam žmogui tokį prioritetą turės maistas, žinių ištroškusiam – mokslinė naujiena ir t.t.

Iš visų motyvų svarbiausią selektyvumo vaidmenį atlieka interesai ir su jais susijusi bendra smegenų aktyvacija. Mintys ar veiksmai, susiję su žmogaus interesais, žymiai lengviau virsta dėmesio objektu negu tokie reiškiniai, kuriais nesidomime. Žmogui būdingas smalsumas – poreikis domėtis visu tuo, kas nauja, pažinti tai, kas dar nepažinta. Smalsumas ir jo sukelta orientacinė-tiriamoji reakcija yra tarsi pirmasis adaptacijos prie aplinkos etapas, kitų poreikių tenkinimo prielaida. Antropogenezėje smalsumas virto žinių troškimu, o orientacinė-tiriamoji veikla – sudėtinga pažįstamąja veikla. Nėra nei praktinės, nei tuo labiau teorinės veiklos be pažinimo komponento ir kurioje nesireikštų pažįstamąją veiklą organizuojantis pradas – dėmesys.

Su emocijų ir motyvų sistema bei pažinimo procesais glaudžiai siejasi kitas bendras psichinis reiškinys – valia. Žmogus dažnai patenka į konfliktines situacijas, kai susiduria keli motyvai ir tikslai. Reikia pasirinkti vieną kurį nors veikimo būdą ir atsisakyti kitų. Vyksta vadinamoji motyvų kova, kuri baigiasi apsisprendimu: “darysiu taip”, “eisiu ten” ir panašiai. Valios pastangomis sąmonė sutelkiama į dėmesio objektą, o fono įtaka automatiškai slopinama.

Apsisprendimas – tai ne paprasta motyvų kovos išdava. Tai procesas, kurio metu individas ypač aktyvus. Suaktyvėja mąstymas, atmintyje atkuriamas įvykių reikšmingumas, gretinami ir lyginami tikslai, numatomos pasekmės ir t.t. Visa veikla primena uždavinio sprendimą, tik apsisprendimo procese ypatingas vaidmuo tenka dėmesiui. Psichika yra visybiška, neskaidoma. Negalima nuo jos atskirti ir selekcijos funkcijų. Taigi galima padaryti išvadą: dėmesys sujungia visus psichinius reiškinius vienai veiklai.

Faktoriai, apsprendžiantys dėmesį

Kokie veiksniai bei išorinių objektų požymiai lemia atrenkamą psichinių procesų organizaciją, kurios dėka vieni elementai išryškinami ir įsisąmoninami, o kiti slopinami? Tokių veiksnių yra daug, bet visus juos galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienai grupei skirsime faktorius, išplaukiančius iš konkrečių dėmesio pasireiškimo sferos ypatumų. Juos galima pavadinti specifiniais faktoriais. Jiems priklauso:

1. stimulo pobūdis.

2. Dėmesio objekto santykis su konkrečios veiklos tikslais.

Antrą, nespecifinių, t.y. nepriklausančių nuo dėmesio pasireiškimo sferos ypatumų, faktorių grupę sudaro:

1. dėmesio objekto santykis su asmenybės kryptingumu.

2. Individo būsena

3. Smegenų intaktiškumas.

Dėmesio veiksniai

Veiksniai, kurie skatina ar slopina psichinės veiklos selektyvumą, perėjimą nuo vienos veiklos į kitą, susikaupimą ir pasiskirstymą, vadinami dėmesio veiksniais. Juos galima skirstyti į dvi dideles grupes: į išorinius (priklausančius nuo situacijos) ir vidinius (priklausančius nuo individo) veiksnius.

Išoriniai veiksniai

Stimulo pobūdis, kaip dėmesį apsprendžiantis faktorius, veikia sensorinėje-percepcinėje dėmesio pasireiškimo sferoje. Įsivaizduokime situaciją – žmogų supanti aplinka monotoniška ir vienalytė. Žmogaus žvilgsnis klaidžiotų po visą regėjimo lauką. Monotonijos veikiamas, po kurio laiko jis pradėtų snausti. Štai viena monotoniškos aplinkos dalis pakito: tapo ryškesne, arba įgijo kitą atspalvį. Žmogus reagavo galvos pasukimu, žvilgsnio nukreipimu į pakitusią lauko dalį. Pakitusi aplinkos dalis atkreipė žmogaus dėmesį. Tačiau žmogus negyvena monotoniškoje aplinkoje. Pastarosios pakitimai labai įvairūs, besiskiriantys vieni nuo kitų energetiniais, laiko, spektro ir kitais parametrais. Tų parametrų kombinacijos ir suteikia kiekvienam stimului savitus “bruožus”. Kokių gi bruožų reikia stimului, kad būtų išskirtas iš masės kitų stimulų? Pirmiausia toks stimulas turi būti pakankamai stiprus. Subslenkstiniai stimulai neįsisąmoninami apskritai, todėl jie lieka už dėmesio sferos ribų. Slenkstiniai stimulai išskiriami iš fono, t.y. tampa dėmesio objektais tik didelių pastangų dėka. Dėl to žmogus, priverstas ilgesnį laiką aptikinėti silpnus stimulus, labai greitai pavargsta. Viršslenkstiniai stimulai patraukia žmogaus dėmesį lengviau, kai jų intensyvumas didesnis. Tokius stimulus žmogus lengviau išskiria iš fono. Taigi viena svarbiausių stimulo savybių, apsprendžiančių dėmesį, yra jo intensyvumas.

