Rinkimai (kaip ir plebiscitai, referendumai) yra piliečių valios išraiškos formos.
Rinkimai demokratinėje visuomenėje skirti atstovavimo organų (pariamentų,
municipalitetų) ir vykdomosios valdžios atstovų (prezidentų, vyriausybės)
rinkimui. XIX a.pab. išleistame F.A.Brokhauzo ir I.A.Bfrono
„Enciklopediniame žodyne“ rašoma, jog :“Žodis „rinkimai“ vartojamas kaip
juridinis terminas išreikšti tam tikram aktui, kurio dėka žinomas visuomeninis
ar politinis junginys išskiria iš savo tarpo vieną ar kelis savo narius kaip
atitinkamos visuomeninės grupės ar visos tautos atstovus arba kaip asmenis,
atitinkančius reikalavimus užimti tam tikras pareigas, atlikti atitinkamas
funkcijas. Būdama vienu valdžios formavimo ar teisių išrinktam asmeniui
suteikimo būdų, rinkimų sistema gali egzistuoti su kitomis žinomomis teisinių
įgaliojimų suteikimo formomis: konkursais, burtų metimu, eiliškumu bei
vyriausybės skyrimu“.
Reprezentavimo problemas plačiai nagrinėjo Ž.Ž.Ruso (Rousseau) ir
Ž.P.Esmeinas (Esmein). Pirmasis gana nuosekliai bandė individualistiniu
metodu konstruoti socialinio asmens valią. Pagrindinis Ž.Ž.Ruso teiginys yra:
paklusdama daugumos sprendimui mažuma. nepasiduodanti jokiai svetimai
valiai, grjžta į bendrosios valios vagą.
Tauta, savo žinioje turinti atskirą teritoriją ir nustačiusi jai valdymo
formą, vykdo savo suverenitetą. Suverenitetas reiškiamas tiek viduje, tiek
išorėje. Jis yra pačioje tautoje, ir tik pastaroji yra jo šaltinis. Pagrindinis
tautos savarankiškumo teisinis principas – suvereniteto priklausymas tik
tautai. Turime suvokti, kad „tauta“ apima buvusias, esamas ir būsimas kartas
(tęstinis socialinis junginys), o suverenios tautos valios išreiškimas rinkimais
– tai tik dalies jos, t.y. rinkėjų balsų išdava. Teisė dalyvauti rinkimuose
suteikiama ne visai suvereniai tautai, o tik jos teisinei daliai. Teisė dalyvauti
rinkimuose vadinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šia
teise naudojasi, ir yra teisinė tauta. Taigi rinkejų visuma nėra pati gyvoji
tauta, o tik jos reprezentantė. Ž.P.Esmeinas išskiria tris būtinus valstybėje
veiksnius:
1. Suvereninę nuolatinę tautą.
2. Piliečių visumą arba gyvąją tautos kartą.
3. Piliečius-rinkėjus arba teisnę tautą.
Rinkėjų vykdoma tautos reprezentacija turi juridinj pobūdį, kuris
įgyvendinamas per atskirų individų suderintą valią, išreiškiamą politine
rinkimų teise. Rinkėjai, reprezentuodami gyvąją tautą, atlieka savo funkciją,
socialinę pareigą. Taigi reperezentacija nėra jų subjektyvistinė teisė.
Suvereninę tautos valią reikšdami balsavimu, rinkėjai veikia ne savo, o tautos
vardu.
M.Rėmeris veikale „Reprezentacija ir mandatas“ nagrinėja rinkimus,
kaip rinkėjų interesų atstovavimo problemą. Atstovaujama tada, kai vienas
asmuo daro ką nors už kitą, t.y., kai atstovo veiksmas kartu yra ir
atstovaujamojo valios pareiškimas. B.Rėmeris išskiria du atstovavimo tipus:
1)atstovavimo mandatą, kaip asmens valios tęsimą ir 2)reprezentaciją, kaip asmens
valios pavadavimą.
Yra 2 politinės teisės kaip tautos suvereniteto įgyvendinimo būdai.
