Demokratinis elitas valdančioji klasė elito ir demokratijos suderinamumas
5 (100%) 1 vote

Demokratinis elitas valdančioji klasė elito ir demokratijos suderinamumas

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..

1.Elito tipologija………………………………………………………………………………………………

1.1Elitizmas ir pliuralizmas…………………………………………………………

1.2Valdžių elitai………………………………………………………………………..

1.3Verslo elitas………………………………………………………………………..

2.Elitas ir demokratija…………………………………………………………………………………….

2.1Elito ir demokratijos suderinimo problema……………………………..

2.2Elito ir demokratijos suderinimo galimybės……………………………

3.Lietuvos elitai……………………………………………………………………………………………

3.1Partijų elito Lietuvoje formavimasis……………………………………..

3.2“Senasis“ ir „naujasis“ elitai………………………………………………..

3.3Elitas ir socialinės ekonomikos transformacija………………………

Išvados………………………………………………………………………………………………………

Įvadas

Politika atlieka bendro žmonių gyvenimo organizavimo, reguliavimo veiklą. Politikos priimti sprendimai yra privalomi ir bendri visiems. Sprendimus tam tikroje valstybėje priima asmenys, grupės, turintys valdžią kitiems visuomenės nariams, nes tik valdžia suteikia teisę įsakyti, o visuomenė turi tiems įsakymams paklusti. Valdantysis elitas yra svarbiausias pozicijas nacionaliniu mastu priimant reikšmingus sprendimus užimančių asmenų grupė. Taigi verta panagrinėti veiksnius, reikšmingus elito vidaus ir išorės aplinkai.

Elito formavimosi priežastys yra įvairios: dėl natūralios žmogiškos prigimties, kadangi žmogus yra visuomeniškas; visų žmonių gebėjimai ir moralė yra skirtingi, atsiradus vidinės ir išorinės tvarkos poreikiui iškyla poreikis vadovavimo ir būti vadovaujamais. Susiformuoja visuomenė ir valdžia – elitas, elito ir masių sąsajos. Elito funkcijos suprantamos kaip „iš viršaus žemyn“ – formavimas, dominavimas, autoritetas. Elitu įprasta vadinti tą mažesniąją visuomenės dalį, kuri monarchijose buvo vadinama aristokratija. Dabartinį elitą sudaro asmenys, užimantys vadovavimo postus valstybės organuose (tai ir žemesnis elito sluoksnis – biurokratija), politikoje, ekonomikoje, kultūroje.

Elito teorijų užuomazgų iniciatoriais dažnai yra paminimi Graikijos filosofai Platonas, Aristotelis, Renesanso mąstytojas Niccolo Macchiavelli bei taip pat Auguste Comte ir eilė prancūzų Apšvietos teoretikų Šie mąstytojai parengė kelią elito teorijų sklaidai, prasidėjusiai 19-20 amžių sandūroje. Elito teorijų klasikais laikytinų autorių sąrašas gali būti labai ilgas. Tačiau visuotinai pripažįstami ir elito teorijų pradininkais bei autoritetais yra laikomi M. Weber, A. Comte, V. Pareto, G. Simmel, G. Mosca, R. Michels, G. Lasswell, W.C. Mills, K. Manheim, J.Schumpeter. Kai kuriais šių autorių darbais ir mintimis aš remsiuos rašydama savo darbą.

Pasirinkau temą „Demokratinis elitas: valdančiųjų klasė, demokratijos ir elito suderinamumas“, nes aš galvoju, kad vertėtų giliau išnagrinėti demokratijos ir elito principus. Ar demokratija yra tautos valdymas ar suteikta galimybė kovai dėl valdžios ir elitų valdymui. Taip pat bandysiu patyrinėti Lietuvos elitų formavimasį ir sąmonės specifiką.

1.Elito tipologija

Egzistuoja toli gražu ne viena elito klasifikavimo galimybė: save laikantys elitu; kitų apibūdinti elitu; vertybinis elitas; funkcinis elitas; galios elitas; valdžių elitas.Taigi elito sąvoka turi be galo daug politinių ir kultūrinių vertinimų.

„Paretas elitą apibrėžia tiesiog kaip individus, kurie tam tikroje veiklos srityje yra pranašesni už visus kitus. Šį elitą jis skaido į valdantįjį, kuriam priklauso tie, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atlieka visuomenės valdymo funkciją, ir nevaldantįjį elitą, kuriam priklauso visa likusioji elito dalis.“ „Gausybė socialinių jėgų varžosi dėl įtakos sprendžiant valstybės reikalus.“ „Weberis aiškino, kad didelio mąsto organizacijoms turi būti tvirtai politiškai vadovaujama, o rinkėjų masės iš esmės būna pasyvios. Atrodo, kad rinkėjai apskritai nesugeba susigaudyti politikoje ir sugeba tik šiek tiek rinktis iš galimų lyderių.“

Valdantysis elitas yra visose visuomenėse, taip pat ir demokratinėje, kur yra galimybė elitams konkuruoti dėl valdžios.

