Demokratija
5 (100%) 1 vote

Demokratija

11213141

Turinys

1.Įvadas

2.Kas yra demokratija?………………………………………………………………………2

3.Demokratijos istorija………………………………………………………………………3

4.Demokratijos principai……………………………………………………………………5

a) Laisvė, lygybė ir demokratija…………………………………………………..5

b) Demokratinės minties prieštaringumai………………………………………7

c) Demokratinės minties atradimai ir praradimai………………………….. 8

5.Pilietinių, politinių teisių ir demokratijos sąryšis………………………………..9

6.Pagrindinės idėjos- principai, kuriais remiasi demokratija…………………..10

7.Išvados…………………………………………………………………………………………12

8.Naudota literatūra…………………………………………………………………………..13

Įvadas

Vargu ar rasime labiau sukompromituotą žodį negu „demokratija“ .Kas tik nevadina savęs demokratu! Tačiau šis žodis ne visada turėjo giriamąjį atspalvį. Filosofijos korifėjai Senovės Graikijoje – šalyje, palikusioje mums šį žodį, – nelabai vertino demokratiją. Sokratas laikė ją visuomenės dorovės nuosmukio ir pačios visuomenės irimo priežastimi. Dar griežčiau demokratiją – tą „minios savivalės ir smurto įsikūnijimą“ – kritikavo Platonas. Jo ciklinėje politinio vystymosi teorijoje demokratija- tai priešpaskutinė valstybės išsigimimo pakopa, po kurios eina tironija.

Demokratijos tapsmas nesibaigia valstybinio suvereniteto atkūrimu, demokratijos

institucijų ir procedūrų teisiniu įtvirtinimu. Jos stabilumą palaiko brandi visuomenės politinė sąmonė, sugebanti kūrybiškai priimti šiuolaikinės politinės minties laimėjimus, modernios civilizacijos lygį atitinkantį politinį mąstymą.

Demokratija – tai kaip darbas ir pastangos, dedamos lemtingai dienai, kada visos bendruomenės bus stiprios ir išugdytos, žmonės padės vieni kitiems, kiekvienas galės išreikšti save ir turėti įtakos; kada įvairovė, suteiktos prigimtinės teisės ir kultūra bus aukštinamos, ir kiekvienas gyvens išraiškingą ir naudingą gyvenimą; žmonės bus sveiki, švarūs ir stiprūs ekonomiškai, vadovausis atstovaujamąja demokratija ir apsisprendimo teise; didžiausi pasaulio turtai bus padalijami ir teisingumas užtikrinamas kiekvienam.

Šiandien ji laikoma geriausia santvarka iš tų, kurią galėjo išrasti žmonės. Žinoma, demokratija turi ir tam tikrų neigiamų bruožų, bet šiandien jos reikalingumą ir naudingumą įrodo tai, kad labai daug šalių renkasi būtent demokratiją – liaudies valdžią. Demokratiją siejama su laisvų rinkimų pagrindu, daugumos valdymu, konstitucionalizmo principu ir t. t.

Referate aptarsiu demokratijos sampratą, jos pagrindinius bruožus, atskleisiu jos pranašumus, pateiksiu keleto teoretikų nuomonę apie demokratiją, atskleisiu pagrindines žmogaus teises ir laisves.

Atlikus šią analizę, bus aiškiau suvokiama kas yra demokratija ir, kad tikroji demokratija gali vyrauti toli gražu ne visuose valstybėse, nes ne visos valstybės visiškai gali atitikti, kad ir tuos tris demokratijos principus –“ lygybė“, „brolybė“ ir „laisvė“.

Kas yra demokratija?

Demokratija- (gr. k. demos- tauta, kratus- valdymas,valdžia) valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios.

Demokratija reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose arba per savo išrinktus atstovus.

Demokratijos privalumai:

1.Demokratijos tikslas – garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą.

2. Demokratiška valstybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.

3. Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso principais, numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą ir įvairovę.

4.Demokratija garantuoja pagrindines laisves.

