TURINYS
ĮVADAS 2
Kas yra demokratija ir demokratizacija ? 3
Demokratizacijos prielaidos ir priežastys 4
Demokratizacijos bangos 8
Dėsningumai 11
Savitumai 13
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15
INTERNETAS 15
ĮVADASŠiame darbe labai trumpai, nurodydama pagrindines sąvokas, aprašysiu
kas yra demokratija. Naudodamasi A. Krupavičiaus darbu išdėstysiu keletą
teorijų, nusakančių demokratizacijos prielaidas ir priežastis. Taip pat
naudodamasi tuo pačiu darbu ir keletu nepriklausomos tarptautinės
organizacijos „Freedom House“ tyrimų ir metinių pranešimų, apžvelgsiu
demokratizacijos bangas. Toliau naudodamasi ta pačia „Freedom House“
medžiaga ir savo pamastymais aprašysiu demokratizacijos dėsningumus ir
savitumus.
Kas yra demokratija ir demokratizacija ?Idėja, kad eiliniai piliečiai turi turėti balso teisę, kai priimami
aktualūs jiems sprendimai, atsirado daugelyje visuomenių skirtingais
istorijos periodais. V ir IV a. pr.m.e. ši svajonė klasikiniu būdu buvo
įgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr.m.e. pradžios, kada buvo panaikintas
turto cenzas valstybiniams postams, visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis
teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo
diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose,
administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos
principą, naudojosi valdymo teise. Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų
atskaitos tašku ir įkvėpimo šaltiniu.
Žodis „demokratija[1]“ pateko į anglų kalbą šešioliktame amžiuje per
prancūzišką žodį democratie, jo kilmė yra graikiška. Žodis „demokratija“
kilęs iš demokratia, kurio šaknų reikšmės yra demos (liaudis) ir kratos
(valdžia). Demokratija reiškia tokią valdymo formą, kai, kitaip negu
monarchijose[2] ir aristokratijoje[3], valdo liaudis. Demokratija-
kolektyvinių sprendimų sfera. Ji įkūnija idealią sistemą, kurios dėka
sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu jie
visi turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo.
Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Suaugę
žmonės privalo įsitraukti į klausimų, turinčių įtakos visos visuomenės
gyvenimui, sprendimą, nes nuo šių sprendimų priklauso jų pačių gyvenimas.Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių
žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai,
tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.
Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso[4]
principais. Viešų aptarimų vaidmuo demokratinėse valstybėse svarbus todėl,
kad visi turi teisę išreikšti savo požiūrį. Demokratija numato visuomenės
narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą[5] ir įvairovę.
Kaip demokratijos įvairiose šalyse tąsa, pasekmė ar sekimas teigiamu
pavyzdžiu, tampa kitų šalių demokratizacija[6]. Vienais atvejais ji vyksta
„su pagalba iš išorės“, kitais atvejais tik dalyvaujant vidaus jėgoms.
Vienais atvejais demokratizacija įvyksta taikiai ir be jokių aukų, kitais
atvejais prireikia ir kitų šalių karinio įsikišimo, ko pasekmė didžiulės
civilių ir kariškių aukos. Bet visų demokratizacijos procesų bendras
bruožas tai siekimas autoritarinę[7] valdžią pakeisti valdžia, turėsiančia
tarnauti visiems piliečiams.Demokratizacijos prielaidos ir priežastys
Įvairūs demokratizacijos teoretikai įvardija skirtingas ir tuo pačiu
labai panašias demokratizacijos prielaidas ir priežastis.