1.1Elitizmas ir pliuralizmas

„Politinė galia priklauso daugeliui mažumų (elitų) – politiniam, ekonominiam, kariniam, kultūros, meno, žiniasklaidos elitui. Pliuralizmas yra tarpinė elitizmo ir demokratijos koncepcija. Skirtingai nuo elitizmo, jis skelbia, kad nėra vieno dominuojančio elito; skirtingai nuo demokratijos teiginio apie „daugumos valdymą“, jis aiškina, kad dauguma nevaldo“

Pliuralizmo sąlygomis elitai keičia vienas kitą ir atėjusi į valdžią mažuma susitelkia į vieningą organizaciją, visiškai monopolizuoja valdžią ir vykdo politines
funkcijas. Šio elito jėgą sudaro išsilavinimas, kilmė, vieta valdžios struktūrose, religinėse hierarchijose. Elitui būdinga vidinis susitelkimas, bendra veiklos valia. „Siekdamos įgyti įtaką, tokios jėgos turi mobilizuoti išteklius, rinkti lėšas, verbuoti šalininkus ir mėginti patraukti žmones savo reikalų pusėn.“

„Viešumo idėja, kuria remiasi teisingumas kaip sąžininngumas, pasiekiama tada, kai visuomenę veiksmingai reguliuoja viešieji teisingumo principai: piliečiai pripažįsta šiuos principus ir žino, kad kiti taip pat juos pripažįsta, ir šis žinojimas yra viešas. Šie principai yra apie žmogaus prigimtį, apie politinių bei socialinių institucijų funkcionavimo būdą ir apskritai visi įsitikinimai, svarbūs politiniam teisingumui. Viešumas garantuoja, kad piliečiai turi galimybę pažinti ir pripažinti tas pamatinės struktūros įtakas, kurios formuoja jų pačių savivoką, jų charakterį ir tikslus.“

Elitai konkuruoja dėl savo įtakos vyriausybei. Pliuralistų teigimu atskaitomybė rinkėjams yra būtina. „Būdai, kuriais plačioji visuomenė efektyviausiai kontroliuoja valdžią ir politikus, yra ne parlamentai ar konstituciniai valdžios apribojimai, o veikiau rinkimai, partijų konkurencija bei interesų grupių veikla. Patikimiausias sarginis šuo, „visuomeninį interesą“ ginantis nuo valdžios, yra ne teismas, o žiniasklaida.“ Gali iškilti galimybė elitui kontroliuoti žiniasklaidą ir kitas informacijos priemones privatizuojant jas. Todėl žiniasklaidoje gali sumažėti atskaitomybė tų politikų, kuriems vienokiu ar kitokiu būdu viešumoje parodoma simpatija. Tokiu būdu suformuojama ir piliečių nuomonė.

Tačiau daugumai žmonių politika yra svetimas ir nesuprantamas dalykas. Tad susikūrusios interesų grupės (mažumos) visais įmanomais būdais daro poveikį politiniams ir ekonominiams vyriausybės sprendimams. „Skirtingos grupės daro įtaką skirtingose srityse, ir tos grupės, kurios turi lemiamą balsą tam tikru klausimu, nebūtinia jį turi visais kitais klausimais.“

Elito teorijos išskiria politinių lyderių vaidmenį liberalioje demokratijoje, kad autoritetas ir valdžia biurokratijoje yra griežtai hierarchizuoti; pareigūnai turi turėti tinkamą savo užimamai vietai išsilavinimą. Politikai priima sprendimus, o biurokratai juos įgyvendina. Tuo tarpu pliuralistai visiškai atmeta centralizuotą valstybę, kadangi centrinis organas gali būti įtakojamas kokios nors politinės partijos, ir tai gali panaikinti bet kokią politinę konkurenciją.

„Visi elito teoretikai valstybę apibrėžia kaip prievartinę organizaciją, tam tikroje teritorijoje išlaikančią teisėto jėgos naudojimo monopolį. Minimaliai valstybinis elitas šį monopolį turi apginti nuo potencialaus vidaus ir išorės konkurentų, turi gebėti nustatyti privalomas veiklos taisykles subvalstybinėms organizacijoms bei grupėms, ir šias taisykles įtvirtinti policinėmis, teisinėmis bei administracinėmis priemonėmis.“ „Pliuralistai negali atmesti valstybės kaip tam tikros organizacijų aibės, turinčios teisėto jėgos panaudojimo monopolį tam tikroje teritorijoje, sąvokos. Jų tekstuose galima rasti bent tris pliuralistinius liberalios demokratijos valstybės modelius: valstybės vėtrungės – kai valdžioje esanti partija pertvarko valsybės aparatą taip, kad jis atitiktų jos tikslus; neutralios valstybės – valstybinę biurokratiją veikia rinkiminės bei spaudimo grupių varžybos, tačiau ji pati veikia kaip aktyvi šio proceso kontrolės instancija, siekianti, kad neorganizuoti procesai nebūtų nustumti; valstybė tarpininkė – derina skirtingus interesus, siekdama savo pačios interesų.“ „Nėra vienintelio, stipraus sprendimų priėmimo centro. Kadangi galia iš esmės išsklaidyta po visą visuomenę ir daug spaudimo taškų, atsiranda įvairių politikos formulavimo ir sprendimų priėmimo centrų.“

1.2 Valdžių elitai

Šiuolaikinėse visuomenėse realiu laikomas didėjančios specialių socialinių vaidmenų ir funkcijų reiškinys. Vienas iš tokių specifinių vaidmenų yra profesionalūs politikai. „…nes didžioji dalis visuomenės buvo nepasirengusi dalyvauti politiniame gyvenime dėl tamsumo, kurio įveikti neleido laisvalaikio, prieinamo tik pasiturinčiai mažumai, neturėjimas. Suvokiama, jog be deramo piliečių išprusimo neįmanoma visavertė politika, kurios kelrodžiai būtų bendrojo gėrio tikslai, o ne egoistiniai medžiaginių poreikių nuolat spaudžiamo ir todėl virš kasdienių ūkinių rūpesčių nepakylančio žmogaus interesai. Tuo tarpu 20 amžiaus valstybėje, sukūrusioje visiems prieinamo švietimo sistemą, klasikiniams autoriams aktuali aristokratijos ir demokratijos priešprieša veik išnyko.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1294 žodžiai iš 4005 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.