Demokratizacija dėsningumai ir savitumai
5 (100%) 1 vote

Demokratizacija dėsningumai ir savitumai

TURINYS

ĮVADAS 2

Kas yra demokratija ir demokratizacija ? 3

Demokratizacijos prielaidos ir priežastys 4

Demokratizacijos bangos 8

Dėsningumai 11

Savitumai 13

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

INTERNETAS 15

ĮVADASŠiame darbe labai trumpai, nurodydama pagrindines sąvokas, aprašysiu

kas yra demokratija. Naudodamasi A. Krupavičiaus darbu išdėstysiu keletą

teorijų, nusakančių demokratizacijos prielaidas ir priežastis. Taip pat

naudodamasi tuo pačiu darbu ir keletu nepriklausomos tarptautinės

organizacijos „Freedom House“ tyrimų ir metinių pranešimų, apžvelgsiu

demokratizacijos bangas. Toliau naudodamasi ta pačia „Freedom House“

medžiaga ir savo pamastymais aprašysiu demokratizacijos dėsningumus ir

savitumus.

Kas yra demokratija ir demokratizacija ?Idėja, kad eiliniai piliečiai turi turėti balso teisę, kai priimami

aktualūs jiems sprendimai, atsirado daugelyje visuomenių skirtingais

istorijos periodais. V ir IV a. pr.m.e. ši svajonė klasikiniu būdu buvo

įgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr.m.e. pradžios, kada buvo panaikintas

turto cenzas valstybiniams postams, visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis

teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo

diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose,

administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos

principą, naudojosi valdymo teise. Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų

atskaitos tašku ir įkvėpimo šaltiniu.

Žodis „demokratija[1]“ pateko į anglų kalbą šešioliktame amžiuje per

prancūzišką žodį democratie, jo kilmė yra graikiška. Žodis „demokratija“

kilęs iš demokratia, kurio šaknų reikšmės yra demos (liaudis) ir kratos

(valdžia). Demokratija reiškia tokią valdymo formą, kai, kitaip negu

monarchijose[2] ir aristokratijoje[3], valdo liaudis. Demokratija-

kolektyvinių sprendimų sfera. Ji įkūnija idealią sistemą, kurios dėka

sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu jie

visi turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo.

Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Suaugę

žmonės privalo įsitraukti į klausimų, turinčių įtakos visos visuomenės

gyvenimui, sprendimą, nes nuo šių sprendimų priklauso jų pačių gyvenimas.Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių

žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai,

tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.

Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso[4]

principais. Viešų aptarimų vaidmuo demokratinėse valstybėse svarbus todėl,

kad visi turi teisę išreikšti savo požiūrį. Demokratija numato visuomenės

narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą[5] ir įvairovę.

Kaip demokratijos įvairiose šalyse tąsa, pasekmė ar sekimas teigiamu

pavyzdžiu, tampa kitų šalių demokratizacija[6]. Vienais atvejais ji vyksta

„su pagalba iš išorės“, kitais atvejais tik dalyvaujant vidaus jėgoms.

Vienais atvejais demokratizacija įvyksta taikiai ir be jokių aukų, kitais

atvejais prireikia ir kitų šalių karinio įsikišimo, ko pasekmė didžiulės

civilių ir kariškių aukos. Bet visų demokratizacijos procesų bendras

bruožas tai siekimas autoritarinę[7] valdžią pakeisti valdžia, turėsiančia

tarnauti visiems piliečiams.Demokratizacijos prielaidos ir priežastys

Įvairūs demokratizacijos teoretikai įvardija skirtingas ir tuo pačiu

labai panašias demokratizacijos prielaidas ir priežastis.

