Demokratija
5 (100%) 1 vote

Demokratija

ĮVADAS

Žodis “demokratija”, kaip nė vienas kitas žodis pasaulyje, yra sukėlęs daugybę aistrų, ginčų, įvairiapusių interpretacijų. Jam suteikiama daug skirtingų prasmių ir apibrėžimų, jis vartojamas tiek kasdienėje kalboje, tiek politikoje.

Demokratijos negalima įsprausti į formulę. Ji nėra tik sistema arba tik doktrina. Demokratija – toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. Demokratija – tai gyvenimo būdas, kuris čia pasitraukdamas, čia sugrįždamas, išsirutuliojo Vakarų Europoje per daugelį šimtmečių. Per ilgą ir audringą egzistavimą ji patyrė įvairiausių poveikių. Demokratija nėra uždara ir baigta, todėl nuolat diskutuojama dėl jos esmės. Demokratija – ne pergalė, bet niekada nesibaigianti kova. Demokratija – ne visam laikui pasiektas rezultatas, bet uždavinys, kurį kiekvienai kartai reikia spręsti iš naujo. Demokratija – tai problema, iškylanti kiekvienam žmogui, gyvenančiam kartu su kitais žmonėmis. Demokratija tai tam tikra mąstysena, tam tikra gyvenimo elgsena, kurią suprasti galima tik tada,jei patys taip gyvename: šeimoje ir su kaimynais, su draugais ir pažįstamais, tautoje ir su kitų tautų žmonėmis, valstybėje ir pasaulyje. Demokratija niekada negali būti saugi, nes ji nėra sistema, kurią reikia įgyvendinti. Demokratijos suklestėjimas ar žlugimas ne daug priklauso nuo konstitucijos ar parlamento.demokratija priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nes ji yra žmonių valia, žmonių gyvenimo būdas, kurį reikia išsiugdyti.

Nepaisant to, kad žodis “demokratija” labai paplitęs ir juo nusakomi įvairūs reiškiniai, iki šiol tebeieškoma atsakymo į klausimą, kas yra toji demokratija? Istorijos bėgyje demokratijos samprata kito, buvo transformuojami jos teiginiai, nuo kurių ji įgaudavo vis kitokį veidą.

Šio darbo pagrindinis tikslas – apžvelgti demokratijos idėjos raidą nuo antikos iki mūsų dienų.

Norint pasiekti minėtą tikslą, buvo iškelti šie uždaviniai:

1. nurodyti demokratijos daugiareikšmiškumą,

2. pristatyti demokratijos vystymąsi ir pagrindines idėjas atskirais istoriniais laikmečiais:

* senovės Graikijoje ir Romoje – antikinę demokratiją ,

* viduramžiais – luominę demokratiją,

* naujausių amžių – konstitucinę – teisinę demokratiją,

* šių dienų pliuralistinę demokratiją.

3. apibūdinti pagrindinius demokratijos principus,

4. pristatyti politines ideologines šiuolaikinės demokratijos sroves.

1. Demokratijos apibrėžimas

Platus ir daugiaplanis demokratijos fenomenas numano jo apibrėžimo kompleksiškumą. Todėl nustatant jo santykį su visuomene, valdžia ir valstybe – galima teigti , jog demokratija:

Ÿ tai žmonijos socialinės – politinės istorijos eigoje susiformavęs visuomenės gyvenimo problemų sprendimo būdas, numatantis lygiateisiškų visų bendrijos narių dalyvavimą vadovaujantis principu: mažuma paklūsta daugumai;

Ÿ tai socialinių sąveikų visuomenės valdymo organizacija, apibūdinama sąveikaujančių politiniame ir ekonominiame gyvenime pusių lygybe arba valdomųjų dominavimu:

Ÿ tai visuomenės valstybinės politinės santvarkos forma, grindžiama liaudies, kaip valdžios šaltinio, pripažinimu bei politinės teisinės lygybės ir laisvės principais.