5. Demokratija leidžia nuolat atnaujinti visuomenės gyvenimą.

Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos “demokratija” reiškia “liaudies valdžia”. Demokratija- tai 1) piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą; 2) šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus; 3) rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai perodiški: 4) laimėjusiai partijai per rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją; 5) vyriausybės veikla turi būti vieša; 6) visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką; 7) teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;
8) įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.

Šiek tiek kitaip bandoma apibrėžti demokratijos sąvoką šiandien:

Demokratija- tai ne šiaip liaudies daugumos valdžia, o poliarchinė valdžia.

1. Poliarchija organiškai derina daugumos gyventojų politinės valdžios principą su lygių mažumos politinių ir pilietinių teisių užtikrinimu.

2. Remiantis socialinio pliuralizmo ir žmogaus teisių neatima¬mumo principais, poliarchija yra socialiai ribota valdžia: ji veikia tik viešojoje sferoje ir nesikiša j privačiąją.

3. Demokratinėje (poliarchiriėje) valstybėje jokiam piliečiui, jokiai organizacijai ar partijai neteikiama kokios nors pirmumo teisės ar išankstinės teisės į valdžią.

. 5.Esminiai politinės valdžios poliarchijoje požymiai yra šie:

a) piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuo¬jant jos veiklą;

b)šios teisės įgyvendinimas tiesiogiai (tiesioginė demokrati¬ja) arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus de¬putatus;

c)buvimas visuomenėje ne mažiau kaip dviejų politinių parti¬jų. Nė viena iš jų neturi išankstinių prerogatyvų, o kiekviena varžosi dėl valdžios, įtikinėdama piliečius balsuoti už ją;

d)laisvi ir griežtai periodiški rinkimai į valstybinės valdžios organus;

e)galimybė partijai, laimėjusiai balsų dauguma per laisvus rinkimus, formuoti vyriausybę o pralaimėjusioms partijoms – su¬ daryti veiksmingą opoziciją renkamuose valdžios organuose;

f) teismo valdžios nepriklausomumas nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;

g) įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios suskirs¬tymas.„XVIII amžiaus demokratijos filosofiją galima išreikšti apibrėžimu: demokratija- tai toks institucinis politinių sprendimų priėmimo metodas, kuris tarnauja bendram labui leisdamas pačiai tautai spręsti problemas per rinktus asmenis; šių susirinkimas įgyvendina jos valią“.(J.A.Schumpeter,Kapitalizmas,Socializmas ir Demokratija,1998,p.276)

Demokratijos istorija

Nuomonė, kad eiliniai piliečiai turi turėti balso teisę, kai priimami aktualūs jiems sprendimai, atsirado skirtingais istorijos periodais. V ir VI a. prieš mūsų erą ši svajonė klasikiniu buvo įgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr. m. e. pradžios visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose, administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos principą, naudojosi valdymo teise.Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų įkvėpimo šaltiniu. Faktas, jog tai sutapo su ekonominės ir jūrinės Atėnų galybės laikotarpiu, taip pat su nebūtu menų ir filosofijos suklestėjimu, paneigta demokratijos priešininkų tvirtinimą, kad, jeigu leistume eiliniams žmonėms įsitraukti į valstybės valdymą, tai privestų prie beveidės visuomenės arba neatsakingos valdžios susiformavimo.

Atėnų demokratija buvo kartu ir daugiau, ir mažiau demokratiška nei sistemos, kurias mes žinome dabar. Didžiausias jos demokratiškumas buvo piliečių galimybė patiems spręsti daugumą klausimų („tiesioginė demokratija“), o šiandienos atstovaujamosios demokratijos yra daugiausiai netiesioginio pobūdžio, nes piliečiai mažiausiai viena pakopa yra atskirti nuo valstybės reikalų tvarkymo vyriausybės ar parlamento lygiu. Tiesioginė demokratija galima ten, kur egzistuoja palyginti nedaug piliečių, kur jie gali susirinkti vienoje vietoje ir, kuriam laikui atidėję savo tiesiogines pareigas, tvarkyti svarbius politinius reikalus. Nė viena iš šiandienos visuomenių neatitinka tiesioginės demokratijos reikalavimų, nors ir egzistuoja galimybė per nacionalinius rinkimus ir referendumus tiesiogiai įsitraukti į bendrus sprendimus arba turėti nuolatinius įgaliojimus tvarkyti vietinius reikalus.