S. P. Huntington teigė, kad demokratizaciją gali paskatinti: (a) viena
atskira priežastis, kaip atsitiko Vakarų Europoje ir Japonijoje po Antrojo
pasaulinio karo dėl Vakarų sąjungininkų pergalės; (b) lygiagretus
vystimasis, t.y. panašius politinius procesus paskatina tie patys
nepriklausomi kintamieji, pavyzdžiui, raštingumas, panašus BVP dydis ar
urbanizacija; (c) sniego gniūžties efektas, kai tam tikra reikšminga
priežastis sukelia demokratizaciją vienoje šalyje ir paskatina panašias
priežastis ir procesus kitose valstybėse; (d) laiko dvasia, kai tų pačių
procesų priežastys skirtingose šalyse skiriasi, tačiau skirtingos
individualios priežastys paskatina įsigalėti tas pačias politines vertybes
ir sukuria panašius politinės kaitos rezultatus[8].
XX a. kontekste, kai demokratizacija patyrė net dvi bangas, jos
priežasčių paieškos pirmiausia koncentravosi į ekonominių sąlygų ir
modernizacijos analizę. Daniel Lerner ir Seimour M. Lipset 6-ojo
dešimtmečio pabaigoje suformulavo hipotezę apie gerovę, industrializaciją,
urbanizaciją ir švietimą kaip demokratizacijos prielaidas. 1996 metais T.
Vanhanen atliko 172 pasaulio valstybių bendrų nacionalinių pajamų (BNP),
svarbiausio Lerner-Lipset gerovės rodiklio, ir demokratizacijos indekso
koreliacijos[9] analizę, naudodamas 1991 ir 1993 metų duomenis. Po šios
analizės paaiškėjo, kad BNP rodiklis atskleidžia nuo 33
(1993) iki 38
(1991) procentų demokratizacijos indekso atvejų.[10]
Akivaizdu, kad visuomenės gerovė nėra vienintelė demokratijos sąlyga.
Kiti Lipset demokratijos kintamieji – industrializacija, urbanizacija ir
švietimas – empirinių[11] tyrimų duomenimis, neretai turi netgi stipresnį
ryšį su demokratizacija ir demokratija nei nacionalinių pajamų lygis.
Huntington, apibendrindamas ekonominio vystimosi poveikio demokratijos
atsiradimui diskusijas, teigė, kad ilgalaikėje perspektyvoje ekonominis
vystimasis sukuria demokratijos sąlygas, tačiau jei ekonominė plėtra
nepatiria rimtų ekonominių krizių, tai demokratija vystosi laipsniškai kaip
XIX a. Europoje. Jei greitas ekonominis augimas yra susijęs su ekonominėmis
krizėmis, tuomet autoritariniai režimai gali žlugti staiga, kaip trečiosios
demokratijos bangos šalyse. [12]
Kita demokratijos prielaidų ir sąlygų grupė yra kultūrinės-socialinės
prielaidos, kai bene svarbiausias dėmuo tenka religijai, taip pat
dominuojančioms visuomenėje vertybėms ir įsitikinimams. T. Kari teigė, kad
vienų vertybių ir įsitikinimų vyravimas prieš kitas gali būti palankesnis
demokratijai. Klasikinis pavyzdys nuo M. Weber laikų yra protestantizmo
palankumas Europos demokratijai, palyginti su katalikybe. Huntington
pradinę hipotezę dar išplečia teigdamas, kad krikščionybė, priešingai nei
islamas, budizmas ar konfucianizmas, skatina demokratinę raidą. Tarp šalių,
kurios demokratizavosi 1974-1989 metais, net tris ketvirtadalius sudarė
katalikiškos valstybės. Dar daugiau, iš 28 valstybių, kuriose
demokratizacijos procesai vyko tarp Berlyno sienos žlugimo 1989 metais ir
Sovietų Sąjungos suirimo 1991 metais, tik 8 šalys 2000 metais buvo
pripažintos demokratiškomis pagal Laisvės Rūmų (Freedom House) indeksą,
t.y. Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija ir
Kroatija. Visos šios valstybės yra krikščioniški kraštai.[13]
Politinis elitas[14] – tai dar vienas veiksnys, kuriam skiriamas
ypatingas vaidmuo demokratizacijoje. Elito temą į šiuolaikinę
demokratizacijos ir tranzitologinę literatūrą įtraukė D. Rustow, G.