Graikai pripažino tik tiesioginę demokratiją, kaip ir tiesioginius rinkimus,
kadangi aktyvioji visuomenės dalis galėjo būti sukviesta į vieną susirinkimą.
Tačiau lygybės principas dar nebuvo žinomas. Vergoviniai santykiai buvo
reikalingi tam, kad laisvieji piliečiai turėtų laiko užsiimti valstybės reikalais.
Viduramžių valstybės jau negalėjo pasitenkinti tiesiogine demokratija.
Buvo renkami atstovai ir siunčiami į atstovaujamąjį organą, kuriamejie turėjo
kalbėti už savo rinkėjus – tai jau reprezentacinis valdymas. Galimas atvejis,
kai renkami „rinkikai“, kurie renka atstovus – tai netiesioginiai rinkimai.
Reprezentaciniame valdyme atstovaujamojo valia aktyviai nepasireiškia.
Pastarąjį visiškai pavaduoja reprezentantas. Atstovavimą mandatu sprendžia
pats atstovaujamasis. Jis išrenka atstovą ir suteikia jam atstovavimo funkciją.
Tokiu atvėju atstovą renka atstovaujamasis. Rinkėjo nevaržo jokios taisyklės
ir atstovą jis gali išsirinkti savo nuožiūra; taip pat jam pavesti kai kurias
funkcijas, suvaržyti jį nurodymais ar atimti mandatą. Valdžios funkcijų
vykdymo mandatas, kuriuo varžoma atstovo kompetencija, vadinamas
imperatyviniu mandatu. Turint imperatyvinį mandatą deputatą varžo
rinkiminės programos, rinkėjų priesakai, nurodymai ir kontrolė. Taigi
atstovas atsako už savo veiksmus rinkėjams. Atsakomybė moraline prasme
– pareiga vykdyti įpareigojimus ir patikėtus uždavinius. Imperatyvinis
mandatas -tai santykis, kuris susidaro tarp piliečių-rinkėjų
ir jų atstovų. Rinkėjai gali reikalauti ataskaitos atstovo už darbą.
Taigi deputatai pavaldūs rinkėjų kontrolei, gali būti
atšaukiami arba keičiami. Ypač griežti imperatyviniai mandatai buvo suteikti
Lenkijos-Lietuvos Respublikos Seimo atstovams pagal 1791 m. gegužės 3 d.
Konstituciją. Griežto imperatyvinio mandato taikymas atstovo statusą beveik
prilygino skiriamų valdininkų statusui. Šiuo atveju deputato rinkimas – tik
tam tikras paskyrimo būdas, iš esmės nesiskiriantis nuo administracijos
pareigūno skyrimo. Imperatyvinis mandatas dera tik tiesioginei demokratijai.
Klasikinė demokratija atmeta Ž.Ž.Ruso tezes apie suvereninį
individą,
visuomenės sutartį ir bendrąją ar visuotinę valią. Reprezentacinis valdymas,
kai rinkėjai renka atstovus, kurie vykdo suverenitetą tautos vardu, o patys
valdžios nevykdo, tampa vienu pagrindinių klasikinės demokratijos bruožų.
Atstovai nevykdo jokių rinkėjų įsakymų ir nėra kontrolės; jie veikia savo
iniciatyva ir nuožiūra. Deputatai remiasi tik savo įsitikinimais bei sąžine.
Tapdami tautos atstovais, jie pavaduoja pagrindinius tautos reprezentantus
– rinkėjus, o drauge ir pačią suvereninę tautą. Tokiu būdu atsiranda 2
lygių tautos reprezentacija: 1)teisinės tautos (rinkėjų, negalinčių atlikti valdžios
funkcijų) ir 2)tautos reprezentantų (vykdančių valdžią). Rinkėjus apibrėžia
tam tikros konstitucinės ir kitų įstatymų normos. Deputatų (kuriems neturi įtakos
imperatyvinis mandatas) rinkėjai negali
atšaukti, šalinti ar kontroliuoti. Teisinė tauta reiškia valią visai valdžiai ir
jos galia yra steigiamoji; atstovų galia yra įsteigta ir apribota atstovavimo