Turinys:Įvadas…………………………………………………………2
Demokrito sąmprotavimai…………………………………….3
Atomai…………………………………………………………3
Išmintis…………………………………………………………4
Materija ir forma………………………………………………5
Išvada………………………………………………………….6
Įvadas
Buvo tai gal beveik prieš du su puse tūkstančio metų. Į Abderą
keliavo žmogus, ėjo ramus ir pasitikintis. Buvo kuo džiaugtis: ilgi
klajonių metai, daugybė kraštų – Egiptas, Etiopija, Babilonas – jau
praeityje, o prieš akis – gimtoji Abdera, broliai ir … tiesą sakant,
viskas.
Keistasis abderinietis tapo Demokritu (460 – 370 m. pr. Kr.) iš
Abderos.
Kuo Demokritas patraukė savo tevynainius? Demokritas pasaulį ir
žmogų aiškino taip, kad graikai vėl pajuto po kojomis žemę, virš galvos
dangų, o savyje protą, galintį pažinti erdves nuo žemės gelmių iki dangaus
bedugnių.
Demokrito sąmprotavimai
Kas yra nepaneigiama protui? Nepaneigiama yra tai, kad pasulis
yra. Tai, kas yra. Šiatas buvimas, yra kažkas konkretu, daiktiška –
apčiuopiama, suvokiama. O jeigu yra kažkas, ką neabejotinai galme
laikyti esančiu, būvančiu ne tik čia ir dabar, bet ir visur, ir visada,
arba būtinai, tai, savaime aišku, turi būti ir tai, kas nėra tuo, kas
yra būtis. Kitaip sakant, jeigu yra būtis, turi būti ir nebūtis. Jeigu
būtis yra daiktiškumas, medžiagiškumas, arba tiesiog medžiaga, iš
kurios sudaryti visi daiktai, tai nebūtis turi būti bedaiktiškumas,
nebuvimas tos medžiagos, iš kurios susidaro daiktai, arba tuštuma.
Tai, kas yra, arba būtis, reiškiasi įvairiais daiktais: daiktas yra
ir medis, ir vanduo, ir žemė, ir pasaulis. Daiktai nuolat kinta: siela
tampa medžiu, medis – ugnimi ir pelenais, pelenai žole ir kt.
Būtis ir nebūtis eina greta, ir visi pasaulio daiktai, netgi miletiečių
“elementai”, klauso būties alsavimo. O pasaulis vis tiek išlieka, mes
vistiek sakome, kad jis yra! Kas yra galingiau, visuotingiau net už
tuos “elementus”, ir kas galėtų būti laikoma viso, kas yra pamatu?
Matyt, niekas kita tik medžiaga iš kurios susidaro visi daiktai.
Atomai
Visi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kurias
peržengus daiktas tampa jau nebe tuo , kuo buvo. Matyt, daiktų pamatą
sudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro laipsnio, kurį
peržengus, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi. Kadangi esantis
negali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir panašiai, tai,
matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet ne
niekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalelių. Matyt, ir
daiktus sudarančią medžiagą galima išdalyti į nebesudedamas smulkias, bet
tam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles. Nuo tos ribos dalelės, matyt,
toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtų
tapti kažkuo. O tai paneigtų mūsų akivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiaga
yra. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimui nesuvokiami, tik protu nustatomi
daikteliai[1].
Atomai neatsiranda ir neišnyksta – jie buvo, yra ir bus per amžius. Jie
nepavaldūs laikui. Todėl, nors mūsų pasaulis ir nėra amžinas, būtis
yra amžina: ją tęsia erdvių begalybės, gimsta nauji pasauliai. Atomai
neturi jokių savybių – nėra nei drėgni, nei šilti, nei saldūs, nei
spalvoti, jie skiriasi tik forma ( a ir b), tvarka ( ab ir ba ), bei
padėtimi ( b ir p ), be to atomai sudaro visą begalinę mūsų pasaulio daiktų
įvairovę, visą būties turtingumą.
Daugybė atomų juda visatos begalybėje, susidurdami vienas su kitu ir pagal
panašumą jungdamiesi. Tuose susibūrimuose keičiasi atomų judėjimo greičiai,
susidaro sūkuriai. Sūkuriuose atomų koncentracija tęsiasi: sunkesni atomai
tampa sambūrių centrais, lengvesni – išorinėmis sritimis. Taip formuojasi
“didžiosios erdvių vienybės” – žemė, vanduo, oras ir ugnis[2].
Mūsų pasaulis, musų Žemė irgi taip atsirado. Iš tų “didžiųjų vienybių”
atomų judėjmo išaugo visi dabar mums matomi Žemės daiktai, kurie ir dabar
yra nuolatinio judėjimo būsenoje.
Visatos erdvės panašios į niekada nesibaigiantį fejerverką: antai įsižiebia
naujos šviesos, štai čia gęsta. Čia atomai jau yra nurimę, susitelkę į
apvalias sankaupas ir juda naujais pavidalais – kaip žemės, oro, vandens
stichijos. Jū atomai juda jau kitaip, jie susitelkia į neregėtus žalius
stiebelius – žoles, kiti – miškai. Pasaulis prisipildo gyvybės ir augina