Freedom House pateikiamuose valstybių demokratizacijos reitinguose Lietuva priskiriama laisvų valstybių grupei. Mūsų valstybė į šiuos reitingus pateko po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais ir tuo metu ji taip pat buvo traktuojama kaip laisva demokratinė valstybė. Po Konstitucijos priėmimo, Seimo ir Prezidento rinkimų Lietuvos reitingas šoktelėjo. Taigi, toks įvertinimas tarsi rodo, kad Lietuvoje gana greitai ir lengvai buvo pereinama iš nedemokratinio režimą į demokratinę sistemą.
Kalbėdamas apie demokratizacijos etapus Lietuvoje, visą dėmesį skirsiu į paskutinės dekados įvykius, t.y. laikotarpį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki dabar, taip pat į paskutinius metus prieš atgaunant nepriklausomybę. Lietuvoje apie valstybėje vykstančius demokratijos procesus rašoma nemažai, tačiau aš didžiąja dalimi remsiuosi Laimono Talat-Kelpšos straipsniu, paskelbtu 1997 metų 27 “Atgimimo” numeryje.
Juan’as J. Linz’as ir A. Stepan’as teigia, kad demokratijos konsolidacija neįmanoma, kai nėra valstybės, t.y., kai nėra sąlygų laisviems rinkimams, efektyviai individo apsaugai ir k.t. Taip pat demokratija negali būti laikoma besikonsaliduojančia, kai nėra įvykęs demokratijos tranzicijos procesas – laisvų ir konkurencingų rinkimų vykdymas. Nė vienas režimas negali būti vadinamas demokratišku, kol valdžia valdo nedemokratiškai. Tačiau iki demokratijos konsolidacijos egzistuoja dar du žengimo demokratijos link etapai: pasiruošimo ir įsitvirtinimo fazės (L. Talat-Kelpša prijungia dar ir identifikaciją)
Perėjimo iš autoritarinio ar totalitarinio režimo į demokratinį pradžios ženklas yra esamų pareigūnų bandymas keisti savo pačių elgesio taisykles, didinant individų ir grupių teisių garantijas. Sąlygos tam įvykti susiklostė prasidėjus perestrojkai. Plačiau apie Lietuvos demokratizacijos etapus, griežtai apibrėžtus ir apibūdintus galime pasiskaityti Laimono Talat-Kelpšos straipsnyje “Demokratizacijos etapai Lietuvoje”, išspausdintame dvidešimtseptintajame 1997 metų “Atgimimo” numeryje.
Šiame straipsnyje autorius teigia, kad Lietuvoje demokratizacija vyksta keturiais etapais. Remdamasis G. Sorensen’o tripakopiu modeliu, Talat-Kelpša prijungia papildomą elementą. Tokiu būdu, anot straipsnio autoriaus, pirmajame demokratizacijos etape buvo apibrėžiami resursai, t.y. atliekama savotiška identifikacija. Jos pradžia sietina su mano jau minėtu perestrojkos atėjimu į Lietuvą. Čia pat L. Talat Kelpša išskiria du identifikacijos proceso eigos lygmenis – tautiškąjį ir valstybiškąjį. Aišku, šie lygmenys nėra lygiaverčiai, nes apibrėžia skirtingas plotmes demokratijai reikštis. Resursų apibrėžimas, tai lyg tam tikrų ištakų ieškojimas (kaip sako autorius – respektyvus vyksmas), ištakų, kurios suformuoja realų ir tvirtą pagrindą demokratijai arba bet kokiai kitai alternatyviai santvarkai atsirasti. Valstybingumo aspektu vyksmo šaltiniu buvo tarpukario Lietuvos pavyzdys, nė nežvelgiant į dar vėlesnius laikus. Esminis šio aspekto variklis – praeitis, susikristalizavusi į miražinė idilę, labai vaizdingai pateikiamą Sąjūdžio laikų leidiniuose. Šis istorinis idealizmas, kaip sako straipsnio autorius, skatino konsolidaciją prieš esamą, prievarta primestą nedemokratinę sistemą. Dar vienas akstinas identifikacijos mini procesui įvykti – tautiškumo aspektas. Nors tiek valstybingumo, tiek tautiškumo identifikacija yra skirtingi dalykai, Lietuvos atveju jie yra labai susiję. Lietuva, net ir priklausydama TSRS, jos sudėtyje turėjo tam tikrą erdvę tautiniam identitetui reikštis. Lietuva nebuvo kokia nors apskritis, su menkai apibrėžta teritorija, kurioje be kita ko platus nacionalinis koloritas. Tautų draugystės principo pagalba, Lietuva, kaip ir kiekviena kita TSRS respublika turėjo griežtai apibrėžtą teritoriją, ir išskirtinę aukštą tautinių idėjų koncentraciją. Pokarinė rezistencija, ir kiti, prievarta pajungtoje valstybėje vykę antiokupaciniai procesai stabdė Lietuvos rusifikaciją ir lietuvių tautinio identiteto silpninimą, todėl didžiąja dalimi judėjimus devintajame dešimtmetyje lėmė tautiškumo aspektas.
Vykstant identifikacijai ir tuo pat metu susiklosčius tokioms palankioms sąlygoms kaip TSRS politikos liberalizacija, atvėrė galimybes pasirengti, kaip teigia L. Talat-Kelpša, demokratizacijos proceso įgyvendinimui – 1988 metais įsteigtas Sąjūdis, kuris ir suvaidino lemiamą rolę alternatyvizuojant ir perimant apibrėžtus resursus. Šį procesą galima suprasti paprastai – pirmajame demokratizacijos etape apibrėžti šaltiniai buvo “ne tose rankose”. Norint pasinaudoti resursų (tiek valstybingumo tiek tautiškumo) galimybėmis, reikėjo kad jie priklausytų tam vienetui, kurio tikslas – daugumos Lietuvos gyventojų troškimas – nepriklausoma Lietuva. Tuos resursus, kuriuos buvo įmanoma perimti – Sąjūdis perėmė. Visų pirma legitimumą, kurį pasiekė su didele visuomenės parama; taip pat Sąjūdis, kaip teigia straipsnio autorius, atėmė iš komunistų rekrūtinę bazę, kas suteikė šansą jauniems žmonėms iškilti politikoje. Dar, kaip svarbų pasirengimo proceso reiškinį, autorius išskiria Sąjūdžio poveikį silpninant Lietuvos komunistų partijos vienybę, remiant reformistinį LKP sparną. Pasirengimo laikotarpiu nesąmoningai, tačiau visai dėl to ne
netinkamai, vystėsi opozicijos politinis elitas, naujieji lyderiai mokėsi demokratinio, taigi jiems dar menkai žinomo, žaidimo taisyklių. Po LTSR Konstitucijos 6 straipsnio panaikinimo susidarė sąlygos naujoms partijoms kurtis. Bėgant metams šis procesas įgaudavo vis didesnį pagreitį, ir šiuo metu naujų partijų kūrimasis yra vienas dinamiškiausiai bevykstančių demokratijos proceso atributų.