Kitas, labai svarbus stimulo bruožas, padedantis sąmonę nukreipti į jį – naujumas. Įprastoje aplinkoje nauji įvykiai (naujas kaimynas, nauja mada ir t.t.) patraukia savo neįprastumu, sudomina žmones. Užrašykime skaitmenis:



Iš karto atkreipia jūsų dėmesį neįprastai, kitaip negu visi kiti, parašytas skaitmuo “4”. Svarbiu regėjimo dėmesio faktoriumi yra daiktų spalvingumas. Žmonės, ypač vaikai, pirmenybę teikia spalvotiems objektams. Atlikime paprasčiausią bandymą. Paimkime du (spalvotą ir nespalvotą) paveiksliukus ir parodykime vienerių metų kūdikiui. Vaikas ilgiau išlaiko
pasukęs galvą ir nukreipęs akis į tą pusę, kurioje yra spalvotas paveiksliukas.

Ketvirtas svarbus sensorinių-percepcinių procesų selektyvumo faktorius – stimulo struktūriškumas. Užrašykime tris raidžių eiles:

1. ičėnežakalelgėraeių

2. eglėžalčiųkaralienė

3. eglė žalčių karalienė

Dauguma pirmiausia atkreips dėmesį į trečią eilutę, kurioje raidės išdėstytos

ne atsitiktine tvarka, o sujungtos į prasmingus struktūrinius vienetus – žodžius. Atsitiktinių garsų sekoje mes atkreipiame savo dėmesį į tuos, kurie jungiasi į struktūrinį vienetą, sakysim, melodiją arba jos atkarpą.

Vidiniai veiksniai

Asmenybės kryptingumas (poreikiai, interesai) ir su juo susiję veiklos tikslai, priskiriami vidiniams veiksniams. Lengviau dėmesį patraukia objektai ar įvykiai, kurie yra veiklos tikslas, arba kurie palengvina jo siekimą. Tikslų žmogus siekia vidiniais ir išoriniais veiksmais. Buvę dažnai vartojami veiksmai yra automatizuoti, virtę įgūdžiais. Kuo labiau įgūdžiai įtvirtinti, tuo daugiau veiklos elementų pereina į nesąmoningų reiškinių sritį ir nebereikalauja sąmoningos kontrolės. Kartu sumažėja sąveikaujančių elementų skaičius dėmesio objekte: žmogui nebereikia nukreipti dėmesio į kiekvieną veiksmą, tik į patį tikslą. Kitaip būna mokantis, t.y. siekiant tikslų neautomatizuotais veiksmais, kai dėmesį reikia paskirstyti ir veiksmams, ir tikslui (pvz., grojant akordeonu arba spausdinant mašinėle, kai nėra tinkamų įgūdžių). Pradėjus vaiką mokyti, pirmiausia stengiamasi sudaryti elementarius ( rašymo, skaitymo, skaičiavimo ar grojimo) įgūdžius. (Čia dėmesio objektas ir tikslas yra patys veiksmai.)

Svarbus dėmesio veiksnys yra emocinis pastiprinimas. Daiktai, įvykiai ar žmonės suvokiančiajam nėra neutralūs, o sukelia teigiamus arba neigiamus išgyvenimus (turi emocinį toną). Emocija – tai individo santykio su objektu išgyvenimas. Kuo jis stipresnis, tuo labiau suaktyvėja dėmesys.

Dėmesio objekto išskyrimas iš fono priklauso ir nuo subjekto būsenos. Miegant tik ypatingi dirgikliai gali tapti dėmesio objektu (labai stiprus garsas ir pan.). Paprastai tokiu atveju nubundama. Šiaip jie yra gana blyškūs, paryškinami tik nubudus, ėmus juos interpretuoti. Sapno turinį lemia neseni išgyvenimai, laukiami įvykiai, regėti ir neįprasti įvykiai ir kt. Sapnų metu vyksta ir tarpstimulinė sąveika. Smegenų aktyvumas ir tonusas gali susilpnėti dėl nuovargio, narkotikų veikimo arba ligos. Tokiais atvejais psichinių procesų atrenkamumas irgi susilpnėja. Dėmesys sutrinka ir po smegenų pažeidimų.