JAV profesorius A.Štromas į klausimą, kas yra demokratija, siūlė tokį atsakymą: demokratija – tai

* piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą;

* šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus;

* rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai periodiški;

* laimėjusiai partijai per laisvus rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją;

* vyriausybės veikla turi būti vieša;

* visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką;

* teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;

* įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.

Daugiaamžė socialinė ir politinė visuomenės evoliucija liudija, jog demokratija ligi šiol lieka efektyviausia savarankiškų, nepriklausomų socialinių bendrijų vidinio vystymosi forma ir kiekvieno žmogaus, asmenybės ir laisvių socialinėje bendrijoje garantija.

2. Demokratijos evoliucija

Kalbant apie demokratinį valdymą, labai svarbu pastebėti ir pabrėžti istorinės raidos specifiką. Pirmiausia tai pasakytina apie pradinę žmonių socialinio bendravimo formą – nepolitinę demokratiją. Ji reiškėsi gimininėje bendruomenėje, kuriai būdingas tiesioginis bendros liaudies valios išreiškimas liaudies susirinkimo forma, besiremianti autoriteto valdžia ir mažumos pajungimo daugumai principu. Vėliau visuomenei skaidantis ekonominiu ir socialiniu pagrindu, įsivyravo politinė demokratija, besivadovaujanti vieningu įstatymu, valdymo profesionalumu ir žmogaus piliečio teisių ir pareigų bendrijos atžvilgiu samprata.

Tikslinga skirti tokius istorinio politinio demokratijos vystymosi tipus:

1. Antikinė demokratija,

2. Luominė demokratija,

3. Konstitucinė – teisinė demokratija,

4. Pliuralistinė demokratija.

2.1. Antikinė

demokratijos samprata

Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Pirmą kartą ji sutinkama pas Aristotelį, kuris teigė, jog demokratija laikoma tokia valdymo tvarka, kada laisvi ir neturtingi piliečiai sudaro daugumą ir sutelkia politinę valdžią. Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos „demokratija“ reiškia „liaudies valdžia“ (demos – liaudis, kratos – valdžia).

Nuo VI iki IV amžiaus p.Kr. Atėnų filosofai, menininkai, dramaturgai ir politikai ginčijosi dėl demokratijos privalumų, nepaisant to, kad patys ją įvedė. Pirmasis raštiškas įrodymas, kad atėniečiai taikė demokratiją, datuojamas 522 m.e.m., kai Herodotas Persų sukilimo proga suklasifikavo tada buvusias valdymo formas ir pateikė pirmuosius paaiškinimus apie Atėnų valdymo būdą. Jis įsitvirtino Solono valdymo laikais (594 m.) ir baigėsi pralaimėjimu Spartai (401 m.) bei laipsnišku Makedonijos įsiviešpatavimu, valdant Aleksandrui Didžiajam (356-323). Herodotas apie demokratijos idėją rašė, kad tai būtų valstybė, įkurta lygybės pagrindu (gr. izonomija), kurioje svarbiausi reikalai sprendžiami tautos susirinkime, pareigos užimamos burtų keliu, o valdininkai atsiskaito visuomenei. Smukimo pradžia galima laikyti Sokrato egzekuciją 399 m. Sokratas, kuris buvo demokratijos priešininkas ir atvirai šlovino Spartos karinę oligarchiją, matyt, mirties siekė tam, kad galėtų įrodyti demokratijos veidmainiškumą.

Tiesioginė demokratija, kuri buvo įmanoma tik valstybėje su nedideliu gyventojų skaičiumi, laiduojančiu tiesioginį dalyvavimą, buvo nuolatinė graikų filosofų kūrybos tema, ypač Aristoteliui (384-322), nuosaikiam demokratijos šalininkui, ir Platonui (428-348) – griežtam jos oponentui. Jų idėjos rėmėsi požiūriu, kad piliečiai turėjo pažinti vienas kitą, žinoti kiekvieno privalumus ir silpnybes, polinkius temperamentą ir savitumus.