O’Donnell, Ph. Schmitter, T. Karl. Pereinamuoju į demokratiją laikotarpiu
kaip strateginės elito grupės išskiriamos: „kietosios linijos“ šalininkai
ir senojo valdančiojo elito nuosaikieji bei opozicinio elito radikalai ir
nuosaikieji. Bendra teorinė nuostata, kad demokratizacija yra sėkminga, jei
abi nuosaikiųjų grupės geba sudaryti politinius susitarimus ir kartu
pereiti. Elito „suderėtas“ perėjimas pripažįstamas kaip palankiausias
variantas stabiliai demokratijai susiformuoti.[15]
G. Sorensen, apibendrindamas demokratijos prielaidas, jas suskirstė į 4
grupes: (1) modernizacijos (švietimas, raštingumas, urbanizacija ir
žiniasklaida) ir gerovės veiksnius, ypač pažymėdamas pastarąjį kaip
prielaidą, kuri „teikia išteklius sušvelninti politinių konfliktų
pagimdytoms įtampoms“, (2) politinę kultūrą, t. y. vertybių ir įsitikinimų
sistemą, kuri apibrėžia politinio veiksmo prasmę ir kontekstą, išskirdama
protestantizmo ir katalikybės, tolerancijos ir hierarchijos veiksnius, (3)
socialinę visuomenės sandarą, arba klases ir grupes, kurios sudaro
visuomenę, (4) išorės veiksnius, kurie apibrėžia tarptautinį atskiroje
šalyje vykstančių procesų kontekstą.[16]
Išorės veiksniai ir jėgos neretai minimi kaip esminiai demokratizacijos
veiksniai. Šioms teorinėms nuostatoms po Antrojo pasaulinio karo tinkamą
dirvą parengė Vakarų Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai, kuriose
demokratija buvo sukurta demokratizacijos procesą griežtai kontroliuojant
Vakarų sąjungininkams. Apie išorės poveikį galima drąsiai kalbėti ir Rytų
bei Vidurio Europos valstybių atvejais, kai M. Gorbačiovo liberalizacija
buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo esminis veiksnys, leidęs demokratiniams
procesams plėtotis buvusioje komunistinėje Vidurio Europos stovykloje.
Alexander Cooley tarptautinių politikos aktorių – nevyriausybinių
organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų, tarptautinių finansinių
institucijų, ES ir NATO – poveikio naujosioms demokratijoms analizė leidžia
padaryti dvi esmines išvadas. Pirma, išorės veikėjai skatino ryškius
teigiamus poslinkius tuose regionuose, kurie savarankiškai buvo pasirengę
įgyvendinti esmines reformas nuo pat demokratizacijos pradžios, t.y.
Vidurio Europos ir Baltijos valstybėse. Antra, išorės politikos veikėjų
poveikio mastas priklausė nuo sąlygų, keliamų besikeičiančioms valstybėms,
griežtumo. NATO ir ES diktavo griežčiausias sąlygas, jų poveikis buvo
didžiausias; nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių verslo
korporacijų poveikis buvo mažiausias, nes jos dažniausiai nekėlė
išankstinių sąlygų. Kita vertus, neretai išorės veiksniai traktuojami kaip
antriniai demokratizacijos atžvilgiu.[17]
Apskritai demokratizacijos prielaidų paieškos sukūrė ilgą kintamųjų
sąrašą, tačiau vieningos demokratizacijos teorijos nėra. Vargu ar tokia
teorija apskritai
įmanoma, nes demokratizacija apima daugiau nei du
žmonijos istorijos šimtmečius, kai veikė skirtingos socialinės grupės,
ekonominė raida yra beveik nepalyginama, o vertybės pasikeitė radikaliai.
Pagaliau demokratizacijos prielaidų ir įvairovės teorinius argumentus
apibendrino S. Huntington, suformuluodamas 6 teigimus:
1. Nė vienas atskiras veiksnys negali paaiškinti demokratijos raidos
visose šalyse ar vienoje atskiroje šalyje.