S. P. Huntington teigė, kad demokratizaciją gali paskatinti: (a) viena

atskira priežastis, kaip atsitiko Vakarų Europoje ir Japonijoje po Antrojo

pasaulinio karo dėl Vakarų sąjungininkų pergalės; (b) lygiagretus

vystimasis, t.y. panašius politinius procesus paskatina tie patys

nepriklausomi kintamieji, pavyzdžiui, raštingumas, panašus BVP dydis ar

urbanizacija; (c) sniego gniūžties efektas, kai tam tikra reikšminga

priežastis sukelia demokratizaciją vienoje šalyje ir paskatina panašias

priežastis ir procesus kitose valstybėse; (d) laiko dvasia, kai tų pačių

procesų priežastys skirtingose šalyse skiriasi, tačiau skirtingos

individualios priežastys paskatina įsigalėti tas pačias politines vertybes

ir sukuria panašius politinės kaitos rezultatus[8].

XX a. kontekste, kai demokratizacija patyrė net dvi bangas, jos

priežasčių paieškos pirmiausia koncentravosi į ekonominių sąlygų ir

modernizacijos analizę. Daniel Lerner ir Seimour M. Lipset 6-ojo

dešimtmečio pabaigoje suformulavo hipotezę apie gerovę, industrializaciją,

urbanizaciją ir švietimą kaip demokratizacijos prielaidas. 1996 metais T.

Vanhanen atliko 172 pasaulio valstybių bendrų nacionalinių pajamų (BNP),

svarbiausio Lerner-Lipset gerovės rodiklio, ir demokratizacijos indekso

koreliacijos[9] analizę, naudodamas 1991 ir 1993 metų duomenis. Po šios

analizės paaiškėjo, kad BNP rodiklis atskleidžia nuo 33
(1993) iki 38

(1991) procentų demokratizacijos indekso atvejų.[10]

Akivaizdu, kad visuomenės gerovė nėra vienintelė demokratijos sąlyga.

Kiti Lipset demokratijos kintamieji – industrializacija, urbanizacija ir

švietimas – empirinių[11] tyrimų duomenimis, neretai turi netgi stipresnį

ryšį su demokratizacija ir demokratija nei nacionalinių pajamų lygis.

Huntington, apibendrindamas ekonominio vystimosi poveikio demokratijos

atsiradimui diskusijas, teigė, kad ilgalaikėje perspektyvoje ekonominis

vystimasis sukuria demokratijos sąlygas, tačiau jei ekonominė plėtra

nepatiria rimtų ekonominių krizių, tai demokratija vystosi laipsniškai kaip

XIX a. Europoje. Jei greitas ekonominis augimas yra susijęs su ekonominėmis

krizėmis, tuomet autoritariniai režimai gali žlugti staiga, kaip trečiosios

demokratijos bangos šalyse. [12]

Kita demokratijos prielaidų ir sąlygų grupė yra kultūrinės-socialinės

prielaidos, kai bene svarbiausias dėmuo tenka religijai, taip pat

dominuojančioms visuomenėje vertybėms ir įsitikinimams. T. Kari teigė, kad

vienų vertybių ir įsitikinimų vyravimas prieš kitas gali būti palankesnis

demokratijai. Klasikinis pavyzdys nuo M. Weber laikų yra protestantizmo

palankumas Europos demokratijai, palyginti su katalikybe. Huntington

pradinę hipotezę dar išplečia teigdamas, kad krikščionybė, priešingai nei

islamas, budizmas ar konfucianizmas, skatina demokratinę raidą. Tarp šalių,

kurios demokratizavosi 1974-1989 metais, net tris ketvirtadalius sudarė

katalikiškos valstybės. Dar daugiau, iš 28 valstybių, kuriose

demokratizacijos procesai vyko tarp Berlyno sienos žlugimo 1989 metais ir

Sovietų Sąjungos suirimo 1991 metais, tik 8 šalys 2000 metais buvo

pripažintos demokratiškomis pagal Laisvės Rūmų (Freedom House) indeksą,

t.y. Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija ir

Kroatija. Visos šios valstybės yra krikščioniški kraštai.[13]

Politinis elitas[14] – tai dar vienas veiksnys, kuriam skiriamas

ypatingas vaidmuo demokratizacijoje. Elito temą į šiuolaikinę

demokratizacijos ir tranzitologinę literatūrą įtraukė D. Rustow, G.

