Demokratija nėra sunkiai suvokiamas dalykas. Demokratijos – tai politinės sistemos, kuriose balsų dauguma nustato vyriausybių sudėtį. Reguliari galimybė pakeisti daugumą turi skatinti laisvą konkurenciją tarp pretendentų. Bet kuri partija gali pasiūlyti bet kokią alternatyvinę programą tam, kad įtikintų balsuotojus atsisakyti esančios koalicijos ir suformuoti kitą.
Nuo 6 iki 4 amžiaus p.Kr. Atėnų filosofai, menininkai , dramaturgai ir politikai ginčijosi dėl demokratijos privalumų, nepaisant to, kad patys ją įvedė. Pirmasis raštiškas įrodymas, kad atėniečiai taikė demokratiją, datuojamas 522 m.e.m., kai Herodotas Persų sukilimo proga suklasifikavo tada buvusias valdymo formas ir pateikė pirmuosius paaiškinimus apie Atėnų valdymo būdą.
Tiesioginė demokratija buvo įmanoma tik valstybėje su nedideliu gyventojų skaičiumi, laiduojančių tiesioginį dalyvavimą. Piliečiai turėjo pažinti vienas kitą, žinoti kiekvieno privalumus ir silpnybes, polinkius ir temperamentą, savitumus ir preferencijas. Asamblėja buvo pirmasis organas, kuris atspindėjo jų vyriausybės viziją.
Teisę dalyvauti asamblėjoje turėjo 18 m. vyras, kurio tėvas ir motina buvo atėniečiai. Visi, atitikę šį reikalavimą, galėjo kalbėti tiek, kiek norėjo bet kuria pageidaujama tema. Tačiau tik maža dalelė turinčių teisę balsuoti gyventojų reguliariai vaikščiojo į Asamblėjos susirinkimus. Asamblėja buvo panaši į liaudies tribūną, su iškilmingomis kalbomis ir minimaliu dėmesiu svarstymams ir kompromisams. Asamblėjos sprendimus, neribojamus įsipareigojimais politinėms partijoms ar interesų grupėms, įtakojo uždegančios kalbos.
Demokratija visuotiniais miesto susirinkimais pasikliovusi labiau nei kryptingai vadovaujama politika, gyvavo du amžius. Nors Asamblėja liko aukščiausias autoritetas, tačiau miesto – valstybės valdžia ir tikrasis darbas buvo perduoti mažesnei Penkių šimtų tarybai.
Pirmasis gyvybingas demokratijos pavyzdys yra atstovaujamoji demokratija, ne todėl, kad atėniečiai galvojo atimti iš gyventojų jų teises, bet todėl, kad vadovavimas miestui – valstybei buvo sunkus darbas. Tarybos nariai pareigoms būdavo renkami tam tikram laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 kadencijoms. Taryba buvo reikalinga įgyvendinti plačius Asamblėjos įgaliojimus. Burtų sistema neskatino Tarybos atsiskaitomumo ar institucinės atsakomybės jausmo. Pareigų vykdymas iki Atėnų demokratijos paskutiniųjų dienų buvo elito veiklos sritis.
Ne įprastomis turtingųjų dalyvavimo politiniame procese tendencijomis, o žmonių institucionalizuoto dalyvavimo apimtimi Atėnų demokratinis patyrimas yra unikalus. Aristotelis laikė žmogų politiniu gyvūnu. Būtent šį vertinimą patvirtino Atėnų demokratija.
Atranka į Tarybą vykdavo burtų keliu. Atėnai buvo nedidelis miestas su 30 000 gyventojų iš kurių politines teises turėjo apie 14 500 vyrų. Kadangi moterys ir vergai neturėjo teisės balsuoti, tai politikai aktyvūs gyventojai pakeisdavo vieni kitus Taryboje, kuri rinkdavosi kasmet po 10 kartų.
Atstovavimo problema – didelio gyventojų skaičiaus pakeitimas maža grupe – buvo gyva nuo pat demokratijos idėjos gimimo pradžios. Įvairūs politiniai klubai, daugiausiai sukurti priešatrankinėms machinacijomis, buvo pagrindiniai dalyviai, sudarant kandidatų sąrašus, kuriuos demes pristatydavo burtams. Apgavystės Atėnuose buvo labai įprastos.
Burtai gynė tuos, kurie vakdė, nebūdami atsakingi už tai, ka jie darė. Jie negalėjo pralaimėti, kadangi burtai buvo teoriškai atsitiktiniai. Taigi nebuvo “konstruktyvios opozicijos”, nebuvo politinės partijos, užsibrėžusios demaskuoti pareigūnų blogybes tam, kad pasiektų vyriausybės kontrolę. Atėnų demokratija savo prielaidomis buvo labiau unitarinė, nei šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos. Nors formalus sprendimų priėmimo principas ir Asamblėjoje, ir Taryboje buvo daugumos principas, reiškęs konflikto teisėtumo pripažinimą, daugelis Asamblėjos sprendimų buvo priimami konsensusu.
Atėnų demokratijos apgaulingumas puikiai atsiskleidžia rinkimuose į tuos postus, kurie paprastai, netgi pačiose radikaliausiose demokraijose yra skiriami. Atėnai nežinojo nei biurokratijos, nei valstybės administracijos. Taryba skyrė rotacinį komitetą, kaip savo atstovą kasdieniniams reikalams, tačiau niekada neturėjo profesonalių valdininkų. Kadangi dalyvauti Taryboje buvo leidžiama dvi kadencijas, tai apie 1/3 turinčių teisę balsuoti gyventojų dirbo taryboje kas dešimtmetį, o tuo pačiu metu – ir dar mažiasniame komitete.
Atsakomybė už sprendimų priėmimą, vykdymą ir jų pasekmes buvo Atėnų socialinės ideologijos dalis, kuria sekant, būtų buvę nesuvokiama perduoti įgaliojimus biurokratijai. Magistrai, kurių tarnyba reikalavo profesinių žinių, buvo renkami rankos pakėlimu arba triukšmingu pritarimu. Tuo pačiu būdu buvo renkami kariniai vadai, archontai, įvairūs finansų tvarkytojai ir laikinos komisijos.
Atsiskaitomumo tikrai trūko. Nebuvo pagrindo, kurio valstybės veikėjai ir piliečiai galėtų prieštarauti dėl pagrindinės valstybės politikos krypties. Atėnai neturėjo supratimo kaip valdyti politikus, kai Asamblėja ir Taryba buvo atsakingos už sprendimus, kuriuo generolai stengėsi įgyvendinti. Augant išvardintų generolų skaičiui, demagogai pasidarė drąsesni, kadangi kaltė dėl jų kvailų
projektų niekada neiškildavo į paviršių. Demokrtijos esmė netobulame pasaulyje yra galimybė rinktis. Valdymo neefektyvumas, savo ruožtu, buvo nesugebėjimo suderinti aistrą demokratijai su visuotinai priimtais valdymo reikalavimais pasekmė. Svarstymams nebuvo sąlygų.
Asamblėja baigė savo egzistavimą, kaip skleidėja idėjų, kurias Atėnų piliečiai vertino kaip radikalias, o Taryba laikė jas pavojingomis. Kad pasiūlymas virstų įstatymu, buvo reikalingas tarybos konsensusas. Tačiau Asamblėjos galia daryti pataisas net kukliausias garantijas darė neefektyviomis. Kaip sprendimų priėmimo organas, Asamblėja labiau priminė minios sambūrį.