2.1.1. Atėnų miestas – valstybė

Demokratijos santvarkos pavyzdys – Atėnų miestas-valstybė. Čia gyventojai buvo susiskirstę į tris grupes. Pagrindinę piliečių grupę sudarė miesto nariai, turintys teisę dalyvauti valstybės gyvenime. Ši privilegija buvo įgyjama pagal kilmę, nes graikas likdavo piliečiu to miesto, kuriam priklausė jo tėvai. Žmogui pilietybė suteikdavo teisę dalyvauti politinėje veikloje. Aristotelis teigė, kad teisė būti išrinktam į prisiekusiųjų teismą, – geriausias pilietybės kriterijus. To meto filosofai rašė, kad žmogui reikia ne suteikti teises, bet garantuoti jam vietą, į kurią žmogus turi teisę. Kitą piliečių dalį sudarė pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, gyvenę iš verslo. Pakopos apačioje buvo vergai, kuriais tapdavo prievarta atvežti barbarai. Jie sudarė trečdalį visų Atėnų gyventojų (apie 125000 ). Tai beteisiai miesto – valstybės gyventojai, tarnavę Atėnų ūkiui. Mieste gyvenantys svetimšaliai buvo vadinami metekais. Jie, kaip ir vergai, negalėjo dalyvauti miesto politiniame gyvenime, nors buvo laisvi žmonės ir nepatirdavo jokios socialinės diskriminacijos bei turėjo ekonomines teises. Svetimšaliai ir vergai, kurių darbu rėmėsi visas ūkis, iš esmės skyrėsi pajamų paskirstymu. Laisvi atėniečiai buvo skatinami suvokti savo išskirtinę padėtį, nors jie ir išnaudojo vergus bei laisvus svetimšalius.

Politiškai aktyvūs Atėnų piliečiai turėjo laiko pramogoms. Graikų miesto-valstybės (polio) piliečius siejo bendras gyvenimas, religija, šventės, kurios virsdavo viso miesto iškilmėmis.

Graikijos gyvenimas buvo viešesnis nei tas, prie kurio mes esame pripratę: atėniečių požiūriu, idealus pilietis turėjo daugybę valstybinių pareigų. Daugelis vengė jų, išskyrus labiausiai privalomas pareigas; o kai kurie – ypač kilę iš filių (teritorinis Antikos vienetas) – politinį gyvenimą pavertė savo profesija.

2.1.2. Asamblėja

Visi miesto – valstybės piliečiai vyrai (išskyrus vergus ir svetimtaučius) sudarė Asamblėją – miesto susirinkimą. Jame galėjo dalyvauti visi suaugę vyrai nuo 18 metų amžiaus, kurių tėvas ir motina buvo atėniečiai. Visi, atitikę šį reikalavimą, galėjo kalbėti tiek, kiek norėjo bet kuria pageidaujama tema. Tačiau tik maža dalelė turinčių teisę balsuoti gyventojų reguliariai vaikščiodavo į Asamblėjos susirinkimus. Vis dėlto, paklausus „kas iš atėniečių nori kalbėti?“, savanorių netrūkdavo. Asamblėja buvo panaši į liaudies tribūną, su iškilmingomis kalbomis ir minimaliu dėmesiu svarstymams ir kompromisams.

Susirinkimai vykdavo dešimt kartų per metus. Ypatingais atvejais papildomai jį sušaukdavo Taryba. Asamblėjos susirinkimai buvo rengiami tuoj išaušus, tarytum primityviame teatre po atviru dangumi, kuris buvo pastatytas ant nuožulnios kalvos, vadinamos Pniksu. Šauklys duodavo įsakymą tylėti po to buvo laikomos mišios ir aukojamos aukos. Asamblėjos sprendimus, neribojamus įsipareigojimais politinėms partijoms ar interesų grupėms, įtakojo uždegančios kalbos. Periklis puikiai žinojo, kaip daroma politinė karjera arba kaip ji žlugdavo tik dėl vienintelės kalbos. Vėliau Kleonas ir kiti demagogai, rėmęsi labiau emocijomis, nei protu, greitai iškilo dėl savo oratorinių sugebėjimų, o ne dėl politinės patirties. Sunku patikėti, kad demokratija visuotiniais miesto susirinkimais pasikliovusi labiau nei kryptingai vadovaujama politika, gyvavo du amžius. Susirinkime priimti
prilygo šiuolaikiniams įstatymams, kuriais buvo grindžiama tautos valdžia valstybėje.