O’Donnell, Ph. Schmitter, T. Karl. Pereinamuoju į demokratiją laikotarpiu

kaip strateginės elito grupės išskiriamos: „kietosios linijos“ šalininkai

ir senojo valdančiojo elito nuosaikieji bei opozicinio elito radikalai ir

nuosaikieji. Bendra teorinė nuostata, kad demokratizacija yra sėkminga, jei

abi nuosaikiųjų grupės geba sudaryti politinius susitarimus ir kartu

pereiti. Elito „suderėtas“ perėjimas pripažįstamas kaip palankiausias

variantas stabiliai demokratijai susiformuoti.[15]

G. Sorensen, apibendrindamas demokratijos prielaidas, jas suskirstė į 4

grupes: (1) modernizacijos (švietimas, raštingumas, urbanizacija ir

žiniasklaida) ir gerovės veiksnius, ypač pažymėdamas pastarąjį kaip

prielaidą, kuri „teikia išteklius sušvelninti politinių konfliktų

pagimdytoms įtampoms“, (2) politinę kultūrą, t. y. vertybių ir įsitikinimų

sistemą, kuri apibrėžia politinio veiksmo prasmę ir kontekstą, išskirdama

protestantizmo ir katalikybės, tolerancijos ir hierarchijos veiksnius, (3)

socialinę visuomenės sandarą, arba klases ir grupes, kurios sudaro

visuomenę, (4) išorės veiksnius, kurie apibrėžia tarptautinį atskiroje

šalyje vykstančių procesų kontekstą.[16]

Išorės veiksniai ir jėgos neretai minimi kaip esminiai demokratizacijos

veiksniai. Šioms teorinėms nuostatoms po Antrojo pasaulinio karo tinkamą

dirvą parengė Vakarų Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai, kuriose

demokratija buvo sukurta demokratizacijos procesą griežtai kontroliuojant

Vakarų sąjungininkams. Apie išorės poveikį galima drąsiai kalbėti ir Rytų

bei Vidurio Europos valstybių atvejais, kai M. Gorbačiovo liberalizacija

buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo esminis veiksnys, leidęs demokratiniams

procesams plėtotis buvusioje komunistinėje Vidurio Europos stovykloje.

Alexander Cooley tarptautinių politikos aktorių – nevyriausybinių

organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų, tarptautinių finansinių

institucijų, ES ir NATO – poveikio naujosioms demokratijoms analizė leidžia

padaryti dvi esmines išvadas. Pirma, išorės veikėjai skatino ryškius

teigiamus poslinkius tuose regionuose, kurie savarankiškai buvo pasirengę

įgyvendinti esmines reformas nuo pat demokratizacijos pradžios, t.y.

Vidurio Europos ir Baltijos valstybėse. Antra, išorės politikos veikėjų

poveikio mastas priklausė nuo sąlygų, keliamų besikeičiančioms valstybėms,

griežtumo. NATO ir ES diktavo griežčiausias sąlygas, jų poveikis buvo

didžiausias; nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių verslo

korporacijų poveikis buvo mažiausias, nes jos dažniausiai nekėlė

išankstinių sąlygų. Kita vertus, neretai išorės veiksniai traktuojami kaip

antriniai demokratizacijos atžvilgiu.[17]

Apskritai demokratizacijos prielaidų paieškos sukūrė ilgą kintamųjų

sąrašą, tačiau vieningos demokratizacijos teorijos nėra. Vargu ar tokia

teorija apskritai
įmanoma, nes demokratizacija apima daugiau nei du

žmonijos istorijos šimtmečius, kai veikė skirtingos socialinės grupės,

ekonominė raida yra beveik nepalyginama, o vertybės pasikeitė radikaliai.

Pagaliau demokratizacijos prielaidų ir įvairovės teorinius argumentus

apibendrino S. Huntington, suformuluodamas 6 teigimus:

1. Nė vienas atskiras veiksnys negali paaiškinti demokratijos raidos

visose šalyse ar vienoje atskiroje šalyje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1434 žodžiai iš 4761 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.