Palyginus su šiandienos demokratiškomis visuomenėmis, Atėnų valstybė buvo mažiau demokratiška, nes pilietybė buvo suteikiama tik vyrams, gimusiems laisviems, ir nebuvo suteikiama moterims, vergams ir gyvenantiems svetimšaliams. Ne piliečiai dirbdavo darbus tam, kad piliečiai (vyrai) galėtų užsiimti politika. Kitaip tariant, tiesioginės demokratijos institucijos panaudojimas buvo galimas tik apribojant pilietybės suteikimą. Demokratija egzistavo, tik išrinktiesiems.

Tačiau Atėnų demokratija pradėjo smukti. Tą lėmė nesugebėjimas konkuruoti su profesionaliomis armijomis ir nekompetetingas valdymas. O valdymo neefektyvumas buvo nesugebėjimo suderinti aistrą demokratijai su visuotinai priimtais valdymo reikalavimais pasekmė.

Nuolatinis demokratijos trūkumų studijavimas neleido Atėnų teoretikams pagalvoti apie alternatyvas, kai pagaliau Atėnų užkariavimas visiškai nutraukė demokratijos teorijos vystymą. Energingiausias demokratijos priešininkas buvo Platonas, o Aristotelis, nors ir be entuziazmo, ją gynė. Platonas „Valstybėje“ valdymą skirstė pagal valdančiosios klasės dydį ir siekius. Vieno žmogaus valdymas buvo arba monarchija (gera) arba tironija (bloga), mažumos valdymas buvo arba aristokratija (gera) arba oligarchija (bloga); daugumos valdymas buvo politėja (gera) arba demokratija (bloga). Demokratija jam buvo iškreipta valdymo forma.

Atėnų demokratija neišlaikiusi didelio spaudimo
nesugebėjusi išspręsti didelių problemų ir apribojimų žlugo.

Verta prisiminti, kad analogiški apribojimai egzistavo daugelyje vakarietiškų parlamentinių sistemų iki pat XX amžiaus antros pusės.Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu sukurtas principas, jog „visa politinė valdžia ateina iš liaudies“, nebuvo taikomas visai liaudžiai.Tik šiame dešimtmetyje moterims ir asmenims, neturintiems nuosavybės, buvo suteikta teisė dalyvauti rinkimuose.Netgi šiandien dėl mažo indėlio į ekonomiką kai kuriose valstybėse ne visi piliečiai turi teisę dalyvauti rinkimuose.

Demokratijos principai

Penkios priežastys kodėl demokratija yra branginta:

1.Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą.“ Kiekvienas žmogus yra vertas pats savęs, ir ne daugiau “ , – rašė anglų teisininkas teoretikas Džeremis Benetemas, kritikuodamas aristokratijos pažiūras, pagal kurias, vienų žmonių gyvybė yra vertesnė už kitų.Lygiateisiškumo principas teigia, kad ne tik žmonių interesų, bet ir žmonių nuomonių vienodai turi būti paisoma vyriausybės politikos srityje.

2.Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius.Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.

3.Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso principais.Visi turi teisę išreikšti savo požiūrį.Demokratija numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą ir įvairovę.Tuomet, kai atskiros nuomonės yra įtakingos, įsijungia demokratiško prieštaravimų išsprendimo mechanizmas, kuris veikia per aptarimus, įtikinimą ir kompromisus.Prievartinis kokio nors požiūrio įdiegimas yra netinkamas.Patį faktą, kad žmonės turi galimybę viešai pasakyti savo nuomonę, reikėtų laikyti demokratijos pranašumu, o ne trūkumu, nes jie leidžia prieš ką nors nusprendžiant įvertinti skirtingas nuomones.