2.1.3. Penkių šimtų taryba

Nors Asamblėja liko aukščiausias autoritetas, tačiau miesto-valstybės valdžia ir tikrasis darbas buvo perduoti mažesnei Penkių šimtų tarybai. Būtent į šią tarybą gręžėsi demokratijos ištakų ieškotojai. Pirmasis gyvybingas demokratijos pavyzdys yra atstovaujamoji demokratija, ne todėl, kad atėniečiai galvojo atimti iš gyventojų jų teises, bet todėl, kad vadovavimas miestui-valstybei buvo sunkus darbas. Naštai pasidalinti tarybos nariai pareigoms buvo renkami tam tikram laikotarpiui burtų keliu, bet ne ilgiau kaip 2 kadencijoms.

Penkių šimtų taryba ir teismai buvo dvi institucijos, kurios turėjo teisę kontroliuoti įstatymų vykdymą. Vietos savivaldos reikalus tvarkė atėniečiai, susirinkę į maždaug 100 demų (apylinkių, apygardų). Demai turėjo autonomiją tam tikrų pareigų palaikymui. Pvz., visiems jaunuoliams, sulaukusiems 18 metų, suteikdavo pilietybę, siūlė kandidatus į įvairias centrines valdžios vietas (pagal mišrią rinkimų sistema ar burtų keliu) ir kt. Dešimt Atėnų strategų karinių pareigūnų turėjo teisę būti renkami tiesiogiai ir būti išrinkti pakartotinai į tarybą. Jie turėjo didelę įtaką miesto tarybai ir susirinkimų nutarimams. Penkių šimtų taryba leido įstatymus, turėjo teisę piliečius įkalinti, pasmerkti myriop, atiduoti į teismą. Jos valdžioje buvo finansai, mokesčių rinkimas, laivyno kontrolė ir kt. Tačiau didžiulė tarybos galia priklausė nuo susirinkimo valios – nes ji tvirtino nutarimus. Taryba buvo reikalinga įgyvendinti plačius Asamblėjos įgaliojimus. Tačiau burtų sistema neskatino tarybos atsiskaitomumo ar institucinės atsakomybės jausmo. Be to, kaip įprasta politikoje visais laikais, turtingieji turi daugiau laiko ir sugebėjimų įsitraukti į politinę veikla. Pareigų vykdymas iki Atėnų demokratijos paskutiniųjų dienų buvo elito veiklos sritis, o politinių klubų machinacijos prieš metant burtus iš esmės sumažino lygias dalyvaujančių galimybes. Apgavystės Atėnuose buvo įprastas dalykas, pvz., turtingi ir įtakingi svetimšaliai neturėjo jokių sunkumų surasti tinkamą mažą demos, kur už nedidelę kainą jų vardai būtų įtraukti į sąrašus niekam neprieštaraujant. Žmonės siekė valstybinių postų dėl tų pačių, visiems suprantamų priežasčių: jie buvo garbėtroškos, stengėsi pasiekti savo tikslų valstybiniuose reikaluose, norėjo papildomų pajamų. Baigiantis V a., pajamų paskirstymo problema pasidarė aštri: apie 55% gyventojų gyveno skurde, o galimybė gauti valstybinę tarnybą reiškė galimybę, gauti pinigus. Burtų sistema, kuria rėmėsi rinkimai į Penkių šimtų tarybą išsigimė ir pavirto rizikingu lošimu.