Dėmesys visada sutelkiamas į veiklos tikslus. Jeigu veiklos tikslas – konkretaus veiksmo įsisavinimas, tai šitas veiksmas ir bus dėmesio objektu. Jeigu veiksmas yra tik priemonė kitiems tikslams pasiekti, tai jis tampa dėmesio fonu. Gali būti atvejų, kai dėmesį reikia paskirstyti ir į veiksmą ir į veiklos tikslą. Taip atsitinka tada, kai veiklos tikslai siekiami neautomatizuotais veiksniais.

Psichinių procesų ir psichinės veiklos selektyvumo organizaciją galima analizuoti ne tik kokybiniu (dėmesio objekto išskyrimo iš fono) aspektu. Tiek psichologiniai, bandymai, tiek gyvenimo pavyzdžiai rodo, jog atrenkamumo organizaciją galima įvertinti ir kiekybiniais parametrais. Vieną veiklą galima realizuoti be didelio energijos eikvojimo, kitą – tik esant didelei psichologinei įtampai. Psichologija šitą kiekybinį psichinių funkcijų organizavimo aspektą atspindi sąvokomis “aktyvacija”ir “budrumas”.

Terminu “aktyvacija” charakterizuojamas parėjimo procesas iš vieno (žemesnio) smegenų sujaudinimo lygio į kitą (aukštesnį) lygį. Elgsenos (psichinės veiklos) lygio aktyvacijai charakterizuoti taikomas terminas “budrumas”. Pastarasis yra, jeigu taip galima sakyti, nervinio proceso – aktyvacijos atspindys. Jeigu aktyvacija matuojama nervinių elementų ir centrų sužadinimo laipsniu, tai budrumas – psichinių procesų intensyvumu.

Dėmesio rūšys

Dėmesys, kaip psichinių procesų atrenkamumas reiškiasi įvairiomis formomis. Vienu atveju jis labiau selektyvus, kitu – labiau paskirstytas, trečiu – palaikomas valios pastangomis ir kt. Dėmesys pagal pasireiškimo formas (ir sritis) skirstomas į rūšis.

Pagal platumą dėmesys skirstomas į selektyvų ir paskirstytą. Selektyvus dėmesys yra tada, kai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją, o paskirstytas – kai tenka atlikti du ar daugiau veiksmų arba suvokti informaciją, pateikiamą dviem ar daugiau kanalų (pvz., regai ir klausai, dešiniajai ir kairiajai ausims).

Dėmesio objektu gali būti išorės ar organizmo pokyčių sukelti jutimo ir suvokimo reiškiniai, atminties vaizdiniai, intelektinės operacijos, mintys, protiniai veiksmai, emocinės reakcijos ir būsenos bei motoriniai veiksmai. Pagal šias pasireiškimo sritis dėmesys skirstomas į sensorinį, motorinį, emocinį ir intelektinį. Sensorinis dėmesys savo ruožtu skirstomas į regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir interocepcinį.

Pagal išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į valingą ir nevalingą. Nevalingu dėmesiu vadinamas sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį arba jo elementus iš aplinkos. Ši dėmesio rūšis dar vadinama refleksiniu dėmesiu, arba
orientaciniu refleksu. Pagrindiniai nevalingo dėmesio veiksniai yra stimulo naujumas, neįprastumas bei objektų judėjimas. Nevalingo dėmesio nervinis mechanizmas yra arba paveldimas (įgimti orientaciniai ir gynimosi refleksai, kylantys veikiant neįprastiems ir stipriems dirginimams), arba įgyjamas išmokimu (sąlyginis orientacinis ir gynimosi refleksas).

Valingas dėmesys – iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išskyrimas iš aplinkos. Žmogus sąmoningai ir valingai stebi, seka, atlieka veiksmus. Nevalingą dėmesį lemia išorės veiksniai, o valingas dėmesys labiau priklauso nuo individualių, asmeninių veiksnių (sveikatos būklės, veiklos tikslų, motyvacijos stiprumo ir kt.). Svarbų vaidmenį, kontroliuodama valingą dėmesį, atlieka kalba. Vaikystėje kalbinės instrukcijos (“nesižvalgyk”, “susikaupk”, “daryk” ir pan.) gaunamos iš išorės – tėvų, auklėtojų. Pamažu, formuojantis kalbai, šios išorinės instrukcijos interiorizuojamos. Žmogus vidinio kalbėjimo komandos pats sau įsakinėja, įgyja veiklos organizavimo ir susikaupimo patyrimą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2303 žodžiai iš 4604 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.