Demokratiniai rinkimai
5 (100%) 1 vote

Demokratiniai rinkimai

112131

Rinkimai (kaip ir plebiscitai, referendumai) yra piliečių valios išraiškos formos.

Rinkimai demokratinėje visuomenėje skirti atstovavimo organų (pariamentų,

municipalitetų) ir vykdomosios valdžios atstovų (prezidentų, vyriausybės)

rinkimui. XIX a.pab. išleistame F.A.Brokhauzo ir I.A.Bfrono

„Enciklopediniame žodyne“ rašoma, jog :“Žodis „rinkimai“ vartojamas kaip

juridinis terminas išreikšti tam tikram aktui, kurio dėka žinomas visuomeninis

ar politinis junginys išskiria iš savo tarpo vieną ar kelis savo narius kaip

atitinkamos visuomeninės grupės ar visos tautos atstovus arba kaip asmenis,

atitinkančius reikalavimus užimti tam tikras pareigas, atlikti atitinkamas

funkcijas. Būdama vienu valdžios formavimo ar teisių išrinktam asmeniui

suteikimo būdų, rinkimų sistema gali egzistuoti su kitomis žinomomis teisinių

įgaliojimų suteikimo formomis: konkursais, burtų metimu, eiliškumu bei

vyriausybės skyrimu“.

Reprezentavimo problemas plačiai nagrinėjo Ž.Ž.Ruso (Rousseau) ir

Ž.P.Esmeinas (Esmein). Pirmasis gana nuosekliai bandė individualistiniu

metodu konstruoti socialinio asmens valią. Pagrindinis Ž.Ž.Ruso teiginys yra:

paklusdama daugumos sprendimui mažuma. nepasiduodanti jokiai svetimai

valiai, grjžta į bendrosios valios vagą.

Tauta, savo žinioje turinti atskirą teritoriją ir nustačiusi jai valdymo

formą, vykdo savo suverenitetą. Suverenitetas reiškiamas tiek viduje, tiek

išorėje. Jis yra pačioje tautoje, ir tik pastaroji yra jo šaltinis. Pagrindinis

tautos savarankiškumo teisinis principas – suvereniteto priklausymas tik

tautai. Turime suvokti, kad „tauta“ apima buvusias, esamas ir būsimas kartas

(tęstinis socialinis junginys), o suverenios tautos valios išreiškimas rinkimais

– tai tik dalies jos, t.y. rinkėjų balsų išdava. Teisė dalyvauti rinkimuose

suteikiama ne visai suvereniai tautai, o tik jos teisinei daliai. Teisė dalyvauti

rinkimuose vadinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šia

teise naudojasi, ir yra teisinė tauta. Taigi rinkejų visuma nėra pati gyvoji

tauta, o tik jos reprezentantė. Ž.P.Esmeinas išskiria tris būtinus valstybėje

veiksnius:

1. Suvereninę nuolatinę tautą.

2. Piliečių visumą arba gyvąją tautos kartą.

3. Piliečius-rinkėjus arba teisnę tautą.

Rinkėjų vykdoma tautos reprezentacija turi juridinj pobūdį, kuris

įgyvendinamas per atskirų individų suderintą valią, išreiškiamą politine

rinkimų teise. Rinkėjai, reprezentuodami gyvąją tautą, atlieka savo funkciją,

socialinę pareigą. Taigi reperezentacija nėra jų subjektyvistinė teisė.

Suvereninę tautos valią reikšdami balsavimu, rinkėjai veikia ne savo, o tautos

vardu.

M.Rėmeris veikale „Reprezentacija ir mandatas“ nagrinėja rinkimus,

kaip rinkėjų interesų atstovavimo problemą. Atstovaujama tada, kai vienas

asmuo daro ką nors už kitą, t.y., kai atstovo veiksmas kartu yra ir

atstovaujamojo valios pareiškimas. B.Rėmeris išskiria du atstovavimo tipus:

1)atstovavimo mandatą, kaip asmens valios tęsimą ir 2)reprezentaciją, kaip asmens

valios pavadavimą.

Yra 2 politinės teisės kaip tautos suvereniteto įgyvendinimo būdai.

Graikai pripažino tik tiesioginę demokratiją, kaip ir tiesioginius rinkimus,

kadangi aktyvioji visuomenės dalis galėjo būti sukviesta į vieną susirinkimą.

Tačiau lygybės principas dar nebuvo žinomas. Vergoviniai santykiai buvo

reikalingi tam, kad laisvieji piliečiai turėtų laiko užsiimti valstybės reikalais.