2.1.4. Teismai

Atėnų teismai buvo miesto – polio demokratinės sistemos kertinis akmuo. Teismo pareiga buvo skelbti civilinių, baudžiamųjų bylų nuosprendžius. Teismų narius ar prisiekusiuosius kiekvienais metais perrinkdavo demai. Burtų keliu skirdavo į konkrečius teismus konkrečioms byloms vesti. Teisėju galėjo būti Atėnų pilietis, sulaukęs 30 metų amžiaus. Teismai buvo dideli – sudarydavo 201, o kartais 501 narys. Teisėjai ir prisiekusieji buvo visi drauge. Besibylinėjančios pusės privalėjo asmeniškai išdėstyti savo reikalą. Teismas balsuodavo dėl kaltinimo. Jo nuosprendis buvo galutinis, nes jis kalbėjo visos tautos vardu. Teismai tikrino, kaip pareigūnai naudojo valstybės pinigus, ir skelbė viešai rezultatus (išskyrus strategus karinius pareigūnus). Kontroliavo įstatymus, o reikalui esant turėjo teisę juos keisti, jei jie buvo nukreipti prieš santvarką.

2.1.5. Atėnų demokratijos žlugimas

Pirmasis demokratinio valdymo modelis nebuvo be trūkumų. Čia tikrai nepakako atsiskaitomumo. Nebuvo pagrindo, kuriuo valstybės veikėjai ar piliečiai galėtų prieštarauti dėl pagrindinės valstybės politikos krypties. Demagogai pasidarė drąsesni, kadangi kaltė dėl jų kvailų projektų niekada neiškildavo į paviršių. Atėnai buvo nualinti smarkių vidinių konfliktų, o artinantis Atėnų saulėlydžiui, Asamblėjos nutarimai susidurdavo su aktyviu arba pasyviu pasipriešinimu. Atėnų smukimą lėmė nesugebėjimas konkuruoti su profesionaliomis armijomis ir nekompetentingas valdymas. O valdymo neefektyvumas, savo ruožtu, buvo nesugebėjimo suderinti aistrą demokratijai su visuotinai priimtais valdymo reikalavimais pasekmė. Svarstymams ir didelėms diskusijoms šioje santvarkoje nebuvo sąlygų. Kokio dydžio gali būti patariamasis organas, sudarantis galimybes vaisingoms diskusijoms? Iš tikrųjų, 500 yra per daug. Vien techniškai tokio didelio forumo valdymas, skiriant dėmesį tik detalėms, pasirodo neįmanomas.

Vargu, ar Asamblėja kada nors ypatingai įtakodavo politiką. Jos dienotvarkę nustatydavo Taryba. Asamblėja baigė savo egzistavimą kaip skleidėja idėjų, kurias Atėnų piliečiai vertino kaip radikalias, o Taryba laikė jas pavojingomis. Kad pasiūlymas virstų įstatymu, buvo reikalingas Tarybos konsensusas. Tačiau Asamblėjos galia daryti pataisas net kukliausias garantijas darė neefektyviomis. Kaip sprendimų priėmimo organas, Asamblėja labiau priminė minios sambūrį.

Kai Atėnai pasidarė nepajėgūs konkuruoti karyboje, korupcija suklestėjo tokiu mastu, jog buvo išnaudotos visos
valstybės valdymui skirtos lėšos. Be to, Atėnus kamavo įvairūs skolininkų maištai, o žiaurus jų slopinimas buvo Atėnų demokratijos išsigimimo įrodymas. Kariuomenė žudė po 1000 maištininkų per dieną. Atėnai pirmą kartą susidūrė su atvira demagogija: bijodami prievartos, politikai ėmė žadėti panaikinti visas skolas, perskirstyti visas žemes ir gamybos priemones padaryti valstybinėmis.

Prasidėjus Peloponeso karui (450 m.), Asamblėja susidūrė su nepaliaujamais valstybės perversmais. Asamblėja tapo dar bejėgiškesnė pasmerkdama save nuolatinei korupcijai ir atsitiktinių mirties bausmių skyrimui. Atėnų mąstytojai matė jaunimo aukojimąsi Peloponeso kare ir generolų išdavystę. Įtakingiausi politikai buvo tie, kurie žiauriai keršijo sugautiems priešininkams, tuo įsiteikdami Asamblėjai. Neprofesionalūs generolai vedė samdinius į civilių gyventojų skerdynes Melos saloje. Tačiau šis barbariškas aktas sukėlė tik nežymius procesus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2441 žodžiai iš 8005 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.