4.Demokratija garantuoja pagrindines laisves.Atvira diskusija, kaip visuomeninių prieštaravimų nagrinėjimo būdas, negali egzistuoti be laisvių, kurios yra įtvirtintos pilietinių ir politinių teisių deklaracijomis: žodžio laisvė (teisė pasakyti savo nuomonę), susibūrimų laisvė, judėjimo laisvė ir asmenybės teisės į saugumą.Demokratijos sąlygomis šios teisės turi būti ginamos- jos yra demokratijos egzistavimo pagrindas ir sudaro būtinas sąlygas asmenybei tobulėti ir bendriems uždaviniams spręsti.

5.Demokratija leidžia nuolat atnaujinti visuomenės gyvenimą.Garantuodamos reguliarius ir taikius politinio kurso pakeitimus, demokratinės sistemos sugeba laiduoti visuomenės atnaujinimą be visuotinių neramumų arba valdymo sistemos sugriovimo, kas nedemokratinėse valstybėse lydi pagrindinių figūrų pašalinimą.

a) Laisvė, lygybė ir demokratija

Būtina atsižvelgti į tai, kad laisvė ir lygybė sąveikauja ne tik kaip demokratijos principai, bet ir kaip socialiniai bei politiniai idealai, pasižymintys savarankiška raidos logika.

Vienas pirmųjų laisvės ir lygybės įtampą demokratijoje įžvelgė prancūzų mąstytojas Aleksis de Tocqueville. Knygoje APIE DEMOKRATIJĄ AMERIKOJE, sutapatinęs demokratijos raidą su objektyviu, universaliu lygybės tendencijos įsigalėjimu, jis suformulavo demokratijos teorijai iki šiol aktualią problemą: “kokia turėtų būti laisva valdžia šalyje, kur viešpatauja lygybė?„ Laisvė ir lygybė A.de Tocqueville‘o koncepcijoje iškyla kaip tarpusavyje susipynusių vertybių kompleksas, nes „neįmanoma išsaugoti laisvės institucijos, nesivadovaujant lygybe kaip esminiu principu ir lozungu“ , o lygybės sukeltas blogybes veiksmingiausiai galima įveikti tik suteikiant politinę laisvę.

Laisvės ir demokratijos santykį, lygybės sampratų įvairovę 1921 m.išleistoje knygoje MODERN DEMOCRACIES išsamiai aptarė amerikiečių tyrinėtojas James Bryce.Išskyręs demokratinės tradicijos evoliucijoje keturias laisvės rūšis ( pilietinę, religinę, politinę ir individualiąją ), jis pagrindinį dėmesį skyrė individualiajai laisvei.Pastaroji demokratija yra tarsi deguonis ore, gyvybę suteikianti dvasia.Jos atsisakius, politinė laisvė virstų ant šakos nuvytusiu vaisiu.Pasak J.Bryce‘o lygybė buvo pirminis veiksnys kuriant demokratijos teoriją, o dėl jos klaidingo supratimo kilo daugiausia nesklandumų demokratinėje praktikoje.Mąstytojas kritikavo tarpukariu paplitusią ekonominės lygybės idėją, kuri neturinti nieko bendra su demokratija it tėra tikrovėje nerealizuojama vizija.

Aptardamas laisvės ir demokratijos ryšį, žinomas politologas Giovanni Sartori knygoje THE THEORY OF DEMOCRACY REVISITED pažymi: “Demokratijos deontologijos principus labiau apibūdina lygybė, izokratija ir savivalda, o ne laisvės idėja“.Tačiau lygybė ir demokratija nėra tapačios; jos sutampa tokiu laipsniu, kokiu egalitarinis idealas tampa demokratinės idėjos simboliu.Specifinį demokratijos įnašą į lygybės sampratą sudaro trys reikalavimai: 1) lygi, visuotinė rinkimų teisė; 2) socialinė lygybė, t.y. statusų lygybė; 3)galimybių lygybė (beje, skirtingos šio reikalavimo interpretacijos inspiravo liberalų ir demokratų diskusiją liberaliosios demokratijos viduje).Kalbėdamas apie teisinės ir politinės lygybės formalumą, filosofas teigia, kad tai visai nereiškia
jos neveiksmingumo, nes “formalus yra metodas, o ne rezultatai“.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2170 žodžiai iš 4225 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.