Viduramžių valstybės jau negalėjo pasitenkinti tiesiogine demokratija.

Buvo renkami atstovai ir siunčiami į atstovaujamąjį organą, kuriamejie turėjo

kalbėti už savo rinkėjus – tai jau reprezentacinis valdymas. Galimas atvejis,

kai renkami „rinkikai“, kurie renka atstovus – tai netiesioginiai rinkimai.

Reprezentaciniame valdyme atstovaujamojo valia aktyviai nepasireiškia.

Pastarąjį visiškai pavaduoja reprezentantas. Atstovavimą mandatu sprendžia

pats atstovaujamasis. Jis išrenka atstovą ir suteikia jam atstovavimo funkciją.

Tokiu atvėju atstovą renka atstovaujamasis. Rinkėjo nevaržo jokios taisyklės

ir atstovą jis gali išsirinkti savo nuožiūra; taip pat jam pavesti kai kurias

funkcijas, suvaržyti jį nurodymais ar atimti mandatą. Valdžios funkcijų

vykdymo mandatas, kuriuo varžoma atstovo kompetencija, vadinamas

imperatyviniu mandatu. Turint imperatyvinį mandatą deputatą varžo

rinkiminės programos, rinkėjų priesakai, nurodymai ir kontrolė. Taigi

atstovas atsako už savo veiksmus rinkėjams. Atsakomybė moraline prasme

– pareiga vykdyti įpareigojimus ir patikėtus uždavinius. Imperatyvinis

mandatas -tai santykis, kuris susidaro tarp piliečių-rinkėjų

ir jų atstovų. Rinkėjai gali reikalauti ataskaitos atstovo už darbą.

Taigi deputatai pavaldūs rinkėjų kontrolei, gali būti

atšaukiami arba keičiami. Ypač griežti imperatyviniai mandatai buvo suteikti

Lenkijos-Lietuvos Respublikos Seimo atstovams pagal 1791 m. gegužės 3 d.

Konstituciją. Griežto imperatyvinio mandato taikymas atstovo statusą beveik

prilygino skiriamų valdininkų statusui. Šiuo atveju deputato rinkimas – tik

tam tikras paskyrimo būdas, iš esmės nesiskiriantis nuo administracijos

pareigūno skyrimo. Imperatyvinis mandatas dera tik tiesioginei demokratijai.

Klasikinė demokratija atmeta Ž.Ž.Ruso tezes apie suvereninį
individą,

visuomenės sutartį ir bendrąją ar visuotinę valią. Reprezentacinis valdymas,

kai rinkėjai renka atstovus, kurie vykdo suverenitetą tautos vardu, o patys

valdžios nevykdo, tampa vienu pagrindinių klasikinės demokratijos bruožų.

Atstovai nevykdo jokių rinkėjų įsakymų ir nėra kontrolės; jie veikia savo

iniciatyva ir nuožiūra. Deputatai remiasi tik savo įsitikinimais bei sąžine.

Tapdami tautos atstovais, jie pavaduoja pagrindinius tautos reprezentantus

– rinkėjus, o drauge ir pačią suvereninę tautą. Tokiu būdu atsiranda 2

lygių tautos reprezentacija: 1)teisinės tautos (rinkėjų, negalinčių atlikti valdžios

funkcijų) ir 2)tautos reprezentantų (vykdančių valdžią). Rinkėjus apibrėžia

tam tikros konstitucinės ir kitų įstatymų normos. Deputatų (kuriems neturi įtakos

imperatyvinis mandatas) rinkėjai negali

atšaukti, šalinti ar kontroliuoti. Teisinė tauta reiškia valią visai valdžiai ir

jos galia yra steigiamoji; atstovų galia yra įsteigta ir apribota atstovavimo

ribomis.

Atstovavimo ir imperatyvinio mandato formos įvairios, o mišraus

atstovavimo tipas gali būti pavadintas reprezentaciniu mandatu. Jis skiriasi

nuo grynosios reprezentacijos tuo kad:

1. Atstovavimo sudaryme aktyviai dalyvauja patys rinkėjai -teisinė tauta,

kuri skiria savo atstovus rinkimais.

2. Atstovai yra kontroliuojami rinkėjų ir jiems atsiskaito. Rinkimų

periodiškumas – kontrolės ir atsakomybės išraiška. Dažnesni rinkimai leidžia

aktyviau kontroliuoti atstovus (reikšti pasitikėjimą ar nepasitikėjimą jais).

Numatoma ir parlamento paleidimo galimybė bei jo veikimo teisinės sąlygos.

Parlamento kaip atstovaujamo organo atsisakymas vykdyti konstitucines

normas (pvz., rinkimus atidėti neribotam laikui) nepriklauso nuo rinkėjų

valios . Tokiu atveju rinkėjų korpusas bejėgis teisinės iniciatyvos atžvilgiu ir tik gyvoji tautos karta šią krizę gali įveikti prievarta ir išvaikydama teisinių normų ribas peržengusį parlamentą.

Šiandieninės rinkimų sistemos formavimuisi įtakos turėjo XVIII a.pab.

Didžioji prancūzų revoliucija bei XIX a.vid. demokratinės revoliucijos

Europoje; nors jau pirmykštė bendruomeninė valdžia ir rinkimų embrioninės

apraiškos – vėlesnių epochų valdžios formų prototipas. Anglijos

pariamentarizmo patyrimas, prancūzų ideologija ir žmogaus teisių teorija

turėjo didelę įtaką tautos atstovavimo pagrindimui ir praktiškam jo

jgyvendinimui. Tautos suvereniteto principas iškilmingai skelbiamas XVIII

a.pab. konstitucijose. Prancūzijos “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”

(1789 m.) teigiama: „Bet kokio viešpatavimo pagrindas pačia savo esme glūdi

tautoje. Joks asmuo ir jokia įstaiga negali realizuoti valdžios, kuri nekiltų iš

jos“.

XVIII-XIX a. beveik visose šalyse buvo panaikintas absoliutizmas ir

paveldėjimo formą pakeitė atstovaujamoji valdymo forma, rinkimų principas

tapo pagrindiniu jstatymų leidimo valdžios atsiradimo šaltiniu. Šis principas

iš dalies naudojamas formuojant vykdomąją ir teisminę valdžią. Luominius

rinkimus pakeitė politiniai, kuriems būdingas balsavimo teisės išplėtimas.

Visuotiniai rinkimai, į kuriuos XVIII a. žiūrėta labai priešiškai, XIX a.

praktikuojami Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Visuotinė balsavimo

teisė suprantama kaip taikytina visiems sluoksniams, ne vien aristokratijai

ar pasiturintiesiems. Demokratinių rinkimų pradžioje kilo ginčas: “Piliečių

balsavimas – jų teisė ar politinė socialinė pareiga?”. Jei tai piliečio teisė,

balsavimas gali būti tik visuotinis. Balsavimo teisės gali neturėti tik

mažamečiai, nepilnapročiai ir pan. – tie, kurie dėl savo psichinio ar socialinio

nebrandumo jokios sąmoningos valios valstybės klausimais turėti negali; taip

pat nuteistieji, globojamieji. XIX a. politinio veiksnumo amžius ne visuomet

sutampa su pilietine pilnametyste ir svyruoja nuo 20 (Šveicarija) iki 30

(Olandija) metų. Žymus visuotinės rinkimų teisės apribojimas – moterų

eliminavimas iš rinkimų. Vyravo nuomonė, esą moters teisių plėtimas

pavojingas šeimos pagrindams. Taigi moteris, būdama veiksni civilinės teisės

požiūriu, lygiateisė su vyru privatinės teisės santykių sferoje, buvo

diskriminuojama nagrinėjamo klausimo atžvilgiu.

Pirmą kartą rinkimų teisę moterims pripažino 1906 m. Suomijos pozityvinė konstitucinė teisė.

(Jordanijos moterys rinkimų teisę turi tik nuo 1982 metų.)

Rinkimų teisė buvo ribojama suterštos moralės ir gaunantiems valstybinę

pašalpą asmenims, negalintiems mokėti skolininkams, kariškiams. XIX a.

rinkimų teisės trūkumus padėti įveikti turėjo mokslo cenzo įvedimas. 1882

m. rugsėjo 24 d. Italijos rinkimų jstatymas neleido balsuoti skaityti ir rašyti

nemokantiems asmenims. Kai kuriose šalyse rinkimų teisę (teisę rinkti) ribojo

turto cenzo reikalavimai. Viduramžiais teisę rinkti turėjo žemę valdantieji.

Vėliau, pramonę ir amatus prilyginus žemdirbystei, rinkėjų ratas žymiai

išsiplėtė. Kai kada rinkimų teisė buvo nustatoma pagal valstybei mokamų

mokesčių dydį. Rinkimų teisės suteikimas vien pasiturintiems buvo

argumentuojamas jų didesniu savarankiškumu ir suinteresuotumu valstybės

gerove apskritai. Jie geriau išsilavinę ir protingiau gali naudoti rinkiminius

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1509 žodžiai iš